adidas ir costanza.

šiandien viskas priklauso nuo perspektyvos.

praradau, arba atsisakiau, automobilio. ilgam, tikriausiai. nes nors remontuojamas, bet neverta kišti pinigus dar metams. ar dviems metams. geriau parduot, kol įmanoma, ir rūpestį permest ant stiprių random kazako pečių. pats ieškau kur pasiskolinti pompą dviračiui. vienok gerai neteršti gamtos, fizinis aktyvumas, neteršti gamtos again, fizinis aktyvumas again (daugiau argumentų nesugalvoju bet du atrodė skurdžiai), tačiau jau buvau pripratęs prie laisvės bet kada atsidurti bet kur. sąlyginai aišku, bet lyginant vaikšiojimą pėsčiomis, tai automobilis yra konesušikta teleportacija. so, bet kada – į varėna, į druskininkus, pavalgyt, pasivaikščiot, whatever.

jaučiuosi atjaunėjęs metais penkeriais – iš stoties ir į darbą beveik pėsčiom. jei ne tokia diena, taip ir nebūčiau supratęs, kad vieni kedai jau trina koją. suplyšę labai, matot. grįždamas prisidėjau servetėlių, ir suklijavau lipnia juosta. galvoje turiu daug įvaizdžių – o izolke suklijuoti batai yra kill_em_all stiliaus filmo su briusu ir dar kažkuo liekana galvoje. nes vienas herojus ten irgi klijavo batus izolke. tuos batus jam padovanojo tėvas. sentimentai. vieni herojai action filmuose myli moteris, kiti batus – bet romanas turi būti.

taigi realybėj irgi kažkas turi būti. nes kitaip nei žiūrėti, nei dalyvauti, neįdomu. beje(!) klausomės mes šiandien, ir rekomenduojam, costanza – sonic diary. visiems, kam patinka csi soundtrackai, garso takeliai, ir apskritai electroninis dark vocal ambient triphopas, as i call it.

parsisiųsti iš linkomanijos čia. nemokamai klausyti last.fm’e čia.

beje, tai tik pirmas jos pilnas albumas, kurį ir prodiusavo pati costanza. dar ji dirba su tricky, kuris gros b2g, nes pats trikis nedainuoja. nedrįsčiau kaupti viltį, kad išvysime ją norveliškėse.  visai neįsivaizduoju, kaip tricky pasirodo gyvai – gal sempluos, gal atsiveš kažką.. šiaip sonic diary nėra kažkas tokio. tikrai ne bomba, bet greičiau labai malonus atradimas ten, kur nesitikėtum nieko. bet jei nerandat ramios_bet_kinda_tamsios muzikos apmąstymams – pats tas.

wireless bless.

ar čia vienas tų atvejų, kai netikėtai užklumpa kokiatais naujovė, ar čia viskas dėsningai vyko jau senokai, ar čia tik man neaišku kažkas buvo, bet šiandien atsikėlęs labai_anksti likau labai_pasipiktinęs. kažkodėl matyt, jau visai klaidingai mąsčiausi sau, kad visos parduotuvės dirba nuo 8 val, bet pasirodo, tai jau istorija.

paskaitos žinau, esu pripratęs – 9. egzaminai vu nustebau, bet pripratau – 10. šiaip ok with me – man geriau vėlai naktį dirbti, nei anksti ryte keltis. bet matyt, tiek daug rytų praleidžiantis snausdamas, nepastebėjau, kaip viskas pasikeitė. parduotuvės irgi pradėjo dirbti nuo 9. bent jau tos, kurių man reikia. o gal visada dirbo. šūdas.

o didi diena išaušo todėl, kad pagaliau nusprendžiau nusipirkti wireless routerį. arčiausiai darbo pasitaikė icg kompiuteriai – o first impression shoperiai toliau ir neina. konsultantė išmano tiek, kiek ir aš. reikalas, kad aš didžiuojuosi būdamas technology-free, o jos darbas turėtų būti, man paaiškinti viską, o ne aiškinti tipo read the fucking manual.

pirmas pasitaikė kažkoks asus, ok, jamam – 160. sąskaitą faktūra tik, surašom, ok? o darbuotojo pažymėjimą turim? what? pirmą kartą girdžiu, kam tau jo gali reikti? nu bet, kitaip bet kas gali sąskaitas rašinėtis.

