don’t talk.

- o gal susitikim, kai pasijaučiam vieniši?

(kartais nei iš šio, nei iš to, pradedu jausti plūstantį adrenaliną. trunka įvairiai, bet dažnai with no reason at all – gulint priešais tv, skaitant knygą, klausant muzikos. įtariu – tai susiję su perdėtu gėdos jausmu dėl visų, visko ir visada. reikia kratytis. kratytis kratytis kratysis).

shake it. off.

koks sudėtingas vis tik, žmonių bendravimas, m? kiek mes pasakom to, ko iš tiesų, neturim omeny? visi tie “ateik kada”, “paskambinsiu kada”, “atnešiu kada”, “tai varom kada”, ir taip toliau, klaikiai apsunkina bendravimą. kiek laiko reikia praleisti tam tikram žmonių rate, kad surpastum, kas kelintas “kada” yra tikras.

be carefull what you wish for.

o jei mes visada visur nueitume. visada visiems paskambintume. tiesiog viskas būtų taip, kaip sakom. gal tada apskritai nekalbėtume, nes netuščių žodžių juk, nėra daug. o jei žmogus, nors ir visada tiesą ir protą sakantis, kalba itin mažai – čia jau savaime kažkoks nukrypimas nuo normos. šūdo malimas tapo visuomenine norma, ir mūsų protai jau prisitaikė klausyti tik trečdalio to, ką girdim.

nenoriu galvoti, ar blogai tai. pažadai yra silpniausia mano įvaizdžio detalė. labai retai parodau principingumą – per retai. dėl to ir sugriuvusių draugysčių yra – vyrai visada atsimena tas, su kuriomis nieko nepavyko. iki skausmo, atsimena.

dangus nebe pirmą dieną, pavakarę, pageltonuoja pradžioj, o paskui sudega. jautiesi, lyg praleistum kažką svarbaus. būtum visai ne ten, kur visi renkasi. nes kad ir kaip norėtum, niekada nebūsi arčiau to geltono lopo prie pat horizonto. bandžiau – tiek varėnoj, tiek alytuj – tas pats.

- – sugebėjimas matyti tai, ką nori.

talentas matyt.

spin it.

kokie stulbinamai keisti tie žmonės gali būti. vienus, rodos, tikrai suprantu – tiek, kiek savo vorą – pavalgei, išsinėrei, pavalgei, išsinėrei. kitų nesuprantu lygiai taip, kaip nesuprantu kuo atskirti trešnes nuo vyšnių. žinau, kad varėnoj yra medis ant kurio auga trešnės (man taip sakė). žinau, kur tas medis. bet nebuvau ten jau kurį laiką, ir neatsimenu trešnių skonio. o mama iš turgaus parneša įvairaus skonio uogų ir aš dažniausiai būnu labai sutrikęs.

šiandien išgryninau pavojingą mintį, kad, matyt, savo nesveikoj galvoj kažkaip blogai vertinu žmones. tie, kuriuos suprantu, man dažnai neįdomūs ir dar dažniau aš jiems nepatinku at the first place, o tie, kurių nesuprantu, man įdomūs tik kaip tyrinėjimo objektas.

ir tik išimtinai malonioj draugijoj kartais susimąstau, kaip tai yra super, kaip tai yra nerealu, kaip tai beprotiškai fantastiška, kad va – žmogus. žmogus visu gražumu. savarankiškas, nepriklausomas, protingas – pasirinko mano draugiją ir va kaip mes – du žmonės – sutariam. lyg tai būtų toks pat retas reiškinys, kaip saulės užtemimas.

nors pastaruoju metu, tai tikrai yra retas reiškinys.

jei pradėčiau rašyti knygą, pirmoje pastraipoje (nes įžangų niekas neskaito) reikėtų paaiškinti, kad man nekaip sekasi bendrauti su žmonėmis. gal aš per daug susireikšminęs, išsikėlęs ar pasikėlęs. nežinau. man sako, kad esu egoistas, bet ko vertas teiginys, neparemtas jokiais argumentais.

juolabiau, kad aš tikrai nuoširdžiai stengiuosi padėti.

..bet tikriausiai tik todėl, kad tada pats jaučiuosi geriau.

not so complicated at all.

