kur, kada, kas.

taip susimaišę viskas pastaruoju metu.. naktimis užmigti negaliu, rytais nėra prasmės keltis, sumuštinis pusryčiams per pietus ir vakarienė. skaičiau kad žmonės, kurie maitinasi pusfabrikačiais, turi 50% didesnę tikimybę susirgti depresija. mano hipotezė tokia, kad ne tiek su pusfabrikačiais tai susiję, kiek su pačiu požiūriu į save, maistą, skiriamą jam laiką. ne, man jokia ne depresija. namų pasiilgau, ir tiek.

labai plačia prasme namų. lyg dvi atskiros realybės, ir nepadeda tai, kad šioji man vis dar laikina. aišku geriau jau – prieš savaitę maistą pirkdavau kiekvieną dieną, nes toliau rytojaus nematydavau. dabar perku savaitei, daugmaž. taigi mano realybė dabar slenka savaitės intervalais, ir nežinau kur ji slenka, ir kur ji baigsis. bet jausmas yra, kad ji turi baigtis. ir greitai turi baigtis.

jausmas yra kad reikia grįžti namo, jau vien tam, kad iš šalies galėčiau įvertint kiek laiko praėjo. ką man sako tos dienos čia, ar neegzistuojantys metų laikai, ar eismas kaire puse. nieko man tai nesako. ir žmonės man čia nieko nesako. pasiilgau tų, kurie mane pažįsta. čia nematau pažįstamų veidų, ir dievaži pradedu nesuprasti kurie čia, atseit, draugai kurie pažįstami o kuriuos tik mačiau.

nes net kai savaitės intervalais – labai stipriai bičiuliautis neapsimoka.

daugiau neturiu ką pasakyti. bet ir tai jau buvo nebloga pradžia. nors ir ne pati pirmiausia..

postponed.

šiandien puikiai apsipirkau. turint minty mano įgūdžius tarp spalvotų įpakavimų, tai mane didžiai džiugina.

paprastai galima išskirti tris atvejus, kai einu prekintis. kai noriu ko nors konkretaus (vadinasi turiu pinigų arba noriu pasilepint. jei turiu pinigų, baigiasi tuo, kad prisiperku daug skanaus šlamšto ir alkoholio (romo arba degtinės). jei neturiu, dažniausiai ir nenoriu lepintis), kai jaučiuosi vienišas ir noriu įrodyt sau, kad kontroliuoju padėtį ir esu pats už save atsakingas (tuomet mane galima pastebėti perkant ūkiškus produktus. pvz muilo nusiperku, sviesto, dantų šepetuką ar negazuoto vandens), arba kai va taip, kaip šiandien, esu prispaustas į kampą – daug pinigų nėra, valgyt norisi, namie nieko vartotino žinau, kad nebuvo jau vakar (todėl ir noriu valgyt).

dažniausiai blogai apsiperku, kai noriu sau įkalt pasitikėjimo savimi. tuomet mane suvilioja pakuotės, įvaizdžiai ir akcijos (pvz neseniai, kai laikinai negalėjau beveik nieko kramtyti, nusipirkau alyvuogių su nuolaida, ir tik namie pastebėjau, kad jos su kauliukais, mineralinis pasirodė gazuotas, o sūris su likusiom dviem dienom iki termino). šiandien apsipirkau labai gerai, nes išleidau vos daugiau nei dešimt litų, o maisto turiu visam vakarui ir dar gal rytui (mišrainės iš principo).

tik pamiršau apie duoną. ją valgau juodą, bočių, jei galima.

tokių mažų darbų, kuriuos ypač mėgsta atlikti depresuoti žmonės (man netaikoma), nes lengva pasiekti save džiuginantį rezultatą, pastaruoju metu man labai trūksta. ir mažų ir didelių. rezultato man trūksta. paklibinu, pakibinu, užkalbinu – ir niekaip nieko nedamušu iki galo. tiesiog labai tingiu ir nematau prasmės.

reikia kursinį rašyti, reikia ruoštis skolą vieną išlaikyti, sesijai in general, nes man būtina susitvarkyti iki išskrendant. jau dabar jaučiu, kad atidėliosiu paskutinei savaitei ir viskas bus blogai. tas jausmas pasireiškia nerviniu tiku, kuris šią savaitę įsimetė į dešinės akies voką. visą liepą raumenys nedurniavo, dabar vėl prasideda.

