has asked us to tell you.

šiandien supratau, o gal ir prisiminiau, kodėl taip gerai jaučiasi pavasaris. aišku, danties skausmas dabar visada stipresnis už dantiems skausmą vakar, bet šiemet, atrodo, pavasaris atėjo dar greičiau. po rudens ir žiemos monotinijos (gamtoj), dabar bats, ir supranti, kad va jau vasara tuoj, ir vėl ruduo, ir jei tikrai – tai tik pavasarį sugalvoju, kad nauji metai.

ir jie kaskart vis greičiau ateina. bet saulei esant va_ten ir šešėlius metant va_taip, dienai ilgėjant iki pusdešimtos valandos ir žvirbliams kilnojant lapus, po kuriais kažkas turi slėptis, mane užplūsta daug ir teigiamos energijos, patiems įvairiausiems dalykams. nors net ir namie sėdint, nieko neveikiant – kažkaip kitaip. kažkaip geriau.

Dear Mr …, Congratulations;

gavau jau atsakymus iš kelių universitetų, kurie geresni, nei kad buvo galima tikėtis. dabar turiu kelis mėnesius apsispręst, bet žinau, kad tuos kelis mėnesius tikrai apie tai negalvosiu. nes jau galvojau penktadienį. on the bright side dėlioju pačius kvailiausius argumentus, norėdamas save padrąsinti, kad viskas ok. pvz blogas – atsigaus, dievaži. dabar rašyti nelabai apie ką, o ir kam. rudeniop, jei išvyksiu, vistiek baisiai neturėsiu ką veikt, ir neturėdamas savo erdvės jausiuosi šiaip sau. bet iš esmės apie blogąją reikalo pusę, be piniginės išraiškos, daug negalvoju.

University of Bedfordshire has asked us to tell you that it is offering you a place for Advertising and Marketing Communications, N560; starting in September 2009 at point of entry 1. Unconditional Offer.

ir dar – išvažiavęs galėsiu jau visai spjaut į anonimiškumą čia.  kuo daugiau vaizduojuosi gyvenimą kažkur_kitur, tuo greičiau noriu išvažiuoti. nepasakyčiau, kad vien dėl to, kad atseit visi jau išvažiavo, o aš likau. jaučiuosi kaip lineage2 mušdamas šviesiai mėlynus mobus. naudos dar dar, bet visiškas mizeris. pereiti prie šviesiai raudonų bus sunku at first, bet nauda neišpasakyta.

tai taip ir gyvenu. pavasarėjant.

atspindžiai.

kaip senais gerais laikais, pradėsim nuo vaikystės. užaugau labai tipiškame daugiabutyje, šalia visų kitų daugiabučių, kurie buvo statomi sparčiai, nes mieste augo pramonė, žmonėms iš kaimų reikėjo vietos. kai pramonė pradėjo buksuoti pirmais nepriklausomybės metais, visi tie kaimiečiai čia ir liko. mieste pagal skaičių, kaime pagal žmones. mano namas beje, buvo viršplaninis, bet ką tai tiksliai reiškia negaliu pasakyt. visi tada norėjo būti pavyzdingais, ko apie šiandieninius statybininkus nepasakysi, tačiau aš ne apie tai.

taigi geltonų plytų namai, kaip didelės degtukų dėžutes. kiemo vidury asfaltuotas takas, pusės apskritimo, ant kurio klasės/kirstukai/triračiai – kone visas pasaulis, kaip tiems laikams. o “mano kiemo” riba buvo ir sekančio namo šonas, didelė geltona siena, prie kurios žaidėm sienelės (dažniausiai dviejų lietimų, su užkrovimais (kai spiri taip, kad kitam jau praktiškai nelieka šansų)). tačiau ta siena ir šiaip buvo ypatinga.

gražiom vasaros popietėm, kai saulė būdavo danguje maždaug virš volungės parduotuvės (dabar vieno ikso maksima), ant tos sienos pasirodydavo neaiškūs hieroglifai. prisimenu kad aiškiai dėmesį į juos atkreipiau tą vasarą, kai į kiemą mane vis dar šaukdavo “drauge” (neištardavo ilgo mano vardo), ir aš, berots, paskutinį kartą apsišlapinau viešoj vietoj (paklausius praktinio patarimo teko visą popietę važinėtis triračiu, ir tikrai – paskui nė žymės nebuvo likę. gerai, kad tuo metu nebuvau itin logiškas vaikėzas, nes būčiau primetęs, kad šviečiant saulei ir turint ką veikt gali myžt į kelnes kiek nori). o gal ir vasarą po tos. bet visos vasaros tais laikais būdavo nuostabios.