WHAT? ir tai buvo tik pirmas dienos įvykis, kai buvau exposint’as dideliam nekompetencijos ir bukumo lygiui. paprasčiausiai išėjau, net nebuvo ką pasakyti. tai fuckin aišku, kad sąskaitą gali išrašyti bet kam, kas turi įmonės rekvizitus, bet kas iš jų tą sąskaitą ims, jei jie nebus darbuotojai or smth? kažkoks absurdas. nu whatever, keliaujam į sonex. ten bachūras familiariai, draugiškai, kompetetingai, ir taip, kad norėčiau ateiti ten papietaut ir pašnekėt apie kompus. išrinkom dlink, kurio pagalba dabar į savo kasdieninius reikalus namuose visiškai integruosiu macbooką. ta prasme, galėsiu browsinti redtube balkone ar tikrinti travianą vonioj.

konfiginimas net tokiam tamsiam protui kaip mano, buvo more than easy. praktiškai jau įkišus laidą ir įjungus routerį viskas veikė perfect, bet ir passwordai, pavadinimai and so on, nustatomi labai lengvai. tiesa, kompaktas prie routerio buvęs nepasileido, bet ir neprireikė. happy happy happy. next target, tikriausiai, airport express, bet čia jau pataupyti reikės.

o bene didžiausias kvailumo demonas šiandien mane užpuolė darbe. matyt buvau naiviai išjungęs savo firewallą, kai netikėtai gavau kelias dialogo “yra taip..”-(aš paneigiu)-”bet aš nesakiau kad yra taip” porcijas. tik vėliau sugebėjau greitai ir su minimaliais nuostoliais nutraukti pokalbį, kuris vedė iki nepaneigiamai debiliškų tiesų ala “gausi diplomą ir būsi žurnalistas” bei “tu turi auskarą antakį, tu ir po trisdešimt metų nepasikeisi, būsi toks pat”.

ir labiausiai gėda paskui būna, kad tu apskritai išgirdai bent kelis tokius teiginius, įsivėlei, kad ir minimaliai, į tokį pokalbį. kad, nesuprasdamas ką darai, kažką sakei for fucks sake. vengt reikia kaip didelį česnakinį kebabą suvalgiusio gezo, tokių nuotykių. vengt reikia.

“I have had a happy life”..

ilga diena. keltis po penkių, taigi realiai ir vos po penkių valandų miego. tai yra per mažai, kad galėčiau sėkmingai būti savimi visą dieną. atidirbus dar gal valandą medžiojau dėklą (nes lija) savo ilgai lauktam nikon d40. matyt apie savo verslo supratimą kai dėklai fotoaparatams turi būti fotoprekių parduotuvėse, patylėsiu. nusipirkau topocentre.

laimingas.

tuomet į vilnių, kur vyko ten toks ala žurnalistų furšetas. klaikiai snobai. padarius maždaug tris nuotraukas išsikrovė fotikas. na, man čia panašiai tipiška kaip ir paliktos fuckin šviesos ir dėl to išsikrovęs god fuckin damned akumas. tąkart padėjo draugas. nežinojau, kad galima išimti akumą, įdėti kitą, užvesti mašiną, tada vėl viską apkeist ir palaukt kol įkraus. dabar žinau, bet tik tiek kad kažkam galėsiu papasakot. gyvenime vistiek nieko neardysiu.

anyway, laimingas.