matyt esu labai jautrus jaunuolis.

norėdamas atitraukti mintis nuo svarbesnių dalykų atseit su pateisinama priežastimi, skaitau bukovskį. neįsivaizduoju kokio velnio prasidėjau su tuo mėšlu, bet graužiu trečią knygą. taip. taip žiauriai noriu atitrūkti nuo realybės, nes tos savaitės IKI, žinant, kad jei dabar pradėsi spėsi bet žinai kad nepradėsi ir vėluosi ir blogai bus bet turi dvi savaites su tokiom mintim kamuotis be vilties iš tikrųjų pradėti ką nors naudingo, yra pačios baisiausios.

o bukovskis tikrai apgailėtinas. anądien bibliotekoje, kur man jo “pašto” ieškojo gal mėnesį, užsimezgė trumpas ir skausmingas pokalbis su bibliotekininke. paklausė apie ką tas bukovskis rašo, ir ar man jis patinka. pradėjau veblenti ir išsigyniau, bet dar dabar gėda. ne tiek dėl keiksmažodžių ar to, kad tose knygose visiškai niekas neaprašyta, bet dėl antros pokalbio dalies, kai ji išreiškė susižavėjimą klasikine literatūra. o aš ką. net nebuvau girdėjęs jos pavardintų autorių, tai šoviau iš FHM’o ‘must read’ dešimtuko – dostojevksis, kafka.. ką daugiau tegalėjau pasakyti?

grąžinęs paskutinę knygą daugiau ten neisiu. jau užmiršau ką reiškia įrodinėti, kad esu protingas. mano ratuose tai kažkaip tapę savaime suprantama. o kas tarp naujų žmonių darysis? dažniausiai atsidūręs naujame kolektyve visaip keistai elgiuosi, nenatūraliai, o gal atvirškčiai – nekrečiu nesąmonių. ilgainiui mano įvaizdis susivienodina, ir visi apie mane galvoja taip pat, tačiau naujam kolektyve, kurį laiką, jis keitaliojasi kaip besivartantys fosforiniai kepsai, kuriuos pridėdavo perkant gumą kioske.

ir tas besivartaliojimas dažniausiai būna geresnis, nei galutinis, tikrasis rezultatas. tai gal ir logiška, nevesti pokalbio iki galo..

..išorinė planeta, plika akimi nematomas.

antradieniai kaip visada, patys darbingiausi. bet nemiga šiąnakt, nesusijus su tuo, už ką man moka, ir tik miglotai su tuo, už ką moku aš. kaip mėlynas debesis neptūne, kuris tuoj virsta vandenynu be aiškesnės ribos, tik štai bėda, kai tokią naktį debesis susiformuoja nei šen nei ten. ribos kažkokios, kurių anksčiau nebuvo? nei miegot nei nemiegot. nei dujos nei skystis, ką jau ten kalbėt apie uolienas, kurių paprastos dienos aktualijos dažniausiai nepasiekia.

juk kitaip branduolys į pačią planetą netilptų, jei kaskart bandytum suprast, vogė baukutė ar nevogė.

iškęst, pergalvot, permąstyt – ir dar truputis bukovskio, kurio, savo gėdai, niekaip nepradedu, bet man patinka, kad jis laukia. tačiau kol kas nuostabiai mėgaujuosi knyga apie san mikelę. palyginti nedaug malonumų atrandu pigiomis laisvalaikio valandomis, o be lusine – sustain (2002, delikatessen) knygos, kur veiksmas greitas, veiksmas čia – net visai nemokamas, kol akių neskauda. nelaimė trumpa, ją greitai keičia laimė, o pastaroji net nebūtinai turi būti keliais žodžiais ilgesnė. tik pats faktas.

laikas gali eiti greitai, o gali ir visai sustoti, kai nebaigęs sakinio verti puslapį, tempdamas jį už ausų. metai gali būti sakinys, gali eilutė ar pastraipa. o gali ir visai nebūti metų, anei laimės, ar nelaimės.

