Dvi savaitės > metai || atostogos.

paskutinė savaitė darbe prasidėjo klaikiai sunkiai, vangiai ir apatiškai. neaktyviai dar. daugiau sinonimų šią akimirką nesugalvoju. šiaip, ne tik prasidėjo, bet visa ir buvo tokia. didžiausias įvykis – ketvirtadienį pakilusi temperatūra. tą dieną, kai jau įsigijau bilietus į spartakiadą. perfect timing, as always. paprastai vaistų nevartoju ne tiek dėl to, kad atseit “chemija”, bet paprasčiausiai tingiu prasidėt su tuo ką, kaip, kada ir kiek vartot. o kai tingi, geriau neprasidėt su tuo, ko pats nesupranti. bet šįkart stresas praleisti festivalį nugalėjo, prisirijau visko ką radau šaldytuve ir pragulėjau lovoj prakaituodamas ir sapnuodamas nesąmones.

kaip bebūtų keista, šiandien jaučiuosi visai neblogai, o likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos, net visai gerai. praktiškai nuo to momento 45 laipsnių kampu nuotaika kilo iki piko, kuris buvo prieš penkias minutes. atostogoms, kurias pradėjau, turėjau daug planų. vokietija, belgija, olandija – you name it – aplankyti turėjau viską. bet finansinis realizmas nugalėjo, todėl pakeičiau atostogų tipą nuo pažintinių iki paprasčiausių tūsų. šį savaitgalį spartakiada, tada savaitė varėnoj, kitą penktadienį sel druskininkuose + druskų naktys, šeštadienį hc camp, kelios dienos nidoj ir savaitgalis b2g. not much, kai atostogauji kartą per metus, bet niekada nebuvau didis užklasinės veiklos aktyvistas, ir neturiu didelio biudžeto.

dabar prieš kelionę “arvydo sodybon” reikia šmutkes kažkokias susidėt, ir tik viltis, kad savijautos pagerėjimas nėra laikinas vaistų efektas. nors vaistų bus ir ten.

catching up.

išties nežinau kam tai darau, eilinį kartą, bet pagalvojau nužvelgsiu aktualijas ir pasilabinsiu.

gyvenu ir toliau gerai. didžiausia aktualija pagaliau nutikęs protinių dantų reikalas.

aišku pats procesas (ligoninė/palata/lova/maistas ir t.t.) didelė šikna, bet viską atperka tai, kad net skausmas yra konstruktyvus. suprantu, kad nuo to tik geriau bus. įdomu buvo patirti narkozę, jei galima taip pasakyt, nes keistai mąstausi, narkozei esant artimiausiai būsenai mirčiai. taip tikriausiai ir yra. ir, žinokit, viskas ok. net nesupranti, kas nutiko. mintis nutrūksta vos užgimusi ar vidury, ir tu tiesiog nesupranti kas nutiko. atsibundi kitur, kitoks, su kitais – klaikiai sušąlęs and stuff, dizzy, bet jau po visko.

daug iš daktarų išpešti nepavyko – suprantu juos visiškai. pasirodo net apie komplikacijas narkozės metu (kurių pasitaiko nemažai), daktarai pacientui nepraneša, nes nenori jaudinti. skaičiau internete ;-) prieš ir po, daug skaičiau. žinau daugmaž viską ką su manim darė. kolegos darbe sako, kvaila taip, bet aš paniškai bijau ko nors nežinoti. o ir šiaip, gyvenime pirmą kartą buvau netekęs sąmonės, tad net paskutinę akimirką dar netikėjau, kad va imsiu ir nebebūsiu. nes ir nebuvau, bemaž tris valandas.

kas liečia po-operacinius įspūdžius, tai viskas irgi ok. ypač kai tiek buvau apie komplikacijas info prisirinkęs, ir šiaip išnagrinėjęs savo situaciją lyginant su kitais pasaulio nelaimėliais. komplikacijų jokių. jokių aptirpimų, motorinės ir sensorinės veiklos visur kaip pridera.