taigi kiemo tarybai įteikus notą dėl ant geltonos sienos besidarančios netvarkos ir reikalavimo spręsti šį reikalą skubos tvarka, prasidėjo kelias dienas trukęs stebuklas. nors kalėdų seneliu netikėjau niekada, bet tai nereiškė, kad netikėjau niekuo. tylus ir pabrėžtinai individualūs bandymai iššifruoti lobio lokaciją buvo didžiai nesėkmingi, bet nors atkakliu žmogum manęs pavadinti nebuvo galima, tvirtai žinojau, kad tą lobį rasiu. anksčiau ar vėliau.

maždaug po dviejų dienų, man atseit “šiaip vaikščiojant”, bet išties bendraujant su mankažkąnorinčia pasakyti geltona siena, ausy pasiekė neįtikėtinai piktinantis dalykas. nes vienam vaikui tėvas mat, išaiškino, kad ant sienos tiesiog atsispindi šviesa nuo priešais esančių kito namo balkonų stiklų. buvo siaubingai gėda, kad tokio paprasto dalyko pats nesupratau. teko apsimesti, kad va tu, ot kvailas, tik su tėvo pagalba išsiaiškinai? beviltiškas visai kažkoks. eik toliau nuo manęs ir pamąstyk, koks beviltiškas esi.

jei ne toks akylas skaitytojas pagalvos, kad tądien pasaulis sugriuvo, stipriai apsiriks – tądien pasakotojas suprato, kad lobis tiesiog nėra taip lengvai paslėptas. o ieškoti nenustojau iki dabar. kartais sutrinku, kaip viskas paprasta atrodo, bet labiau už viską neapkenčiu, kai kas nors mane teisina.

šiandien baigiau sesiją, rodos. jau antrą, ir tą, svarbesniąją. baigiau geriau nei bet kada anksčiau, nors mokiausi mažiau, nei aštuntos klasės biologijos kontroliniui (biologijoj visi masiškai nusirašinėdavo). džiaugsmo neišpasakyto, vis tik, nejaučiu. gal net kiek piktina, kad tokie kaip aš, va šitaip va, ir vistiek. negi jie nepagalvoja, ką toks jaunuolis gali imti, ir pagalvoti?

užmigti ant laurų, kurie, faktiškai, patys užaugo?

(…)

šią savaitę pradėjau lankyti parengiamuosius kursus ielts anglų kalbos testui. nebuvo nesmagu, bet taip, keista indeed, kai reikėjo pasakoti apie save, ir garsiai ištarti kiek man metų. keista dėl to, kad jaučiuosi lyg visi tie metai po mokyklos kažkur būtų staiga dingę, aš vėl ten, kur ir turėčiau būti., tik įgavęs milijoną patirties. pasitikintis savim labiau nei bet kada ir matęs milijoną dokumentikų apie kosmosą. atsipaipaliojau greičiau, nei naktį pribudęs pamirštu ką sapnavęs, bet jausmas liko.

(verta pastebėt, kad dažnai svajoju apie grįžimą į praeitį – ką tada daryčiau, kaip galėčiau daug užsidirbti, kiek visko nuveikti, kaip tėvams padėti, ar  kurią mergaitę vertėtų pakibinti.)

o dabar jau greitai gausiu atsakymus iš universitetų, kitais metais stoju į uk. sakau šalį, nes universitetų net neatsimenu, ir sakau šalį, nes man ji labai nepatinka (man patinka, kad suomijoj daug suomių, o lietuvoj daug lietuvių – globalizacijai reikia apynasrio, kai visi sėdi londone)  bet kol kas detalių planų nėra. kai tikrai priims, ir kai jau mano žodis bus lemiamas – taip ar ne – tada ir spręsiu, ar tikrai vykti. man patinka mūsų šaly, bet jaučiu, kad man čia niekas nepadeda iššifruoti geltonos sienos. negalvoju apie pinigus ar krentantį svarą, bet su nirvana nustojęs maištauti prieš 5 ar 6 metus ir elgęsis racionaliai, leidžiu sau pabūti bent šiek tiek nekonkretus. noriu daugiau žinoti, ir nors tiksliai negaliu pasakyti ką būtent, bet kai tai žinosiu, suprasiu.

ir grįšiu.

siena juk mano kieme ;-)

my secret mr. Hyde.