žvelgiant pro teleskopą tolyn – visur taip pat, bet pro teleskopą į antradienius niekas nežiūri, nes jie arti. alkoholis, kaip antiteleskopas, aišku veikia, bet tik laikinas ir labai prastas sprendimo variantas.

visada patiko filmai, kuriuose laimingos pabaigos “after 20 years”.

niekada nepatiko realybė, su tais twenty years.

net ką jau ten twenty.. terminai mano tiek nesiekia. dvi dienos, du mėnesiai, pusantrų metų, trys metai – o toliau kas? nieko toliau. pabaiga, for all I care. tad jei norit po trijų metų nueiti į kiną ar papietaut, neptūnas į priešingą pusę suksis bent tris metus ir dar kokią valandą.

A nice place to be.

jaučiuosi senas, neramus, ir nesaugus.

matau save, ir matau visus aplinkui. matau žmones, kurie turi daryti visai ne tai, ką dabar daro. matau kaip viskas turėtų būti žymiai geriau, nei yra. tai nesiderina prie to, ko aš tikiuosi, kuo apskritai tikiu. kol kas dar nenoriu galvoti apie tai, kad ne viskas visada susiklosto, bet.

aš ir pats negaliu daryti to, ką daryti noriu ir ką, man rodos, galiu. turėčiau. kažkokios durnos ribos, kažkokie durni pažymiai, referatai, egzaminai – sukurti kažkokiems durniems žmonėms, trukdo išmokti tai, ką aš noriu. ką galiu. ką turėčiau. galėčiau būti daugiau, nei esu. spaudimas, kurį jaučiu, ir dėl kurio dar negaliu pasirinkti vieno konkretaus kelio, juk iš vidaus ir ateina. noriu visko, ir žinau, kad jei viskas būtų taip, kaip turi būti – aš turėčiau viską. nors imk ir išsuburk kartais, kaip nežinau, kuri ta viena sritis, pati teisingiausia.

man dvidešimt vieneri.

- ar tikrai jis norės trintis su aštuoniolikiniais?

ar tikrai norėsiu trintis su aštuoniolikiniais.

o man kiek?

aš suprantu.

ir visokie pasvaičiojimai apie auskarus, kartais i don’t give a damn, juk čia dirbtinis savęs jauninimas. nors kas iš to, kad ir taip atrodau, kaip šešiolikos. jie žino. visi žino. aš žinau. ir visi visada mato.

neįsivaizduoju keistesnio jausmo, nei vieniša paranoja. gal nebent, kai tavęs ryte iš labai arti paklausia, kodėl tu nesmirdi alkoholiu. tikriausiai niekada to neužmiršiu, juk tokiomis smulkmenomis, paimtomis iš konteksto, ir kuriu savo atsiminimus.

nes kontekste jaučiuosi senas, neramus, ir nesaugus.

neįsivaizduoju didesnės nevilties už tą, kai nesuprasdamas kas esi, spręndi visokius durnus testus feisbuke, ir atsakymų ieškai ten, tad matyt dar nesu kelio pabaigoj.

tai labiau lyg. net atradus, kad kažkur negiliai užkąsti kenksmingi pesticidai, tu nieko dėl to nedarai, nes nu iškasi tipo, kas tada. įsitikinsi, kad tikrai yra, ir kas tada. kur tu juos dėsi. kiek tai kainuos. kas tada. baisu tik, galiausiai bus atrasti, kad be pesticidų – jau tik kevalas.

kas tada.

dvidešimt dveji?

profit.

šiandien aš kaip loginė skaičiavimo mašina. kaip senoviška staičiavkė, kurioje ne per daugiausiai funkcijų, užima daug vietos, ir neaišku kaip apskritai veikia jau antrą dešimtmetį. gyvenime tai pasireiškia šaltu protu vakaro bėgyje, kai neatleidi vadžių nei sekundei. kiekviena akimirka išnaudojama pagal anksčiau numatytas formules. o gal tik senstu ir nebemoku šokti.

