do me wrong.

jaučiuosi toli – ir tai nėra kažkoks naujas jausmas, tik va toks, kurį apskritai dabar galėčiau įvardinti tikrai žinodamas, ką turiu minty. na ir čia iš tos serijos, kuria galima dalintis, nes nesu jau toks visai tuščias, kad tik toli. ne, yra ir artimų dalykų, bet jie gal skaudūs? arba tiesiog asmeniški.

mano vasara lėta. mano vasara.. toli? ;-)

nebėr juk jau taip, kad išeini į kiemą, ir kaip diena – taip nuotykis. mano nuotykiai griežtai apriboti išorinių ir vidinių veiksnių, jie tik savaitgaliais, dažnai tik kas antrą, arba dar rečiau. taip, aš žinau kas dėl to kaltas – akylesnis skaitytojas tikrai nustatys priežasties ir pasėkmės ryšį, ir tas akylesnis skaitytojas savo išvadas turėtų pasilikti sau.

sodyboj yra tokia vieta, aplink gandralizdį. išcementuotas toks apvalus latakas sakykim, ten vandens yra, šiltas jis visumoj, nes koks pusmetris, ir pilna pilna buožgalvių. įmerkus kojas apspinta kelios dešimtys, maloniai kutena, kol verčiu vieną puslapį po kito – nes knygos yra mano lėta vasara. labai gerai atsimenu, kai vaikystėje vieną vasarą eidavome prie tokios balos laukuose, netoli mano namų. per gatvę ir ten tiesiai, keliuku, už kalno prie tos sodybos kur šuo ir dabar nuolat loja. apaugusi krūmais ta bala, nedidelė, kelias savaites ten ėjom, nes statėm ar gal radom plaustą ir remontavom? atsimenu reikėjo plastikinių butelių, aš jų gal neturėjau ar kažkaip. apskritai mano nagingumas tokiems reikalams visiems jau tada buvo aiškus, todėl daugiau morališkai palaikiau ir pasakojau apie išgalvotus fizikos dėsnius, kad va taip ir taip čia reikia paveržt prikalt, ne kitaip. neplauks juk. durni vaikai, apie plaustus nieko neišmanot! taigi buvo ten lieptas, ant kurio kartą du kiemo draugai susėdo ir jiems prie pėdo taip pat buožgalviai pradėjo šmirinėt. juokėsi kvatojo, man tuomet tai staičia šlykštu pasirodė, nebūčiau nė piršto į tą vandenį merkęs.

baigėsi tuo, kad plaustu vienas iš mūsų paplaukiojo penkias minutes, pradėjo skęst, šoko į ant liepto ir tiek. jei lankyčiausi pas psichologą, manau ši istorija labai patiktų, vedant paralelę, kad štai po penkiolikos ar kiek ten metų, buožgalvių jau nebebijau. gal net ir plaustą pasistatyčiau! eiktusau.

neseniai skaičiau šnaiderio “miego brolį”. per trumpa, bet knyga kaip pelėsinis sūris DUO (55 proc. riebumo), kurio reikia mėgautis, o ne pilna burna žiaumot. dabar skaitau “knygą apie san mikelę”, ir nors per daug panaši į alchemiką, o aš tokio visata_tau_padės žanro nelabai, bet skaitoma.

dar nuvažiuoju prie ežero. tiesą sakant, važiuoju paprastai kone pusšimtį kilometrų iki jo, paskui grįžtu. paklausau muzikos kelyje, kiek tai įmanoma – neveikia kondicionierius, o kolonėlės per silpnos klausytis garsiai. pasimaudau. paskaitau. jei kaip šiandien – tai dar pavėpsau. juk ir obama taip daro. tik labai erzina, kad net prie mano kranto, kurio akivaizdu, niekas mano krantu kažkodėl nelaiko, nuolat pasitaiko nevykusių vienetų, kurie nuolat bamba ar šnibždasi taip, kad esi priverstas klausytis. kalbėtų garsiai – gal ir sugebėtum ignoruoti. bet kai kalba puse lūpų, nuolat atrodo kad apie valstybines paslaptis, ir negali susikaupt skaitymui ar pušies tyrinėjimui.

darbe šiandien turėjau pokalbį su argentinos lietuviu. jis ir jo tėvai gimė ten, tik seneliai gimė Lietuvoj. privertė susimąstyti apie pilietybę – kaip skirtingai mes ją suprantam. atrodytų kalba yra pilietybė, bet išties nė velnio. kalbėt tai kalba, bet kaip smagu, kad jam ši šalis tokia romantiška atrodo, patriotinius jausmus puoselėja ir klumpakojį šoka, kai man lietuviškos tradicijos dažnai varo vėžį. svarbiausio klausimo nesugalvojau laiku, tai ir nebuvo progos užduot – ar taip mylėdamas Lietuvą būdamas ten, nenusivilia čia atvažiavęs ir pamatęs, kad viskas va_taip? su juo pabendravus nors imk ir atiduok pasą. bet šimtas keturiasdešimt vienai galvai atrodo kitaip, kai reikia sprendimus priimti. nublanko visi mano patriotiniai jausmai, bet kita vertus, mažai jis tos mūsų šalies žino. svajonė svajonėm, realybė realybe.