žmogus turi kažkokįtais, pavadinkim, jausmų banką. ir tu jį gali skirstyti 50/50 neapykanta/gėris ir panašiai. tai daug ką paaiškina. toks prašviesėjimas man atėjo stebint mikrūškėj kiek toliau nuo manęs sėdinčią tikrai labai stambią moterį. išsivystė iš minčių apie jos sprandinę. prisimenu vaikystėj multikas buvo.. tik nežinau koks. ne penkiukė ir ne transformeriai (gal kas turit kompe? damn va čia tai būtų atradimas!), bet ten buvo toks, robotas-mama. robotas buvo sukurtas vienam tikslui – mylėti ten kažkokįtais vaiką. nu ir mylėjo, vidutiniškai 24/7. tada atsirado blogietis, kuris paleido virusą kuris roboto-mamos meilę pavertė neapykanta. 24/7. šis multikas mano teoriją grindžia labiau, nei sprandinė.

arba tas toks, kuris iš manęs porą kartų centus buvo atėmęs, kai buvau mažas. aišku, jei jis ir toliau ėjo tuo keliu, tai dabar galėtų atimti ir mašiną. anyway, jis piktas, ir tik piktas. todėl, tikriausiai, net tėvam kažko ypatingo nejaučia. gi būna tokių vaikų. nu.

tęsiant..

žmogus turi pojūtį. jis paprastai, išsiskirstęs per penkis tuos nu. tipo. rega klausa blą. primetu, kad vieno iš jų netekus, visi kiti turi sustiprėti. ar vienas kuris. taip ir per teliką rodo. jie neklydo. todėl vienas iš ilgalaikių mano gyvenimo tikslų šalia vaikų ir negyvenamos salos (abu panašiai kosmosas) bus išmokti gestų kalbą. ir tiesiog paklausti kaip ten viskas atrodo. i mean. papasakočiau apie tai, kaip man galva neišneša įvairiausių dalykų, pradedant ir duotuoju. kurtumu.

buvau neseniai labai optimistinį įrašą parašęs. nu net tokį, kad pačiam per saldu. tai susigėdau ir tik labai asmeniškai laiško forma kaikam parodžiau. patvirtino, kad saldu.

laimingam reikia būti tyliai ir pačiam sau. per daug dėmesio. neigiamo. pavydo visokio plauko, o tau tik atrodo kaip viskas faina aplink. ypač tokiose vietose, kur auditorija stipriai nekontroliuojama. tai irgi patvirtino protingas kaikas.

anyway, šiandien biškį dar, važinėjau. su rolais. parke. ant rampos. griuvau vidutiniškai mažai, ir nors neįveikiau kiekvieną karta atsirandančios baimės užšokti ant turėklo, jaučiu progresą. pažangą. dar neužvažiuoju ant visos, bet super.

o kai darbe apsilankė lietuvos mergaičių krepšinio (~13m) čempionės, tai visai prisiminiau turboreanimacijos sportas yra šūdas, kurį ir siunčiuosi. dar reikia guano apes – turėtų gerai mašinoj klausytis, nors pastebėjau, kad muzika velniškai blaško. ir kai toks jautrus estetas kaip aš, visada stengiantis dėl vaizdelio kino filme ar mažų mažiausiai nuotraukoj bando lėkti taip, kad pateisinti muziką.. mušu laiko rekordus alytus-varėna praktiškai every time. draugai sako, greit praeis.

gavau rezultatus valstybinio. džiaugiuosi už tuos 16% kurie prisidėjo prie šių metų mano pasiekimo – 74. ok. labai net, ok. pastebiu tendenciją – viso gyvenimo tendenciją – kad kuo mažiau i give a shit, tuo geriau viskas eventually gaunasi. i’ll keep that in mind. big time. jei būčiau tiek gavęs praėjusiais metais, šiuo laiku jau būčiau antro kurso studentas vu komfake.

fuck ‘dat – no regrets.

finally, pastarosiom dienom tik, ir taip išeina, paskutinis saulės sistemoj sužinojau, kad viena pažįstama serga nu tuo, kur vemi. anoreksija. paklaikau ir dar dabar esu giliai sukrėstas, nes mano jau pakankamai sustabarėjusiame prote tai yra = narkomanijai (gal kažkiek = cigaretėms), therefore – psichinė liga. ir neišgydoma. matyt esu pakankamai naivus vertindamas žmonių išvaizdą. kai kas tikriausiai taip ir nesugeba susigyventi su tuo, ką turi. damn, matyt vertindamas aš susigyvenu ir už juos. o man taip paprasta kažkada būdavo, bendraujant su žmonėmis tiesiog manyti, kad esu nematomas. dabar kompleksų ryškiai mažiau. šiaip, aišku, su tokiomis ligomis, kaip paminėtos.. gyventi galima, bet socialiai ir moraliai toks žmogus jau yra brokuotas, nes jis visą laiką turi stengtis.

neįsivaizduoju ką tai turėtų reikšti.

+ žinant, kad TU PATS SAU TAIP PASIDAREI.