ak taip – neišsižioju. praeis, bet dabar klaikiai nesmagu. daug nepatogumų. aš mėgstu valgyt. kąsti. man net skauda kaip noriu ko nors atsikąst, sukramtyt, o tenkinuosi jogurtais (activia vyšniniais) hipp (obuolių ir kriaušių tyrelė) miau (bananinis arba šokoladinis) ir sriuba. tai stačiai nepakenčiama. namie aišku, dzin – reguliuojiesi kas daugmaž skanu, va ligoninėj išvis nevalgiau, numečiau 5kg. man tai daug ;-)

grįžau tik vakar, po savaitės. daug darbų prisikaupę. vienam darbe, anam, apie mokslus bijau pradėt galvot. vln dar galima tempt, atsimenu, kad pirmi deadline’ai prasideda mėnesio pabaigoj. net nežinau ką ir iš ko mokytis. kolegijoj visai riesta – mažai kur lankiausi šį sezoną, susikaupęs kursinis, kurį jau daug kas atsiskaitę. apie kompiuterinius tinklus. savaitgalį susidėliosiu darbotvarkę ir šiaip veiksmų planą, reikia pradėt kuoptis.

na ir pabaigai. niekam tai nepasirodė ypatinga, bet aš ir šiaip keistas: vakar pirkdamas tyrelę (keturis indelius), užtrukau prie kasos. prieš mane moteris kažką pirko, tas kažkas ten kažkas su kaina kažkaip, tai tiesiog užtrukau. esu kantrus žmogus, tokiais atvejais. geras dvi minutes spoksojau priešais save, kol supratau į ką žiūriu. į loterijos bilietus. pagalvojau, kad čia tikriausiai būtų didžiausia kvailystė kurią šią akimirką galėčiau padaryti (loterijos man atrodo labai kvailas reikalas). paskutinį kartą taip galvojau kažkada neseniai pirmadienį geros nuotaikos po darbo, kai sumaniau ekspromtu įsiverti auskarą į antakį. nusipirkau auksinės žuvelės bilietą. namie prieš miegą jį suradau, nutryniau ką reikėjo, ir, pasirodo, laimėjau 2 litus. kainavo litą. šiandien išgryninau laimėjimą. kelionė iki pradės man tikriausiai daugiau kainavo, bet likau baisiai patenkintas.

norėjau apie tai parašyt.

iki kito kart.

tokiais vakarais, netyčia, pasiilgstu mirc.

i shoot the sherif.

simboliškai liko kelios dienos, bet atėjus proto nušvitimui darosi gaila žmonių, kurie taip skaičiuoja laiką. dar liko milijonas dienų.

su tokiom įžangom logiška atomazga būtų sektos kūrimas, huh?

o šiaip, šiandien buvau sostinėj trumpam – užsirašiau planinei operacijai. skamba šustriau, nei yra. reiks tik ištraukt protinius dantis. ir trauks visus keturis. ir tik po septinių mėnesių. bet su narkoze (always wanted to try that one). gal kiek bijausi – dar nesu ligoninėj gulėjęs, bet jau planuoju mp3 playlistą, darau jogurtų sąrašėlį ir galvoju ar ten bus bevielis internetas. apie tai, kad žmonės neišsižioja dar mėnesį ištraukus bent vieną nenoriu net girdėt.

o gal teliką imt.

nes net ir kelioms dienoms paprastai šmutkių prisikraunu arba labai daug (ko ilgainiui lieku nepanaudojęs), arba neimu apskritai nieko (ir paskui gailiuosi). net turiu tokį durną įprotį važiuojant į jau tikrai tikrai spirituotų gėrimų degustavimą all night long, pasiimti atsarginę maikę (mokausi iš savo klaidų (ir ne, to įvyko niekam nepasakosiu)).

