catching up.

išties nežinau kam tai darau, eilinį kartą, bet pagalvojau nužvelgsiu aktualijas ir pasilabinsiu.

gyvenu ir toliau gerai. didžiausia aktualija pagaliau nutikęs protinių dantų reikalas.

aišku pats procesas (ligoninė/palata/lova/maistas ir t.t.) didelė šikna, bet viską atperka tai, kad net skausmas yra konstruktyvus. suprantu, kad nuo to tik geriau bus. įdomu buvo patirti narkozę, jei galima taip pasakyt, nes keistai mąstausi, narkozei esant artimiausiai būsenai mirčiai. taip tikriausiai ir yra. ir, žinokit, viskas ok. net nesupranti, kas nutiko. mintis nutrūksta vos užgimusi ar vidury, ir tu tiesiog nesupranti kas nutiko. atsibundi kitur, kitoks, su kitais – klaikiai sušąlęs and stuff, dizzy, bet jau po visko.

daug iš daktarų išpešti nepavyko – suprantu juos visiškai. pasirodo net apie komplikacijas narkozės metu (kurių pasitaiko nemažai), daktarai pacientui nepraneša, nes nenori jaudinti. skaičiau internete ;-) prieš ir po, daug skaičiau. žinau daugmaž viską ką su manim darė. kolegos darbe sako, kvaila taip, bet aš paniškai bijau ko nors nežinoti. o ir šiaip, gyvenime pirmą kartą buvau netekęs sąmonės, tad net paskutinę akimirką dar netikėjau, kad va imsiu ir nebebūsiu. nes ir nebuvau, bemaž tris valandas.

kas liečia po-operacinius įspūdžius, tai viskas irgi ok. ypač kai tiek buvau apie komplikacijas info prisirinkęs, ir šiaip išnagrinėjęs savo situaciją lyginant su kitais pasaulio nelaimėliais. komplikacijų jokių. jokių aptirpimų, motorinės ir sensorinės veiklos visur kaip pridera.

ak taip – neišsižioju. praeis, bet dabar klaikiai nesmagu. daug nepatogumų. aš mėgstu valgyt. kąsti. man net skauda kaip noriu ko nors atsikąst, sukramtyt, o tenkinuosi jogurtais (activia vyšniniais) hipp (obuolių ir kriaušių tyrelė) miau (bananinis arba šokoladinis) ir sriuba. tai stačiai nepakenčiama. namie aišku, dzin – reguliuojiesi kas daugmaž skanu, va ligoninėj išvis nevalgiau, numečiau 5kg. man tai daug ;-)

grįžau tik vakar, po savaitės. daug darbų prisikaupę. vienam darbe, anam, apie mokslus bijau pradėt galvot. vln dar galima tempt, atsimenu, kad pirmi deadline’ai prasideda mėnesio pabaigoj. net nežinau ką ir iš ko mokytis. kolegijoj visai riesta – mažai kur lankiausi šį sezoną, susikaupęs kursinis, kurį jau daug kas atsiskaitę. apie kompiuterinius tinklus. savaitgalį susidėliosiu darbotvarkę ir šiaip veiksmų planą, reikia pradėt kuoptis.

na ir pabaigai. niekam tai nepasirodė ypatinga, bet aš ir šiaip keistas: vakar pirkdamas tyrelę (keturis indelius), užtrukau prie kasos. prieš mane moteris kažką pirko, tas kažkas ten kažkas su kaina kažkaip, tai tiesiog užtrukau. esu kantrus žmogus, tokiais atvejais. geras dvi minutes spoksojau priešais save, kol supratau į ką žiūriu. į loterijos bilietus. pagalvojau, kad čia tikriausiai būtų didžiausia kvailystė kurią šią akimirką galėčiau padaryti (loterijos man atrodo labai kvailas reikalas). paskutinį kartą taip galvojau kažkada neseniai pirmadienį geros nuotaikos po darbo, kai sumaniau ekspromtu įsiverti auskarą į antakį. nusipirkau auksinės žuvelės bilietą. namie prieš miegą jį suradau, nutryniau ką reikėjo, ir, pasirodo, laimėjau 2 litus. kainavo litą. šiandien išgryninau laimėjimą. kelionė iki pradės man tikriausiai daugiau kainavo, bet likau baisiai patenkintas.

norėjau apie tai parašyt.

iki kito kart.

tokiais vakarais, netyčia, pasiilgstu mirc.

i shoot the sherif.

simboliškai liko kelios dienos, bet atėjus proto nušvitimui darosi gaila žmonių, kurie taip skaičiuoja laiką. dar liko milijonas dienų.

su tokiom įžangom logiška atomazga būtų sektos kūrimas, huh?

o šiaip, šiandien buvau sostinėj trumpam – užsirašiau planinei operacijai. skamba šustriau, nei yra. reiks tik ištraukt protinius dantis. ir trauks visus keturis. ir tik po septinių mėnesių. bet su narkoze (always wanted to try that one). gal kiek bijausi – dar nesu ligoninėj gulėjęs, bet jau planuoju mp3 playlistą, darau jogurtų sąrašėlį ir galvoju ar ten bus bevielis internetas. apie tai, kad žmonės neišsižioja dar mėnesį ištraukus bent vieną nenoriu net girdėt.

o gal teliką imt.

nes net ir kelioms dienoms paprastai šmutkių prisikraunu arba labai daug (ko ilgainiui lieku nepanaudojęs), arba neimu apskritai nieko (ir paskui gailiuosi). net turiu tokį durną įprotį važiuojant į jau tikrai tikrai spirituotų gėrimų degustavimą all night long, pasiimti atsarginę maikę (mokausi iš savo klaidų (ir ne, to įvyko niekam nepasakosiu)).

žiemos laukiu. tokios, kokia buvo praėjusi – amžinas ruduo, it nesusipratimas. turiu čia tokį krūtą džemperiu_to_nepavadinsi, kurį labai noriu kada. kai į mane pataikė fejeverkas buvau smarkiai susinervinęs dėl jo likimo, but we made it. gerai pagalvojus, pas mane visi mylimi daiktai make it, nesvarbu kaip tai atrodytų iš šalies. turiu mėgiamas kelnes – plyšo – fuck dat’, greit mintyse “green is new purple” ir nusprendžiu kad still looks good.

o be to – just an ordinary days. laukiant elektroninio laiško.