tai taip ir leidžiu dienas. vargiai ar ką benuveiksiu įdomaus vasarą, nes rudenį išvažiuoju ten, kur žmonės nuo h1n1 miršta. iki to, nors bilietus turiu jau ir sausiui, dar bus labai daug išlaidų, o taupyti aš moku tik pramogų sąskaita. nesuprantu kaip tiksliai, bet anksčiau pinigų buvo daugiau, ar gal kai nebuvo stambesnių poreikių, tos ribos tarp to, ko nori ir ką gali turėti, taip ryškiai nesijautė.

atspindžiai.

kaip senais gerais laikais, pradėsim nuo vaikystės. užaugau labai tipiškame daugiabutyje, šalia visų kitų daugiabučių, kurie buvo statomi sparčiai, nes mieste augo pramonė, žmonėms iš kaimų reikėjo vietos. kai pramonė pradėjo buksuoti pirmais nepriklausomybės metais, visi tie kaimiečiai čia ir liko. mieste pagal skaičių, kaime pagal žmones. mano namas beje, buvo viršplaninis, bet ką tai tiksliai reiškia negaliu pasakyt. visi tada norėjo būti pavyzdingais, ko apie šiandieninius statybininkus nepasakysi, tačiau aš ne apie tai.

taigi geltonų plytų namai, kaip didelės degtukų dėžutes. kiemo vidury asfaltuotas takas, pusės apskritimo, ant kurio klasės/kirstukai/triračiai – kone visas pasaulis, kaip tiems laikams. o “mano kiemo” riba buvo ir sekančio namo šonas, didelė geltona siena, prie kurios žaidėm sienelės (dažniausiai dviejų lietimų, su užkrovimais (kai spiri taip, kad kitam jau praktiškai nelieka šansų)). tačiau ta siena ir šiaip buvo ypatinga.

gražiom vasaros popietėm, kai saulė būdavo danguje maždaug virš volungės parduotuvės (dabar vieno ikso maksima), ant tos sienos pasirodydavo neaiškūs hieroglifai. prisimenu kad aiškiai dėmesį į juos atkreipiau tą vasarą, kai į kiemą mane vis dar šaukdavo “drauge” (neištardavo ilgo mano vardo), ir aš, berots, paskutinį kartą apsišlapinau viešoj vietoj (paklausius praktinio patarimo teko visą popietę važinėtis triračiu, ir tikrai – paskui nė žymės nebuvo likę. gerai, kad tuo metu nebuvau itin logiškas vaikėzas, nes būčiau primetęs, kad šviečiant saulei ir turint ką veikt gali myžt į kelnes kiek nori). o gal ir vasarą po tos. bet visos vasaros tais laikais būdavo nuostabios.

taigi kiemo tarybai įteikus notą dėl ant geltonos sienos besidarančios netvarkos ir reikalavimo spręsti šį reikalą skubos tvarka, prasidėjo kelias dienas trukęs stebuklas. nors kalėdų seneliu netikėjau niekada, bet tai nereiškė, kad netikėjau niekuo. tylus ir pabrėžtinai individualūs bandymai iššifruoti lobio lokaciją buvo didžiai nesėkmingi, bet nors atkakliu žmogum manęs pavadinti nebuvo galima, tvirtai žinojau, kad tą lobį rasiu. anksčiau ar vėliau.

maždaug po dviejų dienų, man atseit “šiaip vaikščiojant”, bet išties bendraujant su mankažkąnorinčia pasakyti geltona siena, ausy pasiekė neįtikėtinai piktinantis dalykas. nes vienam vaikui tėvas mat, išaiškino, kad ant sienos tiesiog atsispindi šviesa nuo priešais esančių kito namo balkonų stiklų. buvo siaubingai gėda, kad tokio paprasto dalyko pats nesupratau. teko apsimesti, kad va tu, ot kvailas, tik su tėvo pagalba išsiaiškinai? beviltiškas visai kažkoks. eik toliau nuo manęs ir pamąstyk, koks beviltiškas esi.

jei ne toks akylas skaitytojas pagalvos, kad tądien pasaulis sugriuvo, stipriai apsiriks – tądien pasakotojas suprato, kad lobis tiesiog nėra taip lengvai paslėptas. o ieškoti nenustojau iki dabar. kartais sutrinku, kaip viskas paprasta atrodo, bet labiau už viską neapkenčiu, kai kas nors mane teisina.