žiemos laukiu. tokios, kokia buvo praėjusi – amžinas ruduo, it nesusipratimas. turiu čia tokį krūtą džemperiu_to_nepavadinsi, kurį labai noriu kada. kai į mane pataikė fejeverkas buvau smarkiai susinervinęs dėl jo likimo, but we made it. gerai pagalvojus, pas mane visi mylimi daiktai make it, nesvarbu kaip tai atrodytų iš šalies. turiu mėgiamas kelnes – plyšo – fuck dat’, greit mintyse “green is new purple” ir nusprendžiu kad still looks good.

o be to – just an ordinary days. laukiant elektroninio laiško.

not so complicated at all.

žmogus turi kažkokįtais, pavadinkim, jausmų banką. ir tu jį gali skirstyti 50/50 neapykanta/gėris ir panašiai. tai daug ką paaiškina. toks prašviesėjimas man atėjo stebint mikrūškėj kiek toliau nuo manęs sėdinčią tikrai labai stambią moterį. išsivystė iš minčių apie jos sprandinę. prisimenu vaikystėj multikas buvo.. tik nežinau koks. ne penkiukė ir ne transformeriai (gal kas turit kompe? damn va čia tai būtų atradimas!), bet ten buvo toks, robotas-mama. robotas buvo sukurtas vienam tikslui – mylėti ten kažkokįtais vaiką. nu ir mylėjo, vidutiniškai 24/7. tada atsirado blogietis, kuris paleido virusą kuris roboto-mamos meilę pavertė neapykanta. 24/7. šis multikas mano teoriją grindžia labiau, nei sprandinė.

arba tas toks, kuris iš manęs porą kartų centus buvo atėmęs, kai buvau mažas. aišku, jei jis ir toliau ėjo tuo keliu, tai dabar galėtų atimti ir mašiną. anyway, jis piktas, ir tik piktas. todėl, tikriausiai, net tėvam kažko ypatingo nejaučia. gi būna tokių vaikų. nu.

tęsiant..

žmogus turi pojūtį. jis paprastai, išsiskirstęs per penkis tuos nu. tipo. rega klausa blą. primetu, kad vieno iš jų netekus, visi kiti turi sustiprėti. ar vienas kuris. taip ir per teliką rodo. jie neklydo. todėl vienas iš ilgalaikių mano gyvenimo tikslų šalia vaikų ir negyvenamos salos (abu panašiai kosmosas) bus išmokti gestų kalbą. ir tiesiog paklausti kaip ten viskas atrodo. i mean. papasakočiau apie tai, kaip man galva neišneša įvairiausių dalykų, pradedant ir duotuoju. kurtumu.

buvau neseniai labai optimistinį įrašą parašęs. nu net tokį, kad pačiam per saldu. tai susigėdau ir tik labai asmeniškai laiško forma kaikam parodžiau. patvirtino, kad saldu.

laimingam reikia būti tyliai ir pačiam sau. per daug dėmesio. neigiamo. pavydo visokio plauko, o tau tik atrodo kaip viskas faina aplink. ypač tokiose vietose, kur auditorija stipriai nekontroliuojama. tai irgi patvirtino protingas kaikas.

anyway, šiandien biškį dar, važinėjau. su rolais. parke. ant rampos. griuvau vidutiniškai mažai, ir nors neįveikiau kiekvieną karta atsirandančios baimės užšokti ant turėklo, jaučiu progresą. pažangą. dar neužvažiuoju ant visos, bet super.

o kai darbe apsilankė lietuvos mergaičių krepšinio (~13m) čempionės, tai visai prisiminiau turboreanimacijos sportas yra šūdas, kurį ir siunčiuosi. dar reikia guano apes – turėtų gerai mašinoj klausytis, nors pastebėjau, kad muzika velniškai blaško. ir kai toks jautrus estetas kaip aš, visada stengiantis dėl vaizdelio kino filme ar mažų mažiausiai nuotraukoj bando lėkti taip, kad pateisinti muziką.. mušu laiko rekordus alytus-varėna praktiškai every time. draugai sako, greit praeis.