dar šiandien spėjau į kolegiją. vienintelę paskaitą kurią šį sezoną lankau, jei taip galima pavadinti. apsilankiau trečią kartą. ten vyksta debatai, o tokie dalykai labai padeda glostyti mano fetišą žmonių dėmesiui. ypač kai tauziji daugmaž nesąmones, tačiau vistiek pavyksta įtikinti savo teisumu. kitos savaitės tema apie neįgaliųjų integraciją. bus puiki diena.

pradedu planuoti (labai iš tolo), rugpjūtį. jei viskas pavyks, bus bomba. lenkija, vokietija, belgija, olandija ir tada atgal tiesiai į b2g. daug kur nesu buvęs. tokius dalykus kaip grūtas, europos parkas ar laikrodžių muziejus susitvarkysiu dar iki to. verkiant reikia pradėti rinkti pliusiukus.

praėjusį savaitgalį vedžiau renginį. labai taip, em. ai, svarbu niekas neišreiškė pasipiktinimo, tai manysiu kad čia tiesiog perdėta savikritika.

radęs laiko susirasiu naują wallpaperį blogui. kažką tipo grotesque, baroque ar dar kaip nors naglai-oque, nes čia rašyti jau stačiai nepakenčiama. esu didis estetas, o šiuo metu jokio estetinio pasitenkinimo nerasta. apie naują blogo adresą pranešiu.

tikriausiai.

still, deadline’ams jau tikrąja prasme killinant ir kartais prieš miegą jaučiantis kaip christopheris j. mccandlessas, laimingas. “goodbye and may god bless all!”, he’d say.

gerai.

nekenčiu kai vakarais pritrūksta pieno. jau išbandyta – jei apsimetu, kad tai visai nesvarbu, galiausiai vistiek užmiegu po gero pusvalandžio nervinimosi. tačiau jei ir nuvažiuoju nusipirkt, dar prisiperku meduolių, ten tų kukurūzų, neužšąlančio langų valiklio mašinai ir keptos duonos.

o kepta duona yra labai blogai, nes sekmadienio vakarais aš žiūriu family guy, aukščiausią pavarą ir dar kokį nors filmą, kur svarbiausias momentas yra tai, ką herojai šneka. o valgant keptą duoną tu sekundei apkursti, kol nesukramtai iki galo.

todėl šis vakaras toli gražu nėra tobulas. tačiau.

vakar smagiai druskininkuose. atari escape dangaus skliaute. niekada nebuvau ten buvęs, tik pasakojo. labai ok vieta. gal kiek overcrowded, bet nedaugiau nei bet kur kitur. garsas geras (aukšti gal kiek rėžia ir reiktų dar dviejų subų, bet ok), šviesos taip pat labai ok (actually jų gal net kiek per daug. per šviesu, per spalvota). na o muziką, aišku, exito šaika moka parinkt. ignas miksuoja idealiai.

susipažinau su belgu semu. toks tipiškas tipiškas užsienietis. absoliučiai gerietis, naivokas, tolerantiškas, geriantis ir rūkantis bei viską fotografuojantis. studijuoja finansus, tai džiaugiausi kad kažkam galiu paporint apie baltijos šalių ekonomiką by mental. nes lieutviškai niekas neklauso mano sapalionių. aišku jis gal taip pat nesuprato, bet koks skirtumas. apsipatenkinęs leidau jam pasigirt kiek jie ten visi daug uždirba.
svarbu vienam kitą suprasti. mhm.

what’s more.

pradėjau tuos vidutiniškai du sms’us per dieną rašyti lietuviškai.

penktadienį stotelėj laukiau atvažiuojančio draugo. keli kompaktai, kelios frazės ir done. atvažiuoja mašina. prieinu, atidarau galines dureles, “sveiki”, įsėdu. atsisuka, piktas, “nu?”. sutrikęs, “oi”, išlipu. privažiuoja, juokiamės, o paskui sugalvoju bent septynioliką scenarijų kaip tokioj situacijoj mane galėjo užmušti.

vakar mašinos priekinė fara dar veikė – šiandien ne. įžvelgiu sąmokslą. kaip jau rašiau, nusipirkau langų valiklio, bet daug vilčių nededu.