šiandien baigiau sesiją, rodos. jau antrą, ir tą, svarbesniąją. baigiau geriau nei bet kada anksčiau, nors mokiausi mažiau, nei aštuntos klasės biologijos kontroliniui (biologijoj visi masiškai nusirašinėdavo). džiaugsmo neišpasakyto, vis tik, nejaučiu. gal net kiek piktina, kad tokie kaip aš, va šitaip va, ir vistiek. negi jie nepagalvoja, ką toks jaunuolis gali imti, ir pagalvoti?

užmigti ant laurų, kurie, faktiškai, patys užaugo?

(…)

šią savaitę pradėjau lankyti parengiamuosius kursus ielts anglų kalbos testui. nebuvo nesmagu, bet taip, keista indeed, kai reikėjo pasakoti apie save, ir garsiai ištarti kiek man metų. keista dėl to, kad jaučiuosi lyg visi tie metai po mokyklos kažkur būtų staiga dingę, aš vėl ten, kur ir turėčiau būti., tik įgavęs milijoną patirties. pasitikintis savim labiau nei bet kada ir matęs milijoną dokumentikų apie kosmosą. atsipaipaliojau greičiau, nei naktį pribudęs pamirštu ką sapnavęs, bet jausmas liko.

(verta pastebėt, kad dažnai svajoju apie grįžimą į praeitį – ką tada daryčiau, kaip galėčiau daug užsidirbti, kiek visko nuveikti, kaip tėvams padėti, ar  kurią mergaitę vertėtų pakibinti.)

o dabar jau greitai gausiu atsakymus iš universitetų, kitais metais stoju į uk. sakau šalį, nes universitetų net neatsimenu, ir sakau šalį, nes man ji labai nepatinka (man patinka, kad suomijoj daug suomių, o lietuvoj daug lietuvių – globalizacijai reikia apynasrio, kai visi sėdi londone)  bet kol kas detalių planų nėra. kai tikrai priims, ir kai jau mano žodis bus lemiamas – taip ar ne – tada ir spręsiu, ar tikrai vykti. man patinka mūsų šaly, bet jaučiu, kad man čia niekas nepadeda iššifruoti geltonos sienos. negalvoju apie pinigus ar krentantį svarą, bet su nirvana nustojęs maištauti prieš 5 ar 6 metus ir elgęsis racionaliai, leidžiu sau pabūti bent šiek tiek nekonkretus. noriu daugiau žinoti, ir nors tiksliai negaliu pasakyti ką būtent, bet kai tai žinosiu, suprasiu.

ir grįšiu.

siena juk mano kieme ;-)

missing time.

eilinį kartą ilgai nėjau miegoti. taip ilgai, kad jau aušta. visą naktį žiūrėjau rome antro sezono paskutines likusias serijas. puikus serialas, geriausias mano matytas vien dėl to, kad vienintelis matytas nuo pradžios iki galo. nes visokie lostai rodos, nesibaigs niekada.

bet dabar aušta. gražiai apsirengiu, pasiimu kompą ir einu į balkoną. turiu ir fotoaparatą bet tai nefiksuojama. paukščiai you know, ir kvapai. vėsa. objektyviai įvertinus tai visai nieko gražaus čia nėra. gerai kad nepasiėmiau molberto.

kažkada mama buvo užsiminus apie rytinę tylą. man keista atrodė nes ryte juk visi bunda ir kyla erzelis, bet išties. stulbinamai tylu. tylu aišku ir naktį, bet tyla ir šviesa rodos tokie priešingi dalykai. todėl rytai tikrai ypatingi. ypač tokiems naktibaldoms kaip aš – nes visada rytus pramiegu. eini miegoti 4, atsikeli 2, ir tiek žinių.

dangus išraižytas lėktuvų paliktais pėdsakais. glorious. jau girdžiu pradedančias zuiti mašinas. jau praėjo du žmonės. vienas girtas, kita dar jauna. skrisiu kada nors.

apima toks jausmas, toks glorious, kad visas pasaulis tuoj tuoj pradės iš naujo. nauja diena. lyg laukiama starto signalo ir viskas tuoj atsibus. nemoku to laukimo aprašyti, jaučiu, kad visai nesiseka. ir jaučiu kad reikia kuo greičiau sugalvoti, ką aš veiksiu kai startas bus duotas.

ir kvapo, taip pat negaliu aprašyti. net negaliu dorai suprasti, ką jis man primena.

viską primena indeed. visas vasaras dešimt metų atgal, kai dienos prasidėdavo žymiai anksčiau nei dabar, ir trukdavo žymiai ilgiau. spėdavau daugiau, o nespėdavau netgi dar daugiau. veiklos planus galima buvo sudarinėti dviems metams į priekį. per dieną kas – kelios partijos karo, valanda smėliadėžėje, ir vakaras ant suoliuko gliaudant saulėgrąžas, socializing.