gavau rezultatus valstybinio. džiaugiuosi už tuos 16% kurie prisidėjo prie šių metų mano pasiekimo – 74. ok. labai net, ok. pastebiu tendenciją – viso gyvenimo tendenciją – kad kuo mažiau i give a shit, tuo geriau viskas eventually gaunasi. i’ll keep that in mind. big time. jei būčiau tiek gavęs praėjusiais metais, šiuo laiku jau būčiau antro kurso studentas vu komfake.

fuck ‘dat – no regrets.

finally, pastarosiom dienom tik, ir taip išeina, paskutinis saulės sistemoj sužinojau, kad viena pažįstama serga nu tuo, kur vemi. anoreksija. paklaikau ir dar dabar esu giliai sukrėstas, nes mano jau pakankamai sustabarėjusiame prote tai yra = narkomanijai (gal kažkiek = cigaretėms), therefore – psichinė liga. ir neišgydoma. matyt esu pakankamai naivus vertindamas žmonių išvaizdą. kai kas tikriausiai taip ir nesugeba susigyventi su tuo, ką turi. damn, matyt vertindamas aš susigyvenu ir už juos. o man taip paprasta kažkada būdavo, bendraujant su žmonėmis tiesiog manyti, kad esu nematomas. dabar kompleksų ryškiai mažiau. šiaip, aišku, su tokiomis ligomis, kaip paminėtos.. gyventi galima, bet socialiai ir moraliai toks žmogus jau yra brokuotas, nes jis visą laiką turi stengtis.

neįsivaizduoju ką tai turėtų reikšti.

+ žinant, kad TU PATS SAU TAIP PASIDAREI.

ain’t no sunshine when she’s gone.

sting & jeff beck – ain’t no sunshine. išgirdau kažkurią versiją vakar per mtv, tai dar dabar klausau.

ir damn, aš, dievaži, nesuprantu.

po urvinio žmogaus buvau beveik supratęs, bet i’ve lost it. again.

rodos – draugiškumas iš principo neleidžia lipti ant galvos, bet iš kitos pusės visi draugiškumai tik tuo ir baigiasi. demokratija yra blogiausia valdymo forma ne tik valstybiniu lygiu. tačiau, nors ir surezgiau tokią mintį, vis dar sunkiai įsivaizduoju vieno ar dviejų individų pažabojimą. nuo trijų prasideda banda. tada net nereikia būti lyderiu.

jaučiu kaip grįžtu prie sausos teorijos nes tiesiog sušlapti man sudėtinga. aš fuckin permirkstu kas kartą, o tada kaip tyčia dar pradeda pūsti nenustatomos krypties 7++ m/s vėjas. iki kito antibiotikų užėjimo dar kokios 4 valandos. pats nesuprantu, kam tai darau, bet jaučiuosi rimtas. nu tipo, geriu vaistus. man juos išrašė. vaistų bet kam neišrašo. aš ligonis, melskitės už mane ir panašus crapas. iki to daeina tik ypatingai kvaili žmonės, i guess. o tai jau lengvina aplinkybės, doesn’t it?

važinėjausi riedučiais. eilinį kartą – kokį gerą pusvalandį. paskui pavargstu, ir tai pasireiškia tuo, kad kai pašoku į orą kuri nors koja užmiršta ką ji turi daryti. hell, ji tikriausiai užmiršta ir tai, kad ji apskritai yra MANO FUCKIN koja. šiandien griuvau kaip niekad daug. tada atvažiavo vaikas, pavarė milijoną kartų geriau su maksimos rolikais už tris devym-devynis. ne, man tai tikrai nerūpi.

