do me wrong.

jaučiuosi toli – ir tai nėra kažkoks naujas jausmas, tik va toks, kurį apskritai dabar galėčiau įvardinti tikrai žinodamas, ką turiu minty. na ir čia iš tos serijos, kuria galima dalintis, nes nesu jau toks visai tuščias, kad tik toli. ne, yra ir artimų dalykų, bet jie gal skaudūs? arba tiesiog asmeniški.

mano vasara lėta. mano vasara.. toli? ;-)

nebėr juk jau taip, kad išeini į kiemą, ir kaip diena – taip nuotykis. mano nuotykiai griežtai apriboti išorinių ir vidinių veiksnių, jie tik savaitgaliais, dažnai tik kas antrą, arba dar rečiau. taip, aš žinau kas dėl to kaltas – akylesnis skaitytojas tikrai nustatys priežasties ir pasėkmės ryšį, ir tas akylesnis skaitytojas savo išvadas turėtų pasilikti sau.

sodyboj yra tokia vieta, aplink gandralizdį. išcementuotas toks apvalus latakas sakykim, ten vandens yra, šiltas jis visumoj, nes koks pusmetris, ir pilna pilna buožgalvių. įmerkus kojas apspinta kelios dešimtys, maloniai kutena, kol verčiu vieną puslapį po kito – nes knygos yra mano lėta vasara. labai gerai atsimenu, kai vaikystėje vieną vasarą eidavome prie tokios balos laukuose, netoli mano namų. per gatvę ir ten tiesiai, keliuku, už kalno prie tos sodybos kur šuo ir dabar nuolat loja. apaugusi krūmais ta bala, nedidelė, kelias savaites ten ėjom, nes statėm ar gal radom plaustą ir remontavom? atsimenu reikėjo plastikinių butelių, aš jų gal neturėjau ar kažkaip. apskritai mano nagingumas tokiems reikalams visiems jau tada buvo aiškus, todėl daugiau morališkai palaikiau ir pasakojau apie išgalvotus fizikos dėsnius, kad va taip ir taip čia reikia paveržt prikalt, ne kitaip. neplauks juk. durni vaikai, apie plaustus nieko neišmanot! taigi buvo ten lieptas, ant kurio kartą du kiemo draugai susėdo ir jiems prie pėdo taip pat buožgalviai pradėjo šmirinėt. juokėsi kvatojo, man tuomet tai staičia šlykštu pasirodė, nebūčiau nė piršto į tą vandenį merkęs.

baigėsi tuo, kad plaustu vienas iš mūsų paplaukiojo penkias minutes, pradėjo skęst, šoko į ant liepto ir tiek. jei lankyčiausi pas psichologą, manau ši istorija labai patiktų, vedant paralelę, kad štai po penkiolikos ar kiek ten metų, buožgalvių jau nebebijau. gal net ir plaustą pasistatyčiau! eiktusau.

neseniai skaičiau šnaiderio “miego brolį”. per trumpa, bet knyga kaip pelėsinis sūris DUO (55 proc. riebumo), kurio reikia mėgautis, o ne pilna burna žiaumot. dabar skaitau “knygą apie san mikelę”, ir nors per daug panaši į alchemiką, o aš tokio visata_tau_padės žanro nelabai, bet skaitoma.

dar nuvažiuoju prie ežero. tiesą sakant, važiuoju paprastai kone pusšimtį kilometrų iki jo, paskui grįžtu. paklausau muzikos kelyje, kiek tai įmanoma – neveikia kondicionierius, o kolonėlės per silpnos klausytis garsiai. pasimaudau. paskaitau. jei kaip šiandien – tai dar pavėpsau. juk ir obama taip daro. tik labai erzina, kad net prie mano kranto, kurio akivaizdu, niekas mano krantu kažkodėl nelaiko, nuolat pasitaiko nevykusių vienetų, kurie nuolat bamba ar šnibždasi taip, kad esi priverstas klausytis. kalbėtų garsiai – gal ir sugebėtum ignoruoti. bet kai kalba puse lūpų, nuolat atrodo kad apie valstybines paslaptis, ir negali susikaupt skaitymui ar pušies tyrinėjimui.