pasakysiu taip – jaučiu savo šaknis, čia sėdėdamas. čia visur mano būta. aš viską čia žinau. visas kiemas, visi krūmai, ir po kas antru balkonu esu sukūręs lauželį. ot durna būtų dabar sukurti lauželį po balkonu iš rastų popiergalių.

paskui pradėjo kilti rūkas. iš pradžių tik tolumoj kažkur prie parko, o tada per tarpus tarp namų ir į mano kiemą. tada dar pastebėjau kieme sėdintį į tolį žiūrintį katiną ir visai praskydau.

tikiuosi jėgų dienai užteks, nes šiandien esu visai nenusiteikęs ką nors praleisti.

cos a one night stand isn’t really fair.

pastarosiomis dienomis visiem tik ir pasakoju kaip viskas ok. how happy i am. kolkas darnieko nesuerzinau ir apskritai where the fuck did all the bullshit go? jaučiukylančią paranoją.

darbe ok. džiaugiuosi kiekviena diena. jau galiu sakyti kad tikrai visuspažįstu ir neprivalau parintis jei noriu padancint ar padainuot, ką daraudažnai. apskritai nesuprantu kaip galima klausant muzikos (o dar, nu, labaigeros, nu) nieko nedaryt. veža ;-) tokie paprasti popsovi gabalai. šiandien smarkiausiai įstrigo netyčiaprisimintas (o tokie smarkiausi ir būna) craig david – seven days. labai senasgabalas.

prisimenu prieš kokius gal.. 5 ar 6 metus, kai užėjo pirma domėjimosi muzika banga, klausydavausi rc. kiaurą parą beveik. daug dainų žinojau, ir it’s allcoming back to now. pasauly daug dainų, kurios man primena vieną ar kitą jausmą. sakykim, massive attack visada primins vasarą varėnoj, kai nerealiai užsidegęs lošiau heroes III, o telefon tel aviv – žiemą, kai jaučiausi super broken hearted. nu ir šiaip toks lonely.

o the kooks – ooh la, ar keane – crystal ball, man visada primins pirmas darbodienas, kai buvo labai problematiška grot taip, kaip noriu. šitus gabaluslaaaabai daug grojau ;-)

nusipirkau rolikus. dar vienus. padišofkej radau už 50 lt, na, tiksliau, mamarado. šitie grynai rekreaciniam važinėjimui, verti kaip minimum 150-200, todėljaučiuosi labai gerai investavęs pinigus. taip jau seniai bebuvo tikriausiai.ten ir daugiau neblogų porų mačiau, tad kai iš vilnių ir kaunų grįš draugaireikės nuvaryt visus apipirkt. šiandien net į darbą lėkiau, kas greitai priminėtris dalykus:

a) nemoku normaliai stabdyt
b) karšta
c) darbe, kad ir kaip bebūtų keista, dušo nerasta

still happy. still enjoying life. vakare eisiu pažiūrėti urvinio žmogaus, orytoj manausi pracheckint irkalnaituriakisdu, nors ir skaičiau, kad lievas.

rodos, dar ir mašiną tuoj turėsiu. 323F, beveik (nu taip sakė) 97 metų.sidabrinė. nežinau, iš kur ištrauksiu tiek pinigų, nes dar reikia nusipirktiausines (senos nebegroj). bent grojanti aparatūra mašinai tikriausiai štukąkainuos.

ligoninėje sakė, kad mano kraujas lievas. nežinau, kaip dėl to turėčiaujaustis. išrašė daugiau antibiotikų – neišdrįsau pasakyti, kad ir senų negeriu.nekenčiu vaistų, o paklausęs ir suvartojęs ryte tik patvirtinau tą faktą.išgeri ir pats nesupranti wtf su tavim darosi. ok, pusę kaltės prisiimu, kadant tuščio skrandžio, bet jausmas buvo lyg tuoj skrandis iškris. susitvarkė pomažo indelio mišrainės su kepta duona sūriu obuoliu ir.. pupelėm atrodo. jo,atrodo daugiau nieko nebuvo.

norėčiau, kad jei laikas ever ketina sustoti, o žinau, kad tas padla taiptikrai kada nors padarys, sustotų šiandien. na, bent jau šios savaitės rėmuose.nesuprantu kas yra kitaip nei bet kada kitada, bet gyvenu, atlieku savopareigas ir jaučiuosi visokeriopai apsipatenkinęs, nes man visiškai nereikiagalvoti, ir ypač apie visokius lievus dalykus, kuriems suguldyti ir yra skirtasšitas blogas, iš principo.

pagalvojus apie tai, ką pastaruoju metu rašau ir apskritai kaip gyvenu, primetu, kad gal tai ir yra tipo, kažkoks. nu, tas “just live with it” jausmas. suaugeliškumas at some level, kai problemos nustoja buvusios problemomis ir gyveni matydamas bigger picture. aišku, tam reikia ir aklo optimizmo, kad taip atsipūtęs tu apskritai daeisi iki bigger picture.