“mašinos niekas iki 25erių nevairuos?”
“ne”
(…)
“o jei vistik vairuos ir padarys avariją?”
“tai tuomet draudimas negalios”
“tai duokit tada tą kitą..”

mašinoj, pasirodo, nėra mago. nesuprantu, kaip gali nebūt mago. kam tada apskritai mašina? jį nebent išėmus, jo galėtų nebūt. bet kai nėra, taigi čia kaip namas be židinio. bent kažkokį radiją ar pan nu, dėl vaizdo nu. keulės.

bet yra liukas ir kondicionierius. nežinau kuo jis geriau už atidarytą langą, bet skamba gerai. tipo, what’s up? ai nieko, va, KONDICIONUOJUOSI. arba, ką veiksi šįvakar? dunno, px, gal šokam pas mane į tačkę ir užsikondicionuojam negyvai?

er. spėju tas absoliutus nesupratimas kas darosi yra normali reakcija patekus iš karšto į šaltą.

susikondicionavau tikriausiai.

get up!

eilinį kartą viską sutvarko diena darbe. šiandien gėris gavosi net nebūnant pop_whore, o užtaisas suveikė kaip ilgalaikis ir pastoviai stiprus jausmas su ups and downs. tai turi savų pros and cons, bet mes juk, ne apie tai.

savaitgalis buvo stipriai neišsipildęs, nes apskritai visa praėjusi savaitė smirdėjo joxu (tiems, kas nėra susidūrę su tokiu purškalu į gerklę – linkėjimai ir nesusidurt). atrodytų lyg kas įpila benzino į gerklę ir padega. nors ne, gal labiau lyg mėtinė orbito guma x100, kai mėtos negali pakęsti. užsidengi burną ir nosį, manai nekvepuojant jausmas praeis, bet pasijauti kaip kelly iš married with children, o naudos jokios.

viso to priežastis – po pirmos ir, tikriausiai, vienintelės ledų porcijos šiais metais pasigauta fuckin angina. mama sakė, kad 15 metų nesu sirgęs, ir neatmindamas to jausmo tikrai įtikėjau mirsiąs.

su abiturientais trečiadienį laikiau lietuvių kalbos egzaminą. maniau bus dejavu, bet gavosi wtf. užtruko 50 minučių bet susiparinau išeit pirmas tai dar pasedėjau. sakė labai sunkus. pats nekomentavau, nes nemanau, kad esu kompetetingas. visi abiturientai visada taip sako.

kažkurią bemiegę naktį kai temperatūra buvo palei 40, pradėjau kliedėti. pasąmonė įjungė “švaros misiją” vs. kažkoks realybės šou kur poros vienam name įrenginėja sau kambarius o paskui viskas atitenka vienai porai. vienas iš pačių baisiausių sapnų_awake mano gyvenime. įskaitant ir tą kai mano vaikystės meilę pagrobė adamsų šeimynėlė ir laikė uždarę darželio salėje, nes aš savo damn kambarį ATIDAVIAU švaros misijos vedėjai. praėjus mintims apie savižudybę, kitą nakties dalį bandyti užmigti nesiryžau ir gaudžiau musę.

netyčia į mano rankas pateko smogdiskas 81/05. jie (bomba) tikriausiai dažnai tokius leidžia, bet paprastai aš neturiu laiko knistis su naujausiais releasais. džiaugiuosi, kad atsidūrė šitas. smarkiai pataisiau nuomonę apie lietuvišką šokių muziką. nors “pataisiau” žodis gal kiek per stiprus, nes apskritai iki dabar galvojau kad toks dalykas neegzistuoja. yra tai, prie ko prisiliečia mamontovas, tai, prie ko prisiliečia valinskas, ir tai, kas čiupinėjasi patys. na, čia stipriai suapvalinus, be abejo.

o paliudyti radžio ir agnės keliamą tornadą žmonių smegenuose galėjau savaitgalį druskininkuose. šiaip labai nustebau, kad ten žmonės visiškai kitokie. alytuje, kad ir per miesto dienas, visi, nors ir išgėrę nemažiau už druskininkiečius ir miesto svečius, tik stovi ir klausosi, o ten šaika šėlo ir dainavo ir šoko ir kepta duona metėsi. kiek sūroka bet šiaip nieko.

