my secret mr. Hyde.

domiuosi viskuo, ir noriu žinoti viską. tas trikdo, nes nespecializuotais kanalais mane pasiekia tik nuotrupos to, kas man įdomu. googlinu, skaitau, – bet didžiausią informacijos dalį kokybiškai įsisavinti gebu tik dialogo metu. žinios tiek tikros, kiek patikimas šaltinis. ir man patinka pasitikėti šaltiniais, kurie to verti. profesoriais, dėstytojais, ar šiaip protingais žmonėmis. liūdna, kad tik pastarųjų kartais pasitaiko, bet man trūksta to m, ryšio, su akademine visuomene.

neakivaizdinės studijos sukuria tik tiek ryšio, kiek reikia, kad mane užkabintų. tiek, kad susijaudintum. pradedu galvoti apie kitas studijas, maybe tspmi, nes kiek klausau – tai yra labiausiai tai, ko man reikia. darbe, viena iš praktikančių, kurių atvyksta kasmet, mokosi ten. sako sunku. sako diskutuoja. sako tai, ką noriu girdėti. o romantiško susižavėjimo periodai visada gyvenime šviesiausi.

galvoju, iš kur gauti pinigų, ir gauti pinigų daug, kad galėčiau sau leisti nedirbti. arba dirbti kažką.. nežinau. čia, alytuj, turiu sąlygas dirbti pagal poreikius – kada noriu, kartais ir kiek noriu. kadangi esu quite atsakingas, nepiktnaudžiauju ir esu viskuo patenkintas. vilniuj įsitvirtinti būtų labai sunku.

taigi visą dieną mąstau apie tai, ką žinau, susijusio su politologija. gėda prisipažint, žinau ne kaži ką. bandau formuluot argumentus už/prieš demokratiją, nes nieko rimčiau nesugalvoju. totalitarizmas tiek tobulas, kiek tobulas gali būti vienas žmogus, padaugint iš tikimybės atrinkti tinkamą iš visų kandidatų. nes tai, kaip aš viską matau – didžiausia nūdienų problema, kad žmonės dirba darbus ne pagal kompetenciją. laikais, kai tik lipantys per galvas kažko pasiekia, tikrieji savo amato specai lieka žinomi tik saujelei žmonių. rinkos ekonomika, pasakysit, evoliucija, natūrali atranka, pasakysit, bet tai paprasčiausiai neefektyvu didesniu mesteliu.

kai per ilgai susitelkiu ties viena mintim ir nieko protingo nesugalvoju, šoku į dar vieną pastarųjų dienų obsesą – antrojo pasaulinio karo nacių eksperimentus aušvice ir kitose stovyklose. internete šia tema medžiagos taip pat nedaug, beveik viską jau perskaičiau. esu ant ribos užsisakyti knygą, kurią parašė žydas, dirbęs kartu su džozefu mengele. nesu susižavėjęs tais eksperimentais, bet jaučiu nesveiką potraukį sužinot viską. tai šlykštu in every single way, bet nieko sau negaliu padaryt – ieškau žmogiškumo ribos. bandau suprasti kur žmogaus pasąmonėje yra mygtukas, įjungiantis arba išjungiantis humaniškumą. suvokimą, kad kitas nėra blogesnis už tave, kad visi mes esame žmonės.

nesu tikras, ar pasaulis pasimokė iš to. keistai jaučiu, kad jei ne naciai ar japonai (jie tą patį darė), viskas būtų įvykę kažkokia kita forma. ir mintyse vis atsimušu į sieną: kaip galima tūkstančius žmonių laikyti kažkokiais parazitais, ir likviduoti. genocidas. prieinu prie išvados, kad, matyt, kiekviename iš mūsų, vis tik, jungiklio esama. ir reikia visai nedaug, kad kažkas jį pakrutintų – nusivylimas, ekonominis nepriteklius, fatalizmas ir visuotinis nepasitenkinimas mus paverčia žvėrimis, kuriais galima manipuliuoti, ir priversti daryti viską. kiekviename galima pažadinti savanaudišką, egoistišką, nepatiklų, paranojišką ir nesuvokiamai sadistišką žvėrį.

kaži, ar tie ex-naciai, kurie dar gyvi, kurie buvo viso to liudininkai ir į krūvas dėjo tūkstančius žydų, dabar, po tiek metų, atsipeikėjo? jungiklis vėl grįžo į žmogiškąją padėtį? kaži, koks jausmas, dabar visa tai prisiminti?..

sorry, had to do this.

pietums braškės, vakarienei trešnės. ne iš gero gyvenimo, nors jis būtent toks ir yra. bet apie savi-įtaigą kitą kartą.