ir dabar – aš visai neatvirauju, ir nieko į jokius užkaborius neįsileidžiu. nauda ir pelnas – jūs, brangieji, esate mano socialinė sąžinė, ir tarp visų stalčiukų skirtų įvairiausiems žmonėms, jums yra įpatinga vieta. nes kai nesijaučiu socialiai tvirtai, man reikia paskatinimo. tuomet parašau čia daugmaž tai, kaip galvoju, ir laukiu reakcijos, kurią galiu bet kada sukontroliuoti. saugu taip, ir naudinga.

o jei reikalai visiškai sušikti, ir jaučiuosi apskritai išmestas iš socialinio traukinio, tuomet papasakoju ką galvoju kuriam nors žmogui. žiūriu, kas bus. ekstremaliais atvėjais žmonės linkę atiduoti savo pasirinkimo laisvę patikimiausiai atrodančiam žmogui. taip ir aš elgiuosi – kas apie bendravimą, nesu asas, todėl pasitikiu tais, kurie turi labai daug draugų.

gyvenime viską turi atlikti profesionalai, ir tu pats turi būti profesionalas. visų galų meistrams vietos po saule nėra, ypač kai pakels mokesčius už autorines sutartis.

day after, with to intentions for tomorrow.

kartais jaučiuosi lyg ant ribos, kai tampu priklausomas nuo pačių keisčiausių įpročių, kurie gimė man pačiam nesuprantamais šablonais pačiose netikėčiausiose vietose. diena po naktinėjimo – visada baisiausiai keista. nebūtinai tai nuo išgerto tūrio priklauso, ar nuo miego valandų, ar nuo veikos (veikimo ar neveikimo). nors nuo ko tai būtinai priklauso – irgi niekaip nepasakyčiau..

tokiomis dienomis nuo pat ryto jaučiuosi nesmagiai (taip awkward) apsvaigęs ar greičiau apdujęs, toks pilkas, rimtas sau, bet gal visumoj indifferent. dažnai atsimenu, kaip mokslo kolega mane vadino terminatoriumi, kai, jau trūkinėjant juostelėj, vaikščiojau po klubą “žiūrėdamas visiems per centimetrą virš pakaušio”. that was a mean joke, bet labai taiklus. turiu tokį žvilgsnį, ir tokiomis dienomis – jis vienintelis mano ginklas, nepaisant administracinės ir baudžiamosios teisės kodeksų, kuriuos man reikia pavartyti, jei noriu ateinančią savaitę susitvarkyti gresiančią skolą iš teisės pagrindų.

tokiomis dienomis pusę dienos leidžiu lovoje po antklode, o kitą – ant jos. paklota lova mane veikia raminančiai. net jei paklojimas reiškia užtiesalo numetimą ant visų penkių šimtų mano pagalvių (kuriom apsidelioju kūną eidamas miegot), tai jau rodo kad diena prasideda, kad aš ne tinginys, kad aš šį tą sugebu, kad esu tvarkingas, kad aplink tvarka, teisybė, lygybė, puikus rytojus ir ateitis, kurioje – jau prie namo – augs medis. didelis, galingas medis. net jei jį reikės pirkti jau didelį ir sumokėti milijoną už transportavimą. prie mano namo jokių paliegusių berželių, blet, nebus.

tokiomis dienomis žiūriu filmus, kurių pamatyti dainavoj neturėjau laiko. nes jei nenueinu savaitgaliais, tai darbo dienomis, vakarais visai nebebūna noro. ir kompanijos. jei jos noriu. vis arčiau jaučiu įžvelgiąs išvadą, kad kino pramonė – režisieriai prodiuseriai montuotojai ir so on – visai manęs, kaip reikalingo užkariauti žiūrovo, nėra įtraukę į sėkmingo filmo formuluotę. aš purtausi nuo saldžių romantiškų ašaras spaudžiančių scenų, ar nuo ko nors susijusio su kastracija ar kateterio įvedimu per ten, kur kastruojama (šios savaitės house’o serija), ir kai nusipurtau – prie to filmo nebegrįžtu. gyvenime irgi užtenka nusipurtyti, kad apsimesčiau, jog tam tikro dalyko jau nebe-esama (kaži kaip reikėtų rašyti).