domiuosi viskuo, ir noriu žinoti viską. tas trikdo, nes nespecializuotais kanalais mane pasiekia tik nuotrupos to, kas man įdomu. googlinu, skaitau, – bet didžiausią informacijos dalį kokybiškai įsisavinti gebu tik dialogo metu. žinios tiek tikros, kiek patikimas šaltinis. ir man patinka pasitikėti šaltiniais, kurie to verti. profesoriais, dėstytojais, ar šiaip protingais žmonėmis. liūdna, kad tik pastarųjų kartais pasitaiko, bet man trūksta to m, ryšio, su akademine visuomene.

neakivaizdinės studijos sukuria tik tiek ryšio, kiek reikia, kad mane užkabintų. tiek, kad susijaudintum. pradedu galvoti apie kitas studijas, maybe tspmi, nes kiek klausau – tai yra labiausiai tai, ko man reikia. darbe, viena iš praktikančių, kurių atvyksta kasmet, mokosi ten. sako sunku. sako diskutuoja. sako tai, ką noriu girdėti. o romantiško susižavėjimo periodai visada gyvenime šviesiausi.

galvoju, iš kur gauti pinigų, ir gauti pinigų daug, kad galėčiau sau leisti nedirbti. arba dirbti kažką.. nežinau. čia, alytuj, turiu sąlygas dirbti pagal poreikius – kada noriu, kartais ir kiek noriu. kadangi esu quite atsakingas, nepiktnaudžiauju ir esu viskuo patenkintas. vilniuj įsitvirtinti būtų labai sunku.

taigi visą dieną mąstau apie tai, ką žinau, susijusio su politologija. gėda prisipažint, žinau ne kaži ką. bandau formuluot argumentus už/prieš demokratiją, nes nieko rimčiau nesugalvoju. totalitarizmas tiek tobulas, kiek tobulas gali būti vienas žmogus, padaugint iš tikimybės atrinkti tinkamą iš visų kandidatų. nes tai, kaip aš viską matau – didžiausia nūdienų problema, kad žmonės dirba darbus ne pagal kompetenciją. laikais, kai tik lipantys per galvas kažko pasiekia, tikrieji savo amato specai lieka žinomi tik saujelei žmonių. rinkos ekonomika, pasakysit, evoliucija, natūrali atranka, pasakysit, bet tai paprasčiausiai neefektyvu didesniu mesteliu.

kai per ilgai susitelkiu ties viena mintim ir nieko protingo nesugalvoju, šoku į dar vieną pastarųjų dienų obsesą – antrojo pasaulinio karo nacių eksperimentus aušvice ir kitose stovyklose. internete šia tema medžiagos taip pat nedaug, beveik viską jau perskaičiau. esu ant ribos užsisakyti knygą, kurią parašė žydas, dirbęs kartu su džozefu mengele. nesu susižavėjęs tais eksperimentais, bet jaučiu nesveiką potraukį sužinot viską. tai šlykštu in every single way, bet nieko sau negaliu padaryt – ieškau žmogiškumo ribos. bandau suprasti kur žmogaus pasąmonėje yra mygtukas, įjungiantis arba išjungiantis humaniškumą. suvokimą, kad kitas nėra blogesnis už tave, kad visi mes esame žmonės.

nesu tikras, ar pasaulis pasimokė iš to. keistai jaučiu, kad jei ne naciai ar japonai (jie tą patį darė), viskas būtų įvykę kažkokia kita forma. ir mintyse vis atsimušu į sieną: kaip galima tūkstančius žmonių laikyti kažkokiais parazitais, ir likviduoti. genocidas. prieinu prie išvados, kad, matyt, kiekviename iš mūsų, vis tik, jungiklio esama. ir reikia visai nedaug, kad kažkas jį pakrutintų – nusivylimas, ekonominis nepriteklius, fatalizmas ir visuotinis nepasitenkinimas mus paverčia žvėrimis, kuriais galima manipuliuoti, ir priversti daryti viską. kiekviename galima pažadinti savanaudišką, egoistišką, nepatiklų, paranojišką ir nesuvokiamai sadistišką žvėrį.

kaži, ar tie ex-naciai, kurie dar gyvi, kurie buvo viso to liudininkai ir į krūvas dėjo tūkstančius žydų, dabar, po tiek metų, atsipeikėjo? jungiklis vėl grįžo į žmogiškąją padėtį? kaži, koks jausmas, dabar visa tai prisiminti?..