čili picoj pati skaniausia bloody marry kokią esu gėręs. tik reikia paprašyti daugiau ledo.

išlaikiau lietuvių kalbos skolą vu. to visiškai nesitikėjau. džiaugiuosi, iš principo, nors puikiai suprantu, kodėl išlaikiau. o kaip žmogui kurio utopijoj kiekvienas gauna tiek, kiek yra vertas.. na. džiaugiuosi. liko dar viena (skola).

jau išgaliu išsimokėtinai paimti fotoaparatą. skausmingai renkuosi. nuo nikon d40, kas yra veidrodinis, jau nusileidau iki canon ixus serijos. svarbiausia neapgaudinėt savęs dėl to, kam man jo reikia. pirma nusipirksiu muilinę, o tada dar ir pasižaidimams.

tikiuosi toks supratimas rytoj nedings.

linkėjimai visiems, man sekasi gerai.

burna, veltis.

ir laimėjo, but that’s not the point.

rytas stipriai suck – pagiriotas kaip šuo (nežinau iš kur toks posakis), nors vakar turėjo būt kas – simple night home. yeah, right. iš pradžių keli draugai su butelaičiu, vėliau dar penkios ar šešios kurias menkai tepažįstu, ir kaip visada. nors atvirai – seniai jau taip, bet kad patikt dėl to tokie rytai labiau nepradėjo.

burna veliasi, pykina, galva sukasi, statoile nusipirkau atseit fresh salad, ir nors jos really is fresh, bet tai ten TIK FUCKIN SALAD. aš žmogus paprastas, iš provincijos – kodėl niekas nepardavinėja duona-sviestas-dešrigalis? fucked up’.

nesulaukiu kaip laukiu, dvyliktą namo. atsipjausiu mėsgalio ir migt. ilggaaaaii, nes per pastarąsias dvi dienas miegojau gal kokias 7 valandas. būtų norma, jei miegas kokybiškas. o toks, net neužskaitom.

vakar dviprasmiškai labai. reikia apsispręsti pagaliau, nors čia ir taip viskas aišku. tai reikia tik susitaikyt tikriausiai. iš pradžių bus sunku, pripažinkim, bet greit apsiprasiu. juk taip ir nugyvenau geresnį gabalą gyvenimo. GERESNĮ.

taip, čia crystal clear. ryt poryt – šiom dienom – o kolkas pasiruošt horoskopus, žinias, ir laukt vidurdienio miego.

buvo puiki diena darbe.

žiūriu žinias. i mean, come on (ne cum-on, kas labaijuokinga darbe). visam pasaliuj viskas akivaizdu (čia apie soclibus), o jie dar tai neigia. politika smirdi dėl to, kad jie bando kažką apgaut. prisimenu pirmas dienas darbe ir “geriau įsikirsk kad tu čia kvailiausias esi, nes visada atsiras klausantis žmogus, kuris supranta daugiau, nei tu”. that’s so true. dar adamkus nupezėjo, ir ryce užčiupo. so what, basically. juk visi supranta kad senis tik norėjo kažką leptelt pseudo protingai. turėtų kažkas prieš jam įeinant į patalpą prieš tai įeit ir visus nuteikt, kad nekreiptų dėmesio ir linksėtų galva. po kelių metų vėl pakvietė į tą forumą. daugiau nekvies, sto balov.

apskritai pastaruoju metu apsimetu, kad labai stiprias įžvalgas darau.per daug pasitikiu savim ir nesitvardau. taip negerai, nes patsnemėgstu tokių žmonių, kurie ant bangos. makes me feel bad, ir bandaujuos nusodint. tiesiog iš principo, dažniausiai. oh well, niekasnepaneigs kad visada bandžiau pavogti kalėdas. tokį pasikėlimątikriausiai iššaukė priskaitymas apie latvijos nekilnojamojo turtokainas ir investavimas į akcijų fondą (kas priverčia pasidomėt rinka–> verslo žinios –> so cool).