dar savaitgalį gavau ilgai lauktus šimtinius pionierius ir mikšerį. nieko ypatingo i guess, bet buvau very happy, neišpakavęs. supratęs, kad kažkas nenori draugauti su mano stiprintuvu ir viskas skamba kaip dideliame vežliukų_nindzių kanalizacijos šulinyje kai tu stovi ant jo, parsisiunčiau kažkokį pluginą winampui, kuris stipriai sutvarko garsą ir dabar atradinėju visą turimą mp3 kolekciją iš naujo. grotuvus atidaviau praktiškai nieko gero ir neišmokęs.

o ir musės tąnakt nepagavau.

treat her right.

šiandien teisėse mokė kaip suteikti pirmąją pagalbą. rodė filmą ten tokį, 88 metų. karštligiškai stengiausi nepraleisti nei vienos progos pasijuokti (vienintelis, daugmaž), nes jau seniai lyg ir besijuokiau. paprastai tik mėtau kandžius komentarus, o kad kiti ką taiklaus, man pasijuokt, tai retai be pasitaiko. juk iš savų bajerių negalima juoktis. nežinau kas tai sugalvojo.

anyway, daktarė (ar seselė pusamžė, nežinau) labai faina buvo. aišku gal tik man taip pasirodė, nes ji tokia. nors jie gal visi tokie, tie medikai. i mean, kaip galima bendraut su žmogum žinant, kad tai tik kažkoks organų raumenų kraujų ir panašiai kratinys. juk bent man, paprastoj buitinėj situacijoj, šlykštoka matyt akivaizdžius įrodymus, kad aplinkiniai irgi kraujuoja ir taip toliau. kaži, psichologai irgi taip jaučiasi? nors ne. labiau kaži, ar yra tokių kuriuos apskritai psichologai gali suprasti. ar kas nors ką nors gali suprasti? psichologija tai turčių žaidimas, manau, o praktinė medicina visuomet bus aktuali ir. nu bet vistiek. ne, aš nebuvau biologijos pasiėmęs..

ir jau antra diena custom playlistas winampe (kas nutinka retai) iš BIX wors (niekada negalvojau kad bixų kuryba buvo tokia.. subrendusi) ir deru – trying to remember. aišku pirmoj vietoj vis dar elvis, su fever, bet tikriausiai jis jau bilekaip karste vartosi girdėdamas mane jam pritariant (garsiausiai – Sun lights up the daytime, Moon lights up the night, I light up when you call my name, And you know Im gonna treat you right).

su tėvais važiuosim kokiųtai, spektaklių druskininkuose žiūrėt. festivalis ar koks šūdas. ir net jei visą kelionę nepratarsiu nė žodžio, puikuma didžiausia. kada, nu kai, jau kada nors labai labai ir turėsiu begalybė_dorelių, nupirksiu jiem kelionę aplink pasaulį kruize or smth. ir tėvas sakė, kad jei noriu tokių santykių kaip jie turi su mama, turiu ieškoti mergaitės kuriai būsiu pirmas. kitaip tai pjaus visą gyvenimą (jis išsiskyręs – jis žino). labai šilta, kai apie tai pagalvoju. tik fuck, jei ir toliau bus panašiai šilta ir šilčiau, tai jiem visą damn laivą pirkt reikės..

nu galiu aš tau pakelt iš apačios su tokiu, bet labai skaudės.

tai tada gal tiek to, “bus gerai” – ir vos susilaikiau nuo “sueis”, bet jie ir taip ant manęs pyko visi, lyg aš būčiau kaltas kad pirmą kartą susilaužiau nosį ir pirmą kartą apskritai tipo, nu, priimamąjam buvau (ir išties čia pasąmonėje užstrigęs dalykas, visada nešiotis pasą ir moksleivio pažymėjimą). sakyčiau nebloga savaitgalio pradžia, heh? juk aš ir buvau tas, kuris pastoviai apie nuotykius svaigo..