(gal) 5.

oh what a day, what a day..

prasidėjo dar vidurnaktį, kai su grupiokais vietoj to, kad tipo mokytis and stuff, tauzijom nesąmones ir daugmaž pirmą kartą mano bajeriai (suskaičiavau bent penkis) actually sukėlė tokį efektą, kokio buvo verti. mass lol. gerai, kai taip, nes mano bendravimas su visais aplinkiniais paremtas išimtinai tik humuro jausmu. nesupranta – oh well, nieko nebus.

ryte anksti anksti keltis, sunkiai sunkiai ridentis, ir riedėti į vilnių. egzaminas. lietuvių kalbos. vadinasi nagliau, bet esmė paprasta – lietuvių kalba. sekėsi šūdinai. po egzo su grupiokais priėjom išvados, kad sužinoti naujus žodžius egzamino metu nėra smagi patirtis. actually tokia pat šūdina, kaip kad nuolatos šaldytuve gendantis maistas, grožio nederėjimas su mąstymu, naftos kainos ir kiti gyvenimo nesklandumai bei neteisybės.

darbe vis dar kaip apsiblaususi musė. beje, kur visos musės? mano voras sienom (tiesiogine to žodžio prasme) lipa, o aš neturiu ką pasiūlyt – musių vos viena kita, žiogų ar svirplių dar nėra. beje, svirplio norėčiau ir pats paragaut. kinijoj juk visi valgo svirplius. kepintus. ir beje dar, bičių visai nėra. kažkur skaičiau, kad rods trečdalis populiacijos out? nors pasąmoningai esu linkęs hiperbolizuot (šitą sužinojau ne egzo metu), tai gal perdedu.

rytoj (gal) šeduikytės koncertas druskininkuose.
prieš tai (gal) motorizuotų valčių (i know – “wtf?!”) pasaulio čempionatas birštone.

bet jei kaip dabar, tai fuck that, skaitysiu logikos konspektus, sociologijos kosnpektus, ir hayeko socialinę teisybę. bent jau norėčiau, kad tai būtų tas kitas variantas, o ne visą dieną gulinėčiau valgydamas ledus ir veizėdamas vogtus filmus.

what’s next – atradienį ryte logika, per pietus mokomės fotkint, po pietų aplankom gimines, vakare turbinamės, vėlų vakarą šokinėjam ir nenusileidžiam ant žemės, tada važiuojam namo ir ryte 8 valandą pasišukavę keliaujam darban. bent jau pirma paros pusė bus really great, o kitą iškęsiu kaip paauglystės spuogus ir erekciją mokyklos suole.

jo, pagalvojus, kai viskas that big – problemos kažkaip mažėja, lyginant su big picture. don’t you think so? čia buvo ta atseit gili mintis pabraidžioti, kad nekaikurie (didipo), neliktų jau visai nusivylę.

don’t they know it’s the end of the world (font back).

kuo toliau, tuo gražiau. prasidėjo viskas matyt nuo my sharona, o dabar dasigavau iki 1963-ųjų billboard top 100 singles charto, kuriame, be kita ko, mergina su trūkumais soundtracke toj vietoj kur ta nusižudė ta daina, apie pasaulio pabaigą.

Why does the sun go on shining
Why does the sea rush to shore
Don’t they know it’s the end of the world
‘Cause you don’t love me any more (netinka)

nuo antradienio sesija VU. peilis. vieno egzo niekaip neišlaikysiu, tad net nepradedu mokytis. jo, meluot pačiam sau – that’s a totally next level (vis dar žiūriu american dad). niekada nieko nesimokiau, nesimokau ir toliau. actually nesu susitvarkęs sesijos ir kolegijoj, bet bandau tai numušti ilgai miegodamas.

oh my god francine, oh my god! no – seriously, it’s totally oh my god francine! oh my god! (nors kaip suprantu šitas multikas man vienam pats krūčiausias ever. nors gal dėl to kad dabar tik jį žiūriu. ok, discard this one.)

ir losto season final was just. mind blowing. šį serialą tikiuosi žiūrėti su savo vaikais. nes du trečdaliai sutinka, kad vaikų galima ir reikia susilaukti net nesutikus tinkamo partnerio.

va ką iš manęs daro kartais apimantis nuobodulys ir artimiausios ateities ignoravimas. susitvarkys. visi aplink manim tiki, nafig netikėti ir man?

penktadienis druskininkų sezono atidaryme. er.. i wish i could remember a thing. vaikiausi fotografuodamas visus, nes nenorėjau vaidint šiaip girto durniaus, tai užsipalečkojau girto fotografo (durniaus) vaidmenį. paskui šalta buvo, tada.. išsiblaiviau and where did all the fun go? geriausias (by far) momentas buvo, kai kolonadoj rodė depeche mode koncertą, ir aš galutinai nusprendžiau į kurias penkias grupes tikėti. per garsiai. nors visumoj, jau paskutiniai lašai mano kantrybėj. kada nors pasakosiu pradinukų klasei apie tai, kaip nusprendžiau nebevartoti alkoholinių patiekalų. aišku meluosiu, bet su kažkuo pasidalinti mintimis apie tai, kad dar nebuvo girtavimo be gėdos ryte, norisi.