ir dar tokiomis dienomis, kai pasibaigus filmams nepavyksta namo prišaukti raminančios kompanijos, kuri nutemptų mane nuo visokiausių kvailų minčių, vakarus leidžiu vienas. tokiais vakarais, kai negaliu užsisakyti picos nes neištversiu kol ją atveš, didžiai šeimyniškai jausdamasis traukiu į parduotuvę, ir kol šviesaus rytojaus jaunimas perka čipsus ir alų – ieškau baltos mišrainės, kibino, perku kinder surprise (o namie svajoju apie lego), ekologišką duoną “tik man” (tai taip.. cruel), o nužiūrėjęs kitą pirkėją jau prie kasos – dar nubėgu kelių šimtų gramų pistacijų, nes puikiai įsivaizduoju save skaitant 9-10 varpo numerius ir jas gliaudant.

tokiomis dienomis, klausydamasis conteporary jazz sessions, – jau po šeimyniško vizito parduotuvėje – žiūrėdamas į maisto produktus, jaučiuosi pasirengęs net ne tik savimi pasirūpinti. jaučiuosi pasiruošęs rimtiems reikalams, nors tie rimti reikalai aišku, mano keistų šeštadienių nelaukia, o ir neilgai ištvertų asketiškas darbo dienas, vakarus, naktis, ir rytus.

tokiomis dienomis parašau į blogą, su intencija duot žinią “i’m ok”, nes visai neturiu noro pasakyti kam nors to balsu.

ramių švenčių visiems, godspeed.

juokas.

koktu nuo visko.

penktadienį tai girtas buvau, bet vakar, vakar buvau blaivus ir vis tiek.

matau žmones (o jie visur), kurie yra savimi patenkinti.  nesuprantu, kaip taip gali būti. esu labai toli nuo to. gal tik iš šono atrodo, kad žmonėms yra okey, kad viskas cool, ir problema (?..) tik tame, kad aš pats į save nesugebu iš šono pažiūrėt?

guodžiuosi kad anksčiau buvo ryškiai blogiau, bet nesu tuo tikras. kolektyvai pasikeitė, bet nors ir stengiuosi, visada baigiu ten pat, ir ryškiai per greitai.

SĄMOJINGA, ANE?

šnekėjom, kiek kainuoja vaikščioti pas psichologus, ką ten veikiam, ir kaip viskas turi geriau patapti. tuoj. soon. yra tam tikri dalykai, apie kuriuos galvoju kiekvieną dieną, ir jie visai nėra šviesūs. kaip man gali palengvėti nuo to, kad kažkam tai pasakyčiau? bandau atsiminti kokią nors protingą sentenciją apie sunkią paslapčių naštą ir galvoju apie žydus – ar jie kada nors vėl taps kinestetikais? tai gal aš ir pats susitvarkysiu su problemomis, kurių dabar net neįžvelgiu. o gal ieškau ir kuriu problemas ten, kur jų nėra. gal viskas gerai.

gal aš sapnuoju?

juokas. tai matyt aš visiškai nesuprantu. matyt, nepakankamai paranoiškas, ir už kiekvieno juoko, iš tiesų slypi kandi cinizmo kupina neatremiama replika, kuri lieka prikąsta. o aš pigiai perku sekundę po sekundęs savęs apgaudinėjimo, kaupdamas jau nuo pat pradžių neatremiamą smugį prieš save.

aišku kad žinau, ką reiškia sukryžiuotos rankos ar koja ant kojos. kaip paliekama nedidelė anga skyde, per kurią gali paleisti strėlę taip greitai, kad kai ji pasiekia taikinį, tu jau savo vietoje – pasiruošęs ir susikaupęs stebi rezultatus skaičiuodamas, kokią persvarą susikrovei.

tai kaip tai man gali padėti?

kaip kam nors, kas nors gali padėti?

taip. tai tikrai padeda suguldyti mintis. ir nuo šiol, atsirinksiu su kuo jomis dalintis.

my secret mr. Hyde.