v.u. sekasi šiaip sau. išlaikiau specialybės egzą (tipo svarbiausią),bet susimoviau lietuvių kalboj ir antikinės literatūros istorijoj.pastarąją susitvarkysiu, o dėl lietuvių jau domiuosi, kiek metų galimatempti skolą. man gaila savo galvos, kad mokintis kas yra būdvardžiųnupriesagėjimas ar wtf else. aš nenoriu to žinoti.

šiaip, ne iš pirmo karto ir anglų kalbos įskaitą gavau. daug kąnustebinau, bet ne save. visai nieko nesiruošiau, tai taip ir nutiko.perlaikant sublizgėjau.

apskritai – kita sesija bus geresnė, nes jau žinosiu, kad per trisdienas iki egzo kažką realiai išmokti yra bukvaliai neįmanoma.

nors čia dar klaustukas, ar nebus kaip su kitais žinojimais – kad daugpieno gerti nesveika, 10% income reikia atidėti, klube nestovėtiapsikabinus subo and so on, į kuriuos nekreipiu dėmesio.

whats more – šiandien pirmą kartą stebėjau krepšininkų treniruotę. ryšium su tuo, kad nebuvo laiko anksčiau (arba aš tyčia jo neturėdavau,arba tikrai tikrai), reikėjo greituoju būdu sukurpti rašinėlį apie naują komandos pirkinį rytojaus laikraščiui. anywayz, stebėjau treniruotės gabalą. god, tikrai negalvojau, kad jie tiek daug derinių moka ir pan. nors šiaip apskritai niekada apie sportą kaip apie darbą negalvojau. o čia šaika, tikrai pasikausčiusi. rytoj turėtų laimėti.ne, jie tiesiog privalo laimėti.

galvoju pereit prie tradiciškensio bloginimo. i mean, kaip sekasi ir soon, nes čia tuos pezėjimus apie kosmoso energiją, dimensijas, likimą irkitus depresinius šūdus net gėda rodyt kažkam. kita vertus, kai skiedinesąmones – auditorija nebūtina. o kai rašai kad šiandien buvo puikidiena darbe, nori sulaukt “jo, cool”.

tačiau tada ir trumpint reikės iki begalybės, nes neįsivaizduoju kas tokius postus gali skaityti. na, čia mes dar apsvarstysim.

days go by.

per pietus begrauždamas kiaulienos šonkauliukus iš sriubos, kurie, beje, neseniai virto mano mėgstamiausiu patiekalu (vis nesusikaupiu nevalgyti kiaulienos), turiu daug apie ką galvot.

kodėl kaimynai kviečia mentus, užuot atėję pasikalbėt asmeniškai? ok, atsakymą žinau. bet prieš pareigūnus nemalonu – iškvietimas yra, važiuoti reikia, o ką tu, tokiam kaip aš, gali pasakyti? sūneli, nedaryk taip? yeah, right. sako, ilgai kalbėjau, bet pats atsimenu tik faktą.

anyway, čia buvo penktadienio mintis.

šeštadienį stebėjau eglutės įžiebimą. buvo muntianas. nesuprantu, ką jis taip dažnai čia daro. juk česlovas tai socialdemokratas? iš eglutės įžiebimo ir fejerverkų, padarytos dvi atskiros atrakcijos. kažkoks absurdas. visam baltam pasauly uždegei lemputę-iššovei chlapūškę, bet ai. kas dar įsiminė, tai vaikų su tėveliais būryje besiblaškantys gezai. maža, kad girti, maža, kad geria vietoj, keikiasi, bet dar ir rūko vos ne gesindami cizus į vaikų galvas. ok, užskaitom kaip pasikultūrinimą. big time.