šiandien darbe turėjau įdomią diskusiją su ‘bosu’, ko pasekoje pavyko išgryninti bent keletą svarbių minčių, kurios galvoje sukosi jau kurį laiką. esu vienas tų, kurie prieš pasakydami gerai pagalvoja (išskyrus su draugais – jiems prišneku per daug, o kartais tenka ir gailėtis, nes draugais laikau vienom dienom per daug žmonių, kitom per mažai). taigi dažnai prieš skleidžiant ereziją man reikia kažkokiu būdu pasitikrinti, ar tai nėra nesąmonė in any way. nes aš galiu būti labai išsiblaškęs.

arba šiandien pasitikrinau, arba tiesiog pavyko susisteminti srautą ir išryškinti dar kelis kertinius reikalus. apie liberalizmą ypatingai, kuriuo iš principo tikiu. kas liečia pilietinę visuomenę, staigūs dideli pokyčiai neįmanomi, apskritai ir reformos šioj sritį irgi nelabai įmanomos, žmonių kitaip mąstyti juk nepriversi. jau sakiau – gyvenimas gerėja nuolat, mes jį kuriam geresnį ir to nusipelnėm. kad ir kokius vagis išrinksim – gyvenimas nepablogės, ir to iš mūsų niekas neatims. blogi žmonės tik gali pristaptydi visą reikalą ir priversti mus eiti į kitą gatvės pusę aplinkui, o ne per perėją tiesiai prieš akis. tai šiuo metu ir vyksta, ir kol kas dar nesupratau, kodėl. konkrečiai apie švietimo reformą, kuri padėtų pamatus ateinančioms kartoms tobulėti žymiai, žymiai sparčiau. nes tokiais tempais, pilietiški ir sąmoningi tapsim po šimto metų. evoliucija vyksta, bet kodėl niekas nesiima elementarių priemonių padėti – beats me.

emigracija kai kuriems atrodo išeitis. iškart pabėgti į gerą gyvenimą, užtikrintą gerbūvį ir didesnes socialines garantijas. čia tiktų ilgai badavusio žvėries pavyzdys – mes ilgai negalėjom gauti to, ko norėjom/reikėjo, o dabar kai visos galimybės prieš akis, stengiamės prisiplėšti kuo daugiau, nes jaučiamės neužtikrinti. ypač taip elgiasi politikai. vienas neoficialiai, ne man (bet 100%) net prisipažino, kad “o ką aš daugiau daryčiau? reikia laikytis kėdės, nes daugiau nieko neturiu”. aš stengsiuosi būti čia tol, kol galėsiu. nenoriu galvoti tik apie savo gyvenimą, o nors ir mažu masteliu, kiekvienas išvažiuojantis prišika į košę kiekvienam likusiam.

netikiu, kad kada nors ką nors pakeisiu, bet ir nuleisti rankų (kol kas) nesinori. gyveni puoselėdamas tokias vertybes, kurios tau atrodo svarbios, ir niekada nesakai “do as I say darling, not as I do”. dar daug kontraversiškumų neapgalvojau. kad ir europos konstitucijos pvz – man atrodo, kad tokių dalykų negalima priiminėti referendumais, nes žmonės ne visada pasirenka teisingai, kas prieštarauja viskam kitam ką sakau, arba galų gale kas aš toks, kad spręsčiau kas yra “teisingas” gyvenimas. žmonės žymiai ilgiau gyveno kaip pavieniai lobių medžiotojai, nei kad visuomenė. tai gal tik etapas toks, kai tokie durneliai kaip aš svaičioja apie tai kaip viską galima sutvarkyti. padaryti geriau. jeigu jau tikim žmonėm, taip fuck that – tikim iki galo, right?

/kliedesiai over.

pasirodo blogo lankomumas kinda apgailėtinas, palyginus su skaičiais kai kelis kart žiūrėjau prieš daugiau nei metus. nežinau ar man tai rūpi. man dažniau nemalonu, kai žinau, kad vienas ar kitas tai skaito, nei kad noriu whole world to see. na bet google analytics pateikė ir variantą į kurią sritį orientuotis norint sulaukti didžiausio lankomumo – topicai apie menstruacijas. here, +50 100%.

aišku tokie įrašai padėties, kurios gelbėti nereikia, ir negelbėja, bet ko būčiau vertas, jei slėpčiausi pats nuo savęs? ;-) anyway bendradarbė pasakojo, kad žmogaus charakteris ar būdas keičiasi kas septynerius metus, manau, kad aš ant ribos.

o gal ką tik ją peržengiau?

mantai juokinga.