o jei sustojus laikui prie progos dar būtų galima ir kokį norą užduoti, tai norėčiau kad išnyktų visi tie fuckin pienių pūkai, kurių pilnas mano kambarys.

sėkmingų studijų.

važiuodamas namo (ir taip – jei norėčiau, galėčiau pradėti kitaip), pastebėjau kad lynoja. lynos. lynojo tikriausiai taip pat. todėl minties vakare pabrūžint asfaltą (tiesiogine to žodžio prasme) su savo rolais atsisakiau.

už manes sedėjo mama su vaiku. na, mama už manęs. vaikas malėsi. labai graži mergaitė. aprengta.. bet tai tikriausiai tik dar labiau sustiprina tą grožį, kai vaikai būna lievai aprengti ;-) susipina paprastas fizinio grožio užmatymas su jausmu kad tam vaikui pasauly turi atitekti viskas kas geriausia ir. vaikus įsimylėti galima. kaip ir tėvynę, mamą, tėtį, ir estiją.

ar jau?

atsimenu ir aš laukdavau pačios tinkamiausios visatoje akimirkos padaryti vat_tą_nu. o kadangi būdami vaikais su kosmosu bendraujame per mamas ir tėčius..

ne, dar ne.

kolegijoje, kaip ir buvo tikėtasi, prie egzamino manęs niekas neprileido. nesureagavau. akimirkai prisiminiau partrenktą vaiką (kuriam, pasirodo, lūžo abi blauzdos), ir tai kaip pagalvojau tada, kad aš nevisai įsipaišau į bendrą OMFG minią. taip ir dabar galvojau kaip reikėtų sureaguoti, nes aš žinau, kad viskas bus gerai.

jūs esate pakviestas (…)

dar dabar širdis suspurda. ir ne tik dėl to, kad aš kaip ir nesu dar niekur niekada įstojęs, bet ir kad. na. man tai daugmaž reiškia pasaulį, kuris mane jama. tik nervinuosi dėl to, ko vakar prisiklausiau. apie burtų keliu traukiamus egzaminų pažymius ir panašiai. jei ir mane ten kas išbūrė, arba kaip pranašavo prieš tai – vietą jau turiu nes ne_iš_vilniaus mūsų buvo vos keli, tai nu nafig. noriu jaustis vertas. tai retai pasitaiko, todėl šią akimirką stengsiuosi paturėti po pagalve dar mėnesiuką bent, kai jau pildysiu kitus dokumentus ir būsiu visiškai apsidraudęs, net jei tai ir reiškia + – likimą alytuje.

dabar – jau?

koncertas, kurį turėjau padėti vesti, pasirodo šeštadienį. šeštadienį mano tėčio gimtadienis. na, gal dar bus progų pareklamuot savo galvą, ko dabar, nors ir labai nenoriu, man reikia. nes jaučiu kad įšoku į rutiną, ir ne tą teigiamą, bet tokią tingią. ilgainiui supratau, (šalutinis papildinio + autorinė skyryba) ko galiu chroniškai vengti ir nedaryti ir it’s just not the way things should be done.

jau. lipam.

aš dar važiuoju stotelę.

namie pasidariau kilogramą maisto ir putau valandą. dabar noriu kolos. ledinės. arba pieno – drungno. kokteilio, vanilinio, kurį atneša vaidiloj. nors ten visada reikia imti du, nes jie labai mažomis porcijomis.

pradeda skaudėti galvą.

diena turėtų būti gera, bet tiksliai neatsimenu kodėl taip buvau nusprendęs prieš gerą pusvalandį. tuoj turėtų parsiųsti naujausią losto seriją.

kulka to tik ir laukia.

nu tikrai norėjau eit miegot šiandien, ir net visai buvau susiruošęs, bet duše – egis (sel). apskritai dušas kaip enchanted radijo versija, labai gera koncepcija, tik keli vedėjai galėtų būt.. kiti (žmonės nesikeičia, juos reikia keisti kitais). atsimenu neseniai ten gravel buvo, bet galo nesulaukiau.

o šiandien tokia stipri nostalgija apemė, kad net sms nusiunčiau (omg omg omg he said “ačiū” omg), apie tai kaip mano mama atemė jo kasetę kai paklausiau jos ką reškia ant nugarėlės tekstas “necenzūrinis kontekstas” ;-) maždaug tuo metu buvo xxl (kaktusas), rsa (atsimenu kad neatsimenu), fu (atsimenu labiau bet neatsimenu), paskui xxl junior (atsimenu, kad kasetę jų iš manęs pavogė.. ir net žinau kas. užmušiu prie progos), na ir visokios karališkos erdvės. apskritai “pop art” festivalis ir jo repertuaras jau tada buvo neprikolas klausyt. tai evoliucionavo ir mutavo į pūką, nors pradžioje taip baisu neatrodė.