darbe šiandien turėjau pokalbį su argentinos lietuviu. jis ir jo tėvai gimė ten, tik seneliai gimė Lietuvoj. privertė susimąstyti apie pilietybę – kaip skirtingai mes ją suprantam. atrodytų kalba yra pilietybė, bet išties nė velnio. kalbėt tai kalba, bet kaip smagu, kad jam ši šalis tokia romantiška atrodo, patriotinius jausmus puoselėja ir klumpakojį šoka, kai man lietuviškos tradicijos dažnai varo vėžį. svarbiausio klausimo nesugalvojau laiku, tai ir nebuvo progos užduot – ar taip mylėdamas Lietuvą būdamas ten, nenusivilia čia atvažiavęs ir pamatęs, kad viskas va_taip? su juo pabendravus nors imk ir atiduok pasą. bet šimtas keturiasdešimt vienai galvai atrodo kitaip, kai reikia sprendimus priimti. nublanko visi mano patriotiniai jausmai, bet kita vertus, mažai jis tos mūsų šalies žino. svajonė svajonėm, realybė realybe.

tai taip ir leidžiu dienas. vargiai ar ką benuveiksiu įdomaus vasarą, nes rudenį išvažiuoju ten, kur žmonės nuo h1n1 miršta. iki to, nors bilietus turiu jau ir sausiui, dar bus labai daug išlaidų, o taupyti aš moku tik pramogų sąskaita. nesuprantu kaip tiksliai, bet anksčiau pinigų buvo daugiau, ar gal kai nebuvo stambesnių poreikių, tos ribos tarp to, ko nori ir ką gali turėti, taip ryškiai nesijautė.

distiliuoto vandens baseinas. va čia tai bent.

šiame įraše nėra nieko apie baseinus ar distiliuotą vandenį, ir tik miglotai apie maudynes atviruose vandens telkiniuose apskritai.

mano pasauly šiandien karšta. nors ne – greičiau šilta, tvanku. kai karšta net negalvoji apie tokiu dalykus, nes stengiesi to karščio visais būdais išvengti, net ryžtiesi esktremalioms priemonėms viešuose vandens telkiniuose (toji vieta kurioje miglota aliuzija į pavadinimą), ir filosofijomis neužsiimi. tačiau kai va tik taip – labai šilta ir tvanku, kai erzina ir nėra kur dingt, pradedi galvoti, kad tai iš principo yra labai šlykštu.

šiluma yra, o štai šaltis – šilumos nebuvimas. vadinasi šaltis yra sterilus ir teisingas, net neišvengiamas sakyčiau, nes viskas ko yra gali baigtis, išskyrus tai, ko nėra. tai pastovu. šaltis yra pastovus. kosmose šalta.

o šilta pas mane kambary dabar, ir man tai nepatinka.

kai šilta visos tos dalelės trinasi viena į kitą, ir aš į jas trinuosi ir jos į mane, visur tų dalelių pilna, ir nors jų pilna tikriausiai lygiai taip pat kai šalta, tačiau tai mano asmeniškai nekompetencija kambario ergonomikos klausimais. pvz kosmose nieko nėra. o pas mus, ir mano kambary – dalelės. ir šilta. šlykštu.

oras sunkus, tu jį įkvepi ir jauti kaip jis užpildo plaučius, bet ne visus, ir ne gaiviai visai. rodos tai, kiek su visomis pastangomis įkvėpei, tai tik ketvirtadalis to yra tikrai panaudojamas oras. o vėsus kita vertus, panaudojamas visas. aš taip įtariu.

nepatinka man šiandien vasara, apie lietų net neapsiverčia mintis pagalvot.

p.s.
keletą įrašų iš juodraščių į published perkėliau, paskutinis 2008 gruodžio 27 berots. pradėjau vartyt ką anksčiau prirašęs buvau, artimiausiu metu įkelsiu daugiau.