oh my god, what shit i’ve done. so deep, kad žingsnis iki žmogžudysčių virtinęs, visiems nutildyti.

nors apie vaikų girtavimą nuomonės tokios visai kaip akmuo, neturiu. yet. vieni geria prie senukų (aikštelė) – tuos apskritai nurašom. kiti geria dėl to, kad nemoka šokti, paskui dar tie, kuriems nesiseka tiek su mergaitėm, tiek su berniukais. dar yra tokių, kurie geria nes geria kiti. anyway, išeities aš čia nematau, nes tai kas jiems turėtų trukdyti in first place – amžiaus stoka, mūsų šaly visai netrukdo. oh wait, čia ir yra išeitis.

I wake up in the morning and I wonder
Why everything’s the same as it was
I can’t understand, no, I can’t understand
How life goes on the way it does

šita daina man kaip geras geras filmas. suprask visais būdais, kuriais nori – galima optimistiškai, o galima viską išmesti ir pasilikti tik “the end of the world”. arba gali būti paprasta daina apie meilę.

nu tipo. visai kaip gyvenime, jo?

it is.

grįžau į alytų. skubėdamas, padoriai neatsisveikinęs, neplauta galva, tačiau grįžau į alytų.

čia mano vieta.

bandau prisiminti kaip vadinasi ta gyvenimo mokykla, kuri sako, kad it is, as it should be. neišeina. apskritai pastaruoju metu labai aktyviai ieškau sau etikečių. kaip ir kiti žmonės. bent aš taip galvoju. buvau net sugalvojęs (man tikrai didelį poveikį daro tai, ką perskaitau. bet apie tai kitą kartą), kad esu praktiškai aseksualus. persigalvojau (šypt).

jei kas prieš porą metų prieš mane būtų pastatęs tokį žmogų, koks aš dabar esu – tikriausiai būčiau išsityčiojęs iki kraujo. būna, važiuoju namo ir stebiu debesis nerasdamas sau vietos. arba susigraudinu pamatęs trečią partrenktą katę šalikelėj. fuck, kokioj šalikelėj. žarnos all other the place, tsakant.

pats vos išvairavau, kai juodos katės – - geltonos akys žybtelėjo pusmetriu nuo dešinės faros. pagalvojau tik vėliau.

pastarosiomis dienomis paskaitas skaitė romas sakadolskis. vienas geriausių dėstytojų ever, i’d say. matyt labai neseniai dirba. protingas, daug realių pavyzdžių, geras humoro jausmas, balso tembras. be proto patiko. tokios paskaitos ir turi būti.

valiulis taip pat savotiškas žmogus. įdomios paskaitos. labiausiai įstrigo, kad kai bando sugalvoti ką pasakyti, visad įterpia “mmm.. labai įdomu”.

apskritai – esu viso to pakylėtas. net pats, rodytųsi, neįdomiausias dėstytojas paskutinės paskaitos pabaigoj papasakojo apie filosofą kuris kvestionavo žmonių gebėjimą nekritikuojant priimti informaciją. i mean, kad mes visi tikim atomais, elektra, visata ir panašiai, nors niekada to nesame matę. nekritikuojame to, ką mums kiša į galvas. aišku, čia stiprios abi ginčo pusės – nes tik turėdamas pradines neabejotinas žinias tu gali apskritai apie kažką rimtai galvoti, tačiau šita tema mane visam vakarui pagriebė, nes prisiminiau kad kažkada ir pats buvau apie tokius dalykus galvojęs. net bloge rašiau. bet čia seniai. tuos įrašus esu linkęs ignoruoti.

o savarankiškai išrasti dviratį niekada nėra bergždžias reikalas. aišku, tik tau pačiam, bet still.

galvoju, ar ir dieniniam būna tokios įdomios paskaitos, ir tikrai abejoju. jau vien dėl nesveikos konkurencijos nepereisiu (grupiokai dėstytojui pasakoja kuris nusirašinės ir pan), tačiau kaži ar ten paskaitos būna tokios koncentruotos. pasako tai, ką turi žinoti. bats bats turi. bats bats turi. taip ir turi fuckin būti. nieakada nesupratau “susirask pats” filosofijos. kam tas papildomas vargas? aišku, reikia mokyti informacijos ieškoti pačiam, bet taip pat man atrodo, kad mokytojas (plačiąja prasme) turi mokiniui kuo glausčiau papasakoti viską (viską) viską ką jis žino, kad anas kuo jaunesnis būdamas turėtų tiek pat žinių, ir kuo daugiau laiko jas gilinti savarankiškai.

nes dabar bilekiek laiko sugaištama pasiekimui tų žinių, kurios turi literatūros sąrašus dalinantys dėstytojai.

spėju, bet kuris iš jų dabar mane stipriai sukritikuotų, bet nusileisti ant žemės iš savo_pasaulio man dar anksti.