Turininga diena,vakar. O kad nebuvo jau tokios rimtos ribos skiriančios paras, tai ji vis dartęsiasi. Aišku, ta pirmos jos pusė, buvo melejoną kartų geresnė.

Ryte anksti, bet nieko. Egzas, bet irgi nieko, nes net laptopu pasinaudojau. Dabar jau žinau,kad tas „net pasinaudojau” prisidėjo prie „net 3″. Neįsivaizduoju kaip aš galėjau tik tiek gaut, nes parašiau viską, bet sugebėjau. Oh well, rudenį perlaikysiu, nors, aišku, nesmagu tiek tempt.

Tada pora neįvykusių susitikimų, ir europos parkas, užmušt laiką iki link park koncerto. Nemaniau, kad ten tiek daug vaikščiot reikia, bet oras buvo geras, fotikas rankoj, keli draugai, taigi neblogas laikas. Po tris su puse kadro per minutę kaskart prie naujos skulptūros retoriškai pamąstant „ką jai galimą būtų padaryt?”

Šiek tiek susivėlinom su atvykimu į siemens, bet likus pusvalandžiuj dar sugebėjau labai ok prisiparkuot, paslėpt šmutkes bagažinėj, ir atstovėt eilėj. Dar pusvalandį stovėjom, tada during the blackouts dar stovėjom, tada dar šiaip pusvalandį stovėjom, o vėliau jau stovėjom klausant linkin park. Gauti daugiau, nei buvo galima tikėtis – no chance. Gabalai atlikti preciziškai, be jokių didelių išsišokimų (tik būgnų solo). Balsas, gyvai – killer. Iš pradžių gan kukliai,bet paskui ir nesitvardant prarėkiau visas jėgas ir nuvariau kojas iki tokio lygio, kad atgal važiuojant gazą spaudžiau dešine/kaire pakaitom. Ryškiai kulminacija – don’t turn your back at me, i won’t be ignored (kažkaip emo bet still).

Teko labai anksti keltis, į darbą. Apsiblausęs grįžau tik va tik tik, su sunkiai atmenamu nuovargiu visame kūne. Neišlaikiau. So what. Bet abstulbino kitkas – kalbėdamas skype su grupiokais išvydau viena eilutė po kitos gimstant fuckin antivalstybininkų vadovėlį. Pasirodo turim vieną – „mantai juokinga kai zmonesant rusijos deda ir giria europa nors nieko nesupranta” (kalba netaisyta). Darpo pusvalandį trukusių išvedžiojimų prieita išvada (priėjo ją vienas) „astikras lietuvis, niekad nebusiu rusas, bet faktas, kad europas SUDAS” (kalba taip pat netaisyta).

WTF? (pastaruojumetu dažnai taip reiškiu emocijas. Arba tokios emocijos vis užplūsta).

Akivaizdu, kad tai ne asmeninė nuomonė. Jaunas pilietis, matyt tik per atsitiktinumą nerašęs kirilica, citavo tėvų (tikriausiai tėvo) nuomonę. Discusting. Studentas. Lietuvos ateitis. Ir dar be to tokio jausmo, kai suprasdamas, kad varai prieš visus, varai toliau. Man būtų gėda. O šiuo konkrečiu atveju priskaičiau tiek,kad kitas žingsnis tokioj veikloj matyt jau eiti į gatves su transparantais.

P.S.

Kaip visas vakarų pasaulis galiausiai bulves pradėjo auginti ne dėl gražio, taip ir aš pradėjaug oogle naudot ne vien dėl pašto. O analytics‘as parodė quite amazing faktą -bene populiariausias raktažodis kuriuo paieškos sistemoj randamas mano blogas – menstruacijos.

WWIII.

prisikaupė, o vistiek neturiu su kuo apie tai pakalbėt. arba jei ir pakalbėčiau, tikriausiai nieko neatsakytų. so.

šią savaitę mirė alytiškis karys afganistane. tragedija, nieko mažiau, bet tai karas o ne vaikų darželis. shit happens, people die. jie profesionalai ir puikiai supranta ką ten veikia, kitaip jų ten nebūtų, right? ir ačiū jiems, nes pats to nesugebėčiau. mirti už kilnų tikslą galėčiau, bet žinau, kad nebūtų jokios naudos iš manęs kare. anyway, noriu apie kitą reikalo pusę.

dauguma sako, kad reikia atšaukti karius iš goro.

dauguma sako, kad nereikia padėti gruzijai.

man klaikiai netelpa galvoj. kai bandau įsivaizduoti save taip mąstant, priežastis kodėl žmonės taip galvoja. taip klaikiai susinervinu, kad nebegaliu reikšti minčių. tai tokia didelė bukumo ir trumparegiškumo apraiška, kad net nėra ką komentuoti. nėra ką pasakyti.