kai mano mintys bėga tolyn. kai kai mano mintys bėga bėga tolyn. ir dar ten buvo tokia daina, kurios jau visai neatsimenu, apie bachūrą kuris vis bandė nusižudyt bet jam nepavykdavo.

patiko.

easter song.

blūdinu, kartais prisėsdamas pažiūrėti, kaip raudona lempa šildo žolę terariumo kampe. bijau visumoj – tie daigai labai.. nemalonūs. kaip ilgi sliekai iš kitos planetos, kurie patenka į žmogaus kūną per nosį ir užvaldo mintis. esu matęs per teliką.

dar per teliką esu matęs filmą kuriam blogietis sakydavo pukitipukitipukiti ir nors nežinau kas atsitikdavo vėliau, ir dabar nusibaidyčiau jei kas taip iš už nugaros. pukiti.

bijau dar ir dėl to, kad žolė irgi žmogus, irgi gyva, todėl jaučiuosi kinda responsible. dar prieš savaitę ar kiek, tos sėklos toli gražu neatrodė gyvos. reiktų išgelbėti visas pasaulio sėklas.

klausau gravel albumo. kolkas ne dainom, bet kaip vieną kratinį, nors jau turiu omenyje kurios kratinio vietos turi būti pašalintos – nobody’s perfect. sekmadienį koršunovo spektaklis, o aš tik du bilietus turiu – tėvam. negerai, bet šiaip ar taip nenoriu palikti savo augmenijos ilgesniam laiko tarpui, bet kada gali išaušti ta akimirka kai prasiskleis pumpurėlis ir kasnors sušuks mama!.

labai stipriai sninga, o aš labai noriu geltono miau miau ar kažkaip panašiai. paprastas pienas nevylioja, kaip nevylioja ir visa kita. savaitgalis, pinigai, doncės gimtadienis, apokalipto, rinkimai ar dienomis senstanti dešra kurią tuoj reikės išmesti ir kaltas būsiu tik aš.

reiktų išsiplauti galvą, bet dėl to dar neapsisprendžiau – šiandien dar daug reikalų. albumas vos trečią kartą sukasi, vis dar stipriai sninga ir gal net eisiu pažiūrėti dangų2, nors tai nė velnio ne muzikinis šou patapo, nekenčiu ten visų, išskyrus liudą (nešim gėrį kibirais – darbe groju kiekvieną dieną) ir justą (darbe ką grot neturiu bet jis geras žmogus).

atrodo žolė sujudėjo.

atrodo dangaus nepažiūrėsiu.

galvą išsiplausiu ryte..

The world was on fire.

tikriausiai matyt gal jau visai stogą nurovė (kitados šitas puslapis man lyg ir neatmenamas), jei dar vakar užvakar ar kada čia bet prieš porą dienų pusę nakties romą (už sienos, jo žmona kūrva_tu_**** (c), kad būtų autentiškiau) gąsdinau “can’t take my eyes of you” (mostly sinatros variantą) dainuodamas, tai šiandien ar kada čia bet prieš valandą gal tik (prasidėjo), chris isaak – wicked game ir niekaip kitaip, begalvojant apie šiandienos keliones autobusais troleibusais ie silke kuriai reikėjo mėlyno aušinimo skysčio o statoile turėjo tik langų ploviklį, mėlyną, ir susitikimą su sena sena buvusia seniai klasioke, su kuria gal nelabai bendros kalbos kad ir koks tai vienas iš milijono atsitikimų visatoje galėjo atsitikti.

kada aš toks šlykštus pasidariau, tikrai negalėčiau konkrečiai atsakyti, o ir traumų vaikystėje, jei taip rimčiausiai, tikrai nesu turėjęs.

nors kartą vieną, vieną iš daugelio, kai viaduką tokį, na, tuneliuką tą, geležinkelio (gal metai tik, po nuardymo, o gal dar ir nenuardžius – kaip apmaudu tokių dalykų neatminti..), po visai eilinio gausaus grybais vasaros lietaus apsėmė (o_jį_apsemdavo_masyyyyviai, pusantro metro giliausioj vietoj), mes ten vis eidavom bet aš plaukt nemokėjau mes ten vis eidavom, bet man ten žaist patikdavo, aišku. aišku ir tai, kad toks tad ir žaidimas būdavo – lakstyti aplink dirbtinę kudrą ir mėtyti akmenis kamuolius rūbus bei kitokias šiukles į vandenį žiūrint kaip skęsta. kažkada ten tą kartą, apie kurį buvau pradėjęs, kažkaip aš ten vienas namo ėjau, ir prisikabino senis kažkoks, ar bent tada man seniu pasirodė. su dviračiu, bet dviratį šone varėsi. gerai kad aš jam nepatikau, tai jis tik iš įpročio mane kalbino kol namo parėjau, o manęs jau tėvai ieškojo, ir jį pamatę išsigando, kad aš, bet mano užpakalis ok dar iki šiol tad. prisimenu senis apie tėvus klausinėjo, o aš daug melavau ir tik galvojau kaip grįžęs namo mamai pasakysiu kad štaigiva (aštuonios minutės po ketvirtos valandos..) šeimos paslaptis išturėjau ir visą pasaulį nuo blogiečio (gargamelio mostly) išgelbėjau.