čia yra kreidos gabaliukas.

[09-12 21-04.txt]

mokiausi šiandien. apie komunikaciją. ir nors apie tai visa knyga, jei rytoj didžiausias visų laikomas kirvis – kolega v (pavardė redakcijai žinoma) (nors man jis patinka, tik baisu garsiai pasakyt – aplinkiniai pasmerktų) paklaus, kas tai yra, rėšiu savaip. sakysiu, kad tai bendravimas. ir teisingai ten rašo, kad jau šukuosena yra komunikavimas, nes tai nėra nekeičiamas dalykas. tik nuo tavęs priklauso, kokia ji. spalva, forma, etc. ir taip tavo duodamas pranešimas kinta. o pranešimas ir yra bendravimas.

ok, nevermind. aš pats suprantu, ką turiu omenyje. susivartyti, kažkaip, nebijau.

ir stebiu laikraščius dabar. pradedu suprasti, kaip viskas fuckin sudėtinga. straipsnis. su kiek žmonių reikia pašnekėti, kad jį parašytum. ir viskas taip greitai vyksta. konkrečiai sėklos potyriai su ispaniškais bananais. šiandien vakare kas nors įvyks – rytoj iš ryto laikraščiai rašys. norėčiau susipažinti su tuo žmogumi, kuris jau eidamas miegoti sužinojęs naujieną keliasi ir bėga daryti tai, ko žino, kad niekas kitas už jį nepadarys. o galėtų miegoti. ir niekas nepyktų, pasiteisinimas užskaitomas – tačiau vėl ir vėl dirbdamas teisingai, kokią nerealią kokybės aureolę jis sukuria. pasakyti ką tokiam žmogui neturėčiau (…).

apskritai, kaip gerai, kai darbuotojas turi motyvaciją. kai mato bigger picture. aš, sakykim, esu geras darbuotojas, for sure. suprantu, ką darau. o kai turėsiu pinigų nupirkti kokią pintine nektarinų, būtinai pavaišinsiu visus kurie dabar dažo ir tvarko vilniaus katedrą. didis darbas. tikiuosi jie supranta, kad kiekviena potepį milijonai žmoniu dar daug metų matys. aišku, šūdą jie supranta. primena “what did you do last summer” paskaitoj išgirstą kolegės pasakojimą apie darbą gamykloj. ji perrinkinėjo grybus. kai jos paklausė, kas toliau su tais grybais buvo daroma (fasuojami-pervežami ar marinuojami ar whatever), ji sakė nežinanti.

beside that – kartais aš tiesiog kupinas meilės žmonėms. ir čia ne tie atvėjai kai tiesiog stengiuosi būti malonus (sakyti AČIŪ, o ne DĖKUI ir sakyti ATSIPRAŠAU o ne “ghem, ghem”) ir bent jau nesukelti papildomų rūpesčių pardavėjams ir kitiems aptarnavimo srities elementams. niekada neišreikšiu pagarbos žmogui kuris 50 metų dirba ta patį nekenčiamą darbą, kad tik vaikai gautų išsilavinimą ar panašiai.

nes kad ir kaip kaip kartais atrodo, kad visi oro nusipelnė labiau – blaiviam pragiedruliui prašvitus suvokiu, kad savo gyvenimo aš niekada neaukosiu. matyt, padla esu, ir ydų turiu daugiau nei gerų savybių ;-)

studijų efektyvumą lems Jūsų noras kuo daugiau sužinoti.

nu tai beveik pagaliau, i’d say. nelabai žinojau ko tikėtis, galvojau.. nors maža ką aš galvojau. viskas dar kitaip, bet bent jau žinau dabar, kaip.