domiuosi viskuo, ir noriu žinoti viską. tas trikdo, nes nespecializuotais kanalais mane pasiekia tik nuotrupos to, kas man įdomu. googlinu, skaitau, – bet didžiausią informacijos dalį kokybiškai įsisavinti gebu tik dialogo metu. žinios tiek tikros, kiek patikimas šaltinis. ir man patinka pasitikėti šaltiniais, kurie to verti. profesoriais, dėstytojais, ar šiaip protingais žmonėmis. liūdna, kad tik pastarųjų kartais pasitaiko, bet man trūksta to m, ryšio, su akademine visuomene.

neakivaizdinės studijos sukuria tik tiek ryšio, kiek reikia, kad mane užkabintų. tiek, kad susijaudintum. pradedu galvoti apie kitas studijas, maybe tspmi, nes kiek klausau – tai yra labiausiai tai, ko man reikia. darbe, viena iš praktikančių, kurių atvyksta kasmet, mokosi ten. sako sunku. sako diskutuoja. sako tai, ką noriu girdėti. o romantiško susižavėjimo periodai visada gyvenime šviesiausi.

galvoju, iš kur gauti pinigų, ir gauti pinigų daug, kad galėčiau sau leisti nedirbti. arba dirbti kažką.. nežinau. čia, alytuj, turiu sąlygas dirbti pagal poreikius – kada noriu, kartais ir kiek noriu. kadangi esu quite atsakingas, nepiktnaudžiauju ir esu viskuo patenkintas. vilniuj įsitvirtinti būtų labai sunku.

taigi visą dieną mąstau apie tai, ką žinau, susijusio su politologija. gėda prisipažint, žinau ne kaži ką. bandau formuluot argumentus už/prieš demokratiją, nes nieko rimčiau nesugalvoju. totalitarizmas tiek tobulas, kiek tobulas gali būti vienas žmogus, padaugint iš tikimybės atrinkti tinkamą iš visų kandidatų. nes tai, kaip aš viską matau – didžiausia nūdienų problema, kad žmonės dirba darbus ne pagal kompetenciją. laikais, kai tik lipantys per galvas kažko pasiekia, tikrieji savo amato specai lieka žinomi tik saujelei žmonių. rinkos ekonomika, pasakysit, evoliucija, natūrali atranka, pasakysit, bet tai paprasčiausiai neefektyvu didesniu mesteliu.

kai per ilgai susitelkiu ties viena mintim ir nieko protingo nesugalvoju, šoku į dar vieną pastarųjų dienų obsesą – antrojo pasaulinio karo nacių eksperimentus aušvice ir kitose stovyklose. internete šia tema medžiagos taip pat nedaug, beveik viską jau perskaičiau. esu ant ribos užsisakyti knygą, kurią parašė žydas, dirbęs kartu su džozefu mengele. nesu susižavėjęs tais eksperimentais, bet jaučiu nesveiką potraukį sužinot viską. tai šlykštu in every single way, bet nieko sau negaliu padaryt – ieškau žmogiškumo ribos. bandau suprasti kur žmogaus pasąmonėje yra mygtukas, įjungiantis arba išjungiantis humaniškumą. suvokimą, kad kitas nėra blogesnis už tave, kad visi mes esame žmonės.

nesu tikras, ar pasaulis pasimokė iš to. keistai jaučiu, kad jei ne naciai ar japonai (jie tą patį darė), viskas būtų įvykę kažkokia kita forma. ir mintyse vis atsimušu į sieną: kaip galima tūkstančius žmonių laikyti kažkokiais parazitais, ir likviduoti. genocidas. prieinu prie išvados, kad, matyt, kiekviename iš mūsų, vis tik, jungiklio esama. ir reikia visai nedaug, kad kažkas jį pakrutintų – nusivylimas, ekonominis nepriteklius, fatalizmas ir visuotinis nepasitenkinimas mus paverčia žvėrimis, kuriais galima manipuliuoti, ir priversti daryti viską. kiekviename galima pažadinti savanaudišką, egoistišką, nepatiklų, paranojišką ir nesuvokiamai sadistišką žvėrį.

kaži, ar tie ex-naciai, kurie dar gyvi, kurie buvo viso to liudininkai ir į krūvas dėjo tūkstančius žydų, dabar, po tiek metų, atsipeikėjo? jungiklis vėl grįžo į žmogiškąją padėtį? kaži, koks jausmas, dabar visa tai prisiminti?..

don’t talk.