HOW FUCKING DUMB PEOPLE CAN BE?

kaskart nustembu, kaip kaskart ryte nustembu pamatęs giedrą dangų, nes orų prognozių nežiūriu, ir visada nusiteikiu tokiems orams, kokie buvo man užmiegant.

gruzija mums tokioj situacijoj nepadėtų, bet esmė tame, kad negalima leisti rusijai taip elgtis. come on, tai vienintelis agresorius kurio mes turim bijot. mes by any way būsim pirmas taikinys, visi trys ar po vieną, nes net jei esu paranoid šmikis – WW III išprovokuos būtent rusai. o dabar su jais elgiamasi kaip su vokiečiais prieš WW II. pasispardys ir nurims? yeah, right.

visada nekenčiau tų kurie visur įžvelgia potencialią grėsmę, bet it scares the shit out of me, nes mes niekada nesugebėsim pasipriešinti rusijai nei vienoj sritį. ir actually, nemanau/nematau, kad mus kas nors gintų.

vakar paryčiais.

(atsitiktinai paviešintas).

neužmiegu.

guliu.

žiūriu pro langą.

galvoju- nekenčiu langų. jie tokie sterilūs, jokio nuoširdumo. matau, kaip už stiklo plaikstosi beržas. į kairę. visada į kairę. niekam niekada apie jį nepasakojau,bet manau kad tą medį pastebėjau ne aš vienas. anyway, jis priešais mano langą kiekvieną dieną jau daug daug metų. žiemą tik šakos, o dabar visas žalias toks. ir į kairę, damn it.

man patinka vėjas. dievinu vėją. bet jo negirdžiu ir nejaučiu. prakeiktas plastikinis sterilumas. kiek praėjo? metai ar du. anksčiau, kraštutiniais atvejais pro langą taip pūsdavo, kad virpėdavo net gėlės ant palangės. dabar viską matau, bet tik tiek. nors esmė, aišku, garse. ne-gir-džiu.

ne-mie-gu.

galvoju- šlykštūs žmogeliūkščiai, bandantys izoliuotis mažuose šlykščiuose betoniniuose urveliuose. na ir kas iš to? visą gyvenimą dirbi tam, kad temptum šlykščius mažus ir didelius bilzgučius į savo urvelį, susidedi plastikinius langus ir šarvuotas duris, kad būtum kuo labiau atskirtas. nepriklausomas. savo mažuose šlykščiuose kvadratiniuose metruose vaidini dievą, nors visumoj net lyginant su tavo namu ar miestu, tu jau esi mažiau nei niekas.

bandauį sivaizduoti skruzdeles, tempiančias šapelius kiekviena sau.

netik kad mes nesuprantam savo gyvenimo esmės, bet net kaip žmonija neturim jokių tikslų. tik apsimetam draugais. esame užsiėmę atiminėti vieni iš kitų naftą, elektrą,ryžius ir kitą briedą. net nemanom kažkaip stabdyti pasaulinio atšilimo ar susikaupę surasti alternatyvių energijos šaltinių.

niekas neturi tam laiko. juk gyvenimas toks trumpas, va gavai litą – išleidai – ir numirei. o paskui kaip nors. ir kuo greičiau išleist, kad neateitų tas kaip nors.

šlykštu ir kad aš pats ne kitoks. pagalvoji, nemigos naktim, ir vistiek anksčiau ar vėliau užmiegi. ir sapnuoji gražaus ką nors. kas kainuoja daug daug pinigų.

o ryte eini į darbą.

007.

tikriausiai būtų galima ilgai diskutuoti kuo skiriasi “erzina” ir “nervina”, bet anyway esu užsi***ęs įvairių ratų ratelių ir kitų bendravimo struktūrų, kurios tarpusavy dalinasi informacija.

gal man vienam nepatinka, kai nepažįstami žmonės apie tave žino ryškiai per daug, bet pastaruoju metu tai stačiai akis bado. bachūrai viską pasakoja savo draugams draugeliams, panos viską (ir pabrėžtinai viską. daugiau ir detaliau, nei bachūrai) – savo geriausioms draugėms draugaitėms. ir tai nebūtų užburtas ratas, jei ne stipriosios lyties silpnumo akimirkos, kai savo draugėms (m. daugiau, nei draugėms) jie irgi pripasakoja per daug. ir tai nebūtų blogai – to net netraktuočiau kaip klaidos, jei ne tie begaliniai išsišakojimai kurie stūksto už kiekvieno nugaros.

nesakau, kad pats niekada gandais neužsiiminėjau. damn, tai buvo mano popamokinė veikla.