vu atsiuntė paskaitų tvarkaraštį, kuris dar gali keistis, todėl į tatuiruočių saloną kiek vėliau. bus ir yra dvi sesijos – rudens ir pavasario. rudens prasidės rugsėjo 10 ir tęsis dvi savaites, su paskaitomis kiekvieną dieną. gaila lietuvių kalboje nėra super_daugiskaitos, nes “paskaitos” paprastai skamba ne taip žiauriai, kaip yra. vieną dieną užmačiau 100% užimtumą nuo 9 ryto iki 19 vakaro. turint omenyje kad praėjusiais metais kolegijoje neiškęsdavau dviejų paskaitų (vidurkis tai apskritai apie 0.4 paskaitos per dieną), that’s gonna be challenging.

ir kur gyvent? ir kaip ten nusigaut. nu, visur nusigaut. tai tipo. mašiną gal imt.. bet tada, kiek man visa tai kainuos? troleibusai. antakalnis. močiutė. er.. galvoj dedasi nemažiau kaip du tarantino filmai at the same time. ausis pasiekia susumu yokota. “dėl galimybės sesijos metu apsigyventi bendrabutyje iš anksto kreiptis..” – čia dar klaustukas.

bus sunku derint su dviem darbais (iš antro dar jokių žinių) ir kolegija. ok, iš antro darbo tai mane tikriausiai išmes (nors dar nepriėmė), nes ten niekas nesupras mano dingimo dviem savaitėm. antra sesija prieš mano atostogas vilniaus universitetinėj ligoninėj, todėl tada bus paprasčiau.

jau net esu radęs tokį mažą televizoriuką konfiskacijai.

(…)

nors taip pagalvojus, aš žurnalistu būti (šiuo momentu) nenoriu.

(…)

studijų efektyvumą lems..

this precious moment of my life holds me excited.

šypsenos ten šypsenos šian la-la-la, la-la-la.

vakar tvinksėjo galvą ir vaikščiojau prisimerkęs. šiandien still prisimerkęs bet tik dėl saulės, o tai negali būti blogai. turėjau omeny “that can’t be a bad thing”. neneigiu, kad saulės nebuvo vakar. to neprisimenu.

myliu savo darbą. čia tik dėl to. šiandien kažkaip netingėjau pakankamai skrupulingai atrinkinėti beveik each and every damn song, ko pasekoje maždaug dešimt iki vidurdienio prasidėjau keistai judėti ir nenustojau iki šiol, nes namie irgi turiu hed kandi – stereo sushi rinkinuką, kuris velniškai tinka prie iki pusės nuleistų aklinų žaliuzių ir pro apačią tvieskiančios saulės kuri kaitina mano kairės rankos mažylį ir tą kitą pirštą.

kitų nepasiekia.

pasigarsinu muziką, ryškiai suprasdamas tai, kad jei mano voras būtų bent tūkstantį du šimtus kartų didesnis, p*stų galvon už tokius bajerius. jie juk kiekvienu plaukeliu afigenai jaučia. nu, viską tipo, jaučia.

nors eurovizija jau kaip ir baigėsi, o paprastai jos gabalų promotinimas vyksta ryškiai prieš patį renginį, tokie apkiautėliai kaip aš, kuriems iki priverstinai išgirdus izraelio ir gruzijos pasirodymus landžioti po eurovision_2007 dirą yra daugmaž gėdinga, prabunda tik dabar. push the button bukai nuostabi daina, labai tinkanti formatui. visionary dream – perfect. jei dainuot, tai tik taip. damn, aš net balsavau (yes, i know!), ir labai nudžiugau, kai paiškėjo kad ne vienintelis. kartais kai pagalvoju what the fuck am i doing, prisimenu nirvanos (…) and he likes to sing along, and he likes to shoot his gun, bet kaip sakė john chopper harris – kiekvienas iš muzikos pasiima tai, ko jam reikia, o kai eilėje scissor sisters – kiss you of ar kas nors iš gilles peterson, man reikia labai nedaug.

gavau laišką iš vu priėmimo komisijos, teiraujasi kur, b***, aš esu. suprantu. rytoj nuvažiuosiu. apskritai bręsta reikalas sudaryti pasaulio stebuklų sąrašą by me, ir biurokratija tikriausiai užimtų pirmą vietą. dievinu sąrašus, kai juose yra mano pavardė. kai ateini, o tavęs laukia ir niekaip kitaip negali būti, nors tu atseit turėjei teisę rinktis. matyt ir mano nuomonė apie visą procesą pasikeistų, jei kartą tikrai būčiau įkalintas popieriuose ir sąrašuose be teisės į apeliaciją. o kolkas – man patinka kai valdininkai ar panašūs elgiasi pagal protokolą ir tu žinai ko tikėtis ir ką daryt arba bet kada gali paklausti negaudamas į galvą. būtent todėl pribręndus reikalui sudaryti shit_listą, poliklinikos užimtų pirmąją vietą.