todėl traumų vaikystėje daug neturėjau, nors dar galėčiau papasakot apie tai kaip eidavom į miškelius būstinių statyti, kas, bent pradžioje, visada baigdavosi lauželiais kurie pasidarydavo per dideli ir visi bėgdavom smėlio arba grįždavom namo išsilydžiusiais batų padais.

todėl traumų vaikystėje daug neturėjau, nors tai kartojant turėtų atrodyti visai priešingai ;-)

šiandien dar apie banalumą labai galvojau, ypač po to, kai eilinį kartą pasigailėjęs kad nesu turbo robotas iš ateities galintis fotkinti tai ką mato akimis (nykšty galėčiau turėti usb) pamatęs nu tiesiog super, dangų palei daugus ir dar ~10km po to, kai lijo lijo tada skylė tokia, saulė visur spinduliai visi matėsi ir paskui kai vėl tik skylė ir vienas spindulių srautas ~100m skersmens vidurį laukų gal kiek kreivai tokį medį kas atrodė nu dieviškai nu, ir pradėjęs lyginti va tokį vaizdėlį su gėrio ir blogio kova, apie banalumą, aš, nes taip jau milijonas žmonių darė ir apskritai tai čia jau praktiškai stereotipas.

ir tai ne tiek kokiatais diskusija buvo, kiek supratimas kurį norėčiau paskelbti. jausmai banalūs negali būti. net ir tokie apie kuriuos knygos rašomos, dainos kuriamos, eurovizija laimima arba lietuva pirmauja .. statistikoje, jausmai negali būti banalūs, nes jei kažkam taip atrodo, tai jis eurovizijos nelaimės ir apskritai. bet vėlgi, kiekvienas susikuria šventovę sau, kurioje tvarkosi kaip jam patinka. tad aiškinti kas yra gerai, o kas ne, (o čia jau diskusija, nes to numatęs nebuvau), yra nu panašiai šlykštu kaip žiūrėti filmus kur žinai kad tuoj visus užmuš nors yra gražių mergaičių damn nekenčiu tokių filmų, kad ir kaip kartais norėtųsi kad visus žmones nusakytų ta pati funkcija kaip ir tave. nu ten skaičiukai prie kintamųjų kinta bet esmė tokia pati ir visi visus puikiai supranta, blogiausiu atveju pasistengę, o šiaip, ir šiaip.

todėl jausmai banalūs būti negali. kiekvieną susitvarkai ir pasidedi ten, kur tau atrodo, nes jei šviesa – gėris, tamsa – blogis, po lova – tik baubas, ir tuo tavo pasaulis baigiasi. visi turi teisę apsispręsti, ir jei kažkam atrodo kad tai yra taip savaime suprantama kaip kad neišvengiamas medvilnės bankrotas, galiu tik pasiguosti, kad tokius dalykus aš va, paprastom dienom one by one ir susirankioju. ir pasidedu, kur turi būti.

beje, neseniai sužinojau koks damn senas mano miestas yra. alytus i mean. o kažkada net visai gražus buvo. olitaorany.puslapiai.lt labai nuostabus projektas, ir būtinai kai turėsiu maši (ai). krč, pasistengsiu visus tuos pastatus ir griuvenas pats rast.

oh! and what do we have here?..

vakarais mano kalė pradėjo periodiškai norėt myžt, kas reiškia periodišką jos vedžiojimą aplink namą (aplink kurį periodiškai vedžiojama visa ruja šunų), ir tas periodiškas vedžiojimas aplink namą (aplink kurį vedžiojama visa ruja šunų) šiandien, lapkričio 21 d., antradienį, iki naujų metų likus gal atrodo tiksliai neatsimenu keturiasdešimčiai dienų ir apskritai esant tarptautinei televizijos/sveikinimosi dienai, reiškia tai, kad aš eilinį kartą įmyniau į, ****, šūdą.

ir pastoviai taip. maždaug nuo tada kai.. nežinau. kiek save atsimenu tiek mano koja vis šūdina, jei tik nueinu į parką ar kokią kitą vietą kuri bent kampeliu ribojasi su kokiutai žaliu skvereliu kurį periodiškai priklystantys šunys apkakoja kakoja kakoja priklydę šunys ant žalio skverelio.