bet šį savaitgalį tuo ir užbaigsiu, kadangi dabar atrodau kaip sudaužyta slyva, rodytis niekam kažkaip. aš ir šiaip kažkaip, o dabar kažkaip x2, sakyčiau. miesto dienos liks nesudalyvautos, nes jei man ir toliau taip seksis, tai kitas nuotykis bus peilis pašonėj. ir ne, į galvą aš lyg negavau, tiesiog “labai nelaimingas atsitikimas”. “kritau”. “ai čia..” – kai jie visaip klausinėjo ir pyko, nors ten AŠ tris valandas laukiau kol mane apžiūrės.

m. pastaruoju metu, lyg. sakyčiau pradedu vytis tuos, kai. dėl mergaičių visokių. visokių mergaitiškų dalykų. vytis, ir jei ne visiška apatija kurią karts nuo karto prasklaido toks paprasčiausios rankos ar nebūti_vienam troškimas, tai tikriausiai visai neblogai sektųsi. nors gal čia ne apatija, o labiau situacija kai kartą paragavęs žalių lays (su svogūnais), kiti tau tiesiog taip. kai geriau briedis girioj, arba iš serijos vaikystės traumos.

- sąmonės nebuvai netekęs? – ai.. ne. ne, nebuvau (greičiau namo greičiau namo greičiau namo kad nebūtų rando kad nebūtų rando kad nebūtų rando namo miegot ką tėvam sakyt stiklas namo tėvam randas stiklas stiklas reikės daug pinigų..) – - (kaip tas nėries eilėraštis, kur tam profesoriui, kur.. nevermind – susirasiu) ir damn, namie nėra juodos duonos ir apskritai mažai ką valgyt.

futbolą žiūrėjau. ir matematikos valstybinį išlaikiau, o taip bijojau. 8%. iš šimto. iš 100%. tai būtų 008% iš 100%. 8/100, 2/25 (yra klaidų?). bet šiaip – gerai. džiaugiuosi. senelis džiaugėsi. jam nesvarbu, kad 8, tas gerai. tėvas juokėsi, mama apkabino, draugai. dokumentus dar pridaviau. nes reikia jau. stojamieji. pamačius ką surašiau, draugė juokėsi, atseit kvaila galvoti tik apie tai, ko nori, o ne tai, ką gali turėti. čia net rišasi su mergaitėmis ir lays, bet panašiai kaip netyčia surimavus.

klimek (pop ambient, 2006), ir jei nebūtų taip karšta (nors neapsirengęs, o kitaip vėsintis neturiu jėgų), tikrai paskęsčiau va čia ir va va. pirmadienį pirma paskaita laikantis teises; kažkoks labai ultra fast kursas, tai po keturias valandas kiekvieną dieną ir. pirmadienį pas lietuvių mokytoją biškį dėl stojamųjų, ir dar į pas kažkokį_tę psichologą, atseit tirtis gabumų (tėvas įkišo), bet kai be šito pavyksta nebegalvoti ir apie tai kaip vos vos sukasi mūsų sveikatos apsaugos sistema (va čia tai stebuklas, išties), pareinančius naujo “ką veiki/kaip sekasi” formato “kaip nosis” sms (/apskritai mergaites) ir tai, iš kur greitai gauti daug pinigų (!= iš tėvų), beveik jaučiu kaip visas kūnas nenatūraliai atsipalaiduoja ir išties, lyg plūduriuotum. kol nesuskausta. gal tikrai susitrenkiau ką nors daugiau nei vien fasadinę galvos pusę. kol nesuskausta.

“ačiū, gerai. o tu ką veiki?” – ir padėjus mobilų į šalį žinutė lange dingsta.