- o gal susitikim, kai pasijaučiam vieniši?

(kartais nei iš šio, nei iš to, pradedu jausti plūstantį adrenaliną. trunka įvairiai, bet dažnai with no reason at all – gulint priešais tv, skaitant knygą, klausant muzikos. įtariu – tai susiję su perdėtu gėdos jausmu dėl visų, visko ir visada. reikia kratytis. kratytis kratytis kratysis).

shake it. off.

koks sudėtingas vis tik, žmonių bendravimas, m? kiek mes pasakom to, ko iš tiesų, neturim omeny? visi tie “ateik kada”, “paskambinsiu kada”, “atnešiu kada”, “tai varom kada”, ir taip toliau, klaikiai apsunkina bendravimą. kiek laiko reikia praleisti tam tikram žmonių rate, kad surpastum, kas kelintas “kada” yra tikras.

be carefull what you wish for.

o jei mes visada visur nueitume. visada visiems paskambintume. tiesiog viskas būtų taip, kaip sakom. gal tada apskritai nekalbėtume, nes netuščių žodžių juk, nėra daug. o jei žmogus, nors ir visada tiesą ir protą sakantis, kalba itin mažai – čia jau savaime kažkoks nukrypimas nuo normos. šūdo malimas tapo visuomenine norma, ir mūsų protai jau prisitaikė klausyti tik trečdalio to, ką girdim.

nenoriu galvoti, ar blogai tai. pažadai yra silpniausia mano įvaizdžio detalė. labai retai parodau principingumą – per retai. dėl to ir sugriuvusių draugysčių yra – vyrai visada atsimena tas, su kuriomis nieko nepavyko. iki skausmo, atsimena.

dangus nebe pirmą dieną, pavakarę, pageltonuoja pradžioj, o paskui sudega. jautiesi, lyg praleistum kažką svarbaus. būtum visai ne ten, kur visi renkasi. nes kad ir kaip norėtum, niekada nebūsi arčiau to geltono lopo prie pat horizonto. bandžiau – tiek varėnoj, tiek alytuj – tas pats.

- – sugebėjimas matyti tai, ką nori.

talentas matyt.

spin it.

kokie stulbinamai keisti tie žmonės gali būti. vienus, rodos, tikrai suprantu – tiek, kiek savo vorą – pavalgei, išsinėrei, pavalgei, išsinėrei. kitų nesuprantu lygiai taip, kaip nesuprantu kuo atskirti trešnes nuo vyšnių. žinau, kad varėnoj yra medis ant kurio auga trešnės (man taip sakė). žinau, kur tas medis. bet nebuvau ten jau kurį laiką, ir neatsimenu trešnių skonio. o mama iš turgaus parneša įvairaus skonio uogų ir aš dažniausiai būnu labai sutrikęs.

šiandien išgryninau pavojingą mintį, kad, matyt, savo nesveikoj galvoj kažkaip blogai vertinu žmones. tie, kuriuos suprantu, man dažnai neįdomūs ir dar dažniau aš jiems nepatinku at the first place, o tie, kurių nesuprantu, man įdomūs tik kaip tyrinėjimo objektas.

ir tik išimtinai malonioj draugijoj kartais susimąstau, kaip tai yra super, kaip tai yra nerealu, kaip tai beprotiškai fantastiška, kad va – žmogus. žmogus visu gražumu. savarankiškas, nepriklausomas, protingas – pasirinko mano draugiją ir va kaip mes – du žmonės – sutariam. lyg tai būtų toks pat retas reiškinys, kaip saulės užtemimas.

nors pastaruoju metu, tai tikrai yra retas reiškinys.

jei pradėčiau rašyti knygą, pirmoje pastraipoje (nes įžangų niekas neskaito) reikėtų paaiškinti, kad man nekaip sekasi bendrauti su žmonėmis. gal aš per daug susireikšminęs, išsikėlęs ar pasikėlęs. nežinau. man sako, kad esu egoistas, bet ko vertas teiginys, neparemtas jokiais argumentais.

juolabiau, kad aš tikrai nuoširdžiai stengiuosi padėti.

..bet tikriausiai tik todėl, kad tada pats jaučiuosi geriau.