nėra taip, kad visai nežiūrėčiau, kur einu. kas gi žiūri, visai po kojom, bet kas gi kitas, įmina į šūdą vidutiniškai kas septynis žemės apsisukimus aplink savo ašį? visiškai teisingai, čia jau bandau suvelt kosmoso žaliųjų žmogeliukų teoremą, nes didesnis traukia mažesnį ir, kaip tam vaikystės anekdote kurį buvo gėda kam nors pasakoti, šūdas šūde neskęsta.

gosh, atsimenu kai įmyniau per ekskursiją kažkur ten kažkur, buvo very embarrassing. tiesą sakant, netgi taip, kad paskui visą savaitę užsidūchinęs vaikčiojau ir kalbėjau eilėmis.

o paskui pripranti. pripranti kaip ir prie to, kad kartais neišeina, kad nebūsi visur geriausias ir net, kad apskritai sunku surasti sritį kur būtum geriausias. prirpanti prie “iš kur tu toks pas mus prie meno?” (kas, man kafkiškai_metamorfizuojantis, nustojo prasmės) ir “ne taip lengva gerą mašiną rast”, tad tikriausiai tas šūdas kurį vonioj gramdai nuo kedo yra..

nėra. nėra čia jokių teigiamų pusių ir priežasčių rašyt filosofijos traktatą apie vaikystės traumas – absoliučioj daugumoj atvėjų šūdas yra šūdas ir jis smirdi, o man rytoj matematikos kontras ir šiandien buvau susitikęs Rytę, su kuria kažkada gerai sutariau. gaila, kad daugiau nesusitiksiu (aišku batą praskalbsiu).

i didn't know i was looking for.

jei nebūčiau šiandien randomu radęs va-dj-kicks_the_exclusives-k7200cd-promo_cd-2006-bpm, kas yra absoliuti ambientiško ir minimalistinio gėrio viršūnė, tikriausiai diena būtų praėjusi veltui.

nuo praėjusio savaitgalio daug visko pasikeitė, visai be pėdsakų dingo mano frigidiškas pasyvumas, ko pasekoje kelis vakarus iš eilės svajojau apie burtų lazdeles ir negyvenamas salas su niekada neištuštėjančiais šaldytuvais. visai kaip šiandien – visai kitoks jausmas grįžus namo rast TIEK DAUG MAISTO. gaila kad mano skrandžiui visai nepatinka “nieko nieko nieko PER DAUG nieko nieko nieko” stiliaus mityba lately, bet čia jau jo problema, isn’t it?

o grįžtant prie filosofiškų nukliedėjimų, juk negali niekas tiesiog atsirasti. i mean, visa erdvė, mano šizoidiškumu ir imbicilišku supratimu (stengiuosi kuo naglesnius terminus naudot – vdrug koks rimtas žmogus, a? (tas rimtas galėtų ir pasakyt ar imbicilas ar inbicilas)) yra vientisas dalykas, ko pasekoje bet koks iš oro atsirandantis daiktas visa kita šiek tiek patrauktų ir, ir būtų šūdas.

todėl netikėkit kai visokie deivydai bleinai gatvėje dviračius pradangina. ir jei jau net visai einant tolyn į mano retėjančių plaukų išvagotą galvą (dažiausi – jiem labai nepatinka), visai išplaukia kad mintys yra nematerialu, nes jos tai būna tai ne. o jei mintys yra nematerialu, tai ir siela ne. ir vadinasi kad, čia jau visai kita erdvė, minčių ir sielų. nors mintys gal ir yra siela – tai, pro kokią prizmę praleidi aplinkinius reiškinius.

vaikystėje, atsimenu, eidavau žiūrėti kur vaivorykštė prasideda, ir tikrai nueičiau, tokį beviltiškai romantiškos nuotaikos apniauktą vakarą, jei tik kilometrai nebūtų kilometrai, ir praeitį laikyčiau mobiliojo sms archyve.

atsimenu ir, kad kartą tikrai toli nuėjau. gal kokias tris ar keturias valandas klaidžiojau ir atradinėjau naujas teritorijas. kažkada alytus tikrai didelis buvo, ir medžiai aukšti, ir krūmai tankūs. ne, krūmų tankumu aš tikriausiai ir dabar neabejoju, bet visa kita smarkiai pasikeitė, ir tik ketvirtadieniais (vienišiausias vakaras ever, nes po darbo būna beviltiškai tamsu ir dar ne_penktadienis, kad galėčiau neiti namo) važiuodamas namo mikrūške kurios vairuotojo nekenčiu bet neturiu kitos išeities, pastebiu kaip taip gerai atrodo geltoni prožektoriai ir geltoni klevai, ten už kelių šimtų metrų nuo gimnazijos prie kelio.

o žiemą gerai atrodo tas prožektorius prie vieno iš mano kieme esančio darželio kampų. ten neseniai nugriovė visas pavėsines.

daugiau kaip prieš metus, kažkas sakė.