šią vasarą reikės dar kartelį paskaitinėti kafką.

(…) o antroji vieta pasaulio stebuklų sąraše atitektų debesims. šiandien važiuodamas namo užstebėjau, ir ne pirmą kartą, tiesiog nerealiai vaizdą – kaip iš lievo ala “3d” spektakliuko per teliką. atrodytų, praskrisdami pro šalį net kabins namų stogus. naivumas pro retą irgi can’t be a bad thing.

ir net beveik parašiau kad taip pat šią vasarą reiktų “normaliai išmokti plaukti”, bet iškart persigalvojau. moku plaukti pakankamai, kad įmestas į balą nepaskęsčiau, ir galėčiau pašokinėt nuo bokštelių, tačiau ir nepakankamai, kad vandenyje jausčiausi komfortabiliai. nu tipo, saugus. todėl užteks kafkos, kol sugalvosiu ką rimtesnio, nes vistiek vandens temperatūra tradiciškai šilčiausioje nemuno vietoje ties druskininkas šiandien siekė vos 13 laipsnių šilumos.

neįsivaizduoju kam galėtų prireikti tokios statistikos.

sėkmingų studijų.

važiuodamas namo (ir taip – jei norėčiau, galėčiau pradėti kitaip), pastebėjau kad lynoja. lynos. lynojo tikriausiai taip pat. todėl minties vakare pabrūžint asfaltą (tiesiogine to žodžio prasme) su savo rolais atsisakiau.

už manes sedėjo mama su vaiku. na, mama už manęs. vaikas malėsi. labai graži mergaitė. aprengta.. bet tai tikriausiai tik dar labiau sustiprina tą grožį, kai vaikai būna lievai aprengti ;-) susipina paprastas fizinio grožio užmatymas su jausmu kad tam vaikui pasauly turi atitekti viskas kas geriausia ir. vaikus įsimylėti galima. kaip ir tėvynę, mamą, tėtį, ir estiją.

ar jau?

atsimenu ir aš laukdavau pačios tinkamiausios visatoje akimirkos padaryti vat_tą_nu. o kadangi būdami vaikais su kosmosu bendraujame per mamas ir tėčius..

ne, dar ne.

kolegijoje, kaip ir buvo tikėtasi, prie egzamino manęs niekas neprileido. nesureagavau. akimirkai prisiminiau partrenktą vaiką (kuriam, pasirodo, lūžo abi blauzdos), ir tai kaip pagalvojau tada, kad aš nevisai įsipaišau į bendrą OMFG minią. taip ir dabar galvojau kaip reikėtų sureaguoti, nes aš žinau, kad viskas bus gerai.

jūs esate pakviestas (…)

dar dabar širdis suspurda. ir ne tik dėl to, kad aš kaip ir nesu dar niekur niekada įstojęs, bet ir kad. na. man tai daugmaž reiškia pasaulį, kuris mane jama. tik nervinuosi dėl to, ko vakar prisiklausiau. apie burtų keliu traukiamus egzaminų pažymius ir panašiai. jei ir mane ten kas išbūrė, arba kaip pranašavo prieš tai – vietą jau turiu nes ne_iš_vilniaus mūsų buvo vos keli, tai nu nafig. noriu jaustis vertas. tai retai pasitaiko, todėl šią akimirką stengsiuosi paturėti po pagalve dar mėnesiuką bent, kai jau pildysiu kitus dokumentus ir būsiu visiškai apsidraudęs, net jei tai ir reiškia + – likimą alytuje.

dabar – jau?

koncertas, kurį turėjau padėti vesti, pasirodo šeštadienį. šeštadienį mano tėčio gimtadienis. na, gal dar bus progų pareklamuot savo galvą, ko dabar, nors ir labai nenoriu, man reikia. nes jaučiu kad įšoku į rutiną, ir ne tą teigiamą, bet tokią tingią. ilgainiui supratau, (šalutinis papildinio + autorinė skyryba) ko galiu chroniškai vengti ir nedaryti ir it’s just not the way things should be done.

jau. lipam.

aš dar važiuoju stotelę.

namie pasidariau kilogramą maisto ir putau valandą. dabar noriu kolos. ledinės. arba pieno – drungno. kokteilio, vanilinio, kurį atneša vaidiloj. nors ten visada reikia imti du, nes jie labai mažomis porcijomis.

pradeda skaudėti galvą.

diena turėtų būti gera, bet tiksliai neatsimenu kodėl taip buvau nusprendęs prieš gerą pusvalandį. tuoj turėtų parsiųsti naujausią losto seriją.