šeštoj fuckin klasėj.

ir taip, galiu sakyti, kad dabar asmeniškus reikalus, ir ne tik savo, pasilaikau sau.

ir ne, čia ne situacija “don’t trust no one”. čia tiesiog liūdnas dedikavimas, kad arba žmonės nesupranta apskritai, arba tiki, kad tam kuris pasakoja tikrai nepasielgs lygiai taip pat.

oh well.

bent jau šilta.

plain suck’ness.

mano galva dabar pramušta visokių veiklų ir projektų. labai sucks tik, kai daeinu iki to kaip viskas turėtų atrodyti realiai ir kiek šūdo reikėtų nugriebti, kad tai apskritai nutiktų, todėl paprastai suku vėl ir vėl tą pačią mintį, kol galų prasiveržia “ar tu bl durnas?”, ir baigiu.

padaryk taip, kad visi sulaukę aštuoniolikos balsuotų.

ir damn, aš tikrai noriu taip padaryt. labai romantiškai. gal čia ta netyčiom suvešėjus meilė miestui, kurį jau buvau nurašęs, ar kaip. tiesiog sužinojau lately, kad labai daug žmonių čia liko tik dėl to, kad tai jų miestas, nors bilekur bilekiek daugiau galėtų uždirbti. man tai iki šiol nesuprantama, bet aš labai noriu padėti, nors tai nėra mano miestas. aš neturiu savo miesto. aš turiu savo kambarį o rytoj turėsiu vorą. simple.

aišku, tokį projektą parašyti, nebūtų sudėtinga. gauni bapkių mikrūškei, benzui, už darbą, važinėjo po mokyklas ir kalbi su keliom klasėm (11-12) vienu kartu (kad nebūtų daugiau 60 žmonių), apie tai kaip viskas vyksta. damn, aš pats tai visada norėjau, kad man kasnors paaiškintų kaip veikia savivaldybės ir apskritai vyksta rinkimai, o dabar kai daugmaž nutuokiu, kodėl gi ne. ir užsidirbčiau. žinau, kaip reikia švaistytis projektiniais pinigais, tai gali būti quite fun ir net challenging!

anyway, reiktų susirast daugiau žmonių. mokyklų tarybų nariai.. labai vietomis tik pagelbėtų, + reikia kažko mano amžiaus ir bent apytiksliai kompetetingo šitoj sritį. galbūt iš studentų atstovybės, bet ten tokių nėra. nebijočiau kalbėt vienas, bet morališkai sucks. ypač tada kai išpultų kalbėt prieš mokyklų elitus, kuriuos sudaro fyfos ir tie tokie, nu irgi, graužuoliukai.

tikriausiai reiktų ant jų šeimų pastūmt, kad bent du-trys mąstantys kažką suprastų.

atleiskit, bet tikrai nėra vietos (o aš mikrūškėj, kai tik nebijau, vairuotojo paduodu kuo smulkiau. pusę).

va, išsipasakojau apie tai kaip išgelbėti pasaulį, aprimau ir visai geriau jaučiuosi.

turi mergaitę?:DDD ei!:DD ?????:DDDDD (bet, sako, žudymas nepadėtų).

alytuje niekas neturi miesto vizijos. jokios idėjos. jokios vaizduotės, paveiksliukų, maketų – nieko. that sucks. tai tipiškiausias lietuvizmo pavyzdys tikriausiai, ir tas sucks kvadratu (is you gay?). negaliu sakyti, kad žinau ir kaip tai sutvarkyti, bet niekada negalvojau kad protingų žmonių tiek mažai. be abejo tai, kad vienam protingam miesto taryboj tenka ~20 šiaip_sau, irgi daro savo, o ir tas mano romantizmas, gi žinau, kai rytoj ryte reikės keltis į pirmą paskaitą, bus dingęs ir svaidysiuosi rusišku penio pavadinimu į visas puses.

galvojau pasėdėtum, paplėpėtum truputį.. (o japonijoj pradėjo gamintį alų iš pieno. tik kad aš nemėgstu alaus ir krepšinio žaisti nemoku).