sekmadienį bandžiau mokintis. sustresavau, nes medžiagos pasirinktai referato temai (kažkas tipo visuomenės noras/galimybė pasireikšti masinėj medijoj) niekur neradau. bet užtat sušoviau klasišką įžangą.

tikiu, pasistengęs šiandien parašysiu ir klasiškas išvadas.

na ir tada prasidės..

ir va dar – vietoj psichologijos, kuri visumoj nevyksta, šiandien apturėjom bičiuką iš hansa banko. promotino investicinius fondus ir panašiai. beveik nenaudojau reklamos filtro nes šnekėjo apibendrintai, tai į galą gali būti, kad pats nesuvokdamas vistik gavau dozę, ko pasekoje ryt poryt reikės jam paskambint, susitart dėl audiencijos, ir investuot mano kuklius šimtą litų į akcijas akcijas. nes tokiom sumom, su obligacijomis žaisti neapsimoka. seniai norėjau pabandyt investuot.

tikiuosi čia gausis geriau, nei su kiaulienos nevalgymu.

linkėjimai.

proga, kad rytporytšiomdienom gal teks lankytis pirtyje ko daryti man visumoj nepatinka, prisiruošiau nusipirkti glaudes. nes šortai su kuriais maudausi vasarą, įsivaizduoju, nelabai pritiktų bendram vaizdeliui.

so, pirmu taikiniu buvo pasirinkta audimo parduotuvė kuri man stipriai pakeliui kiekvieną dieną. įeinu, atsistoju, ir žiūriu. vienoj pusėj tokios šiaip sau, tos glaudės, o kitoj, nu tokios nieko. kaina apie ~70Lt., bet man visai nesuprantančiam kiek jos galėtų kainuoti, tai įtarimo nesukelia. stoviu, žiūriu toliau. po gerų penkių minučių prieina viena pardavėjų, pasiūlo padėti. kąčiažiūrit? nieko sakau, čia visos glaudės, kurias turit?

sutrinka.

čia moteriški šortukai.

sutrinku.

tai..

sutrinka.

sutrinku.

pirmą kartą į ją pasižiūriu įdėmiau. įvertinu, kad apie ~20 metų, todėl galima juoktis.

juokiuosi.

juokiasi.

paklausiu, kur glaudės. nuveda. stovim, žiūrim. sutrinkam. o kur moteriškos?

juokiamės.

visą dieną vaikštau laimingas, nors ryte tyčia neišsiploviau galvos, ir jau trečia dieną tyčia pramiegu visas veiklas kurios yra numatytos rytais. dieną pradedu apie 1 valandą, ir tai, mano pradžia – kokios dvi trys valandos prie kompo, žaidžiant.

neseniai ir stipriai netyčia užmečiau akį į būsimų egzaminų klausimus ir panašiai. VU. daugiau ten akies nebeužmetu, nes noriu sulaukti kalėdų, kai tėvai man, įtariu, padovanos laikrodį. jau nebepirmą, šiaip. trečią manau. pirmas buvo vaikiškas, antras kišeninis ir nepripratau, bet ir prie šio jau nepriprasiu. šiais laikais laikrodis juk ne laikui pažiūrėti, o tipo žėkkąturiu daiktas. jiems dar nesu toks suaugęs, kad galęčiau tokiais dalykais maivytis.

taigi, sekasi man labai gerai. nors kartais pradedu mąstyti, kad taip gerai niekas negali klostytis, ir gėris tikrai baigsis iki sesijos – viskas just fine. net tose srityse, kurias prieš kurį laiką buvau užbaninęs, klostosi gerai.

jaučiuosi lyg turėdamas laisvus metus. na, kaip populiaru “vakaruose”, kai jaunuoliai po mokyklos neskuba stoti į universitetus, o eina dirbti ir panašiai. man taip jau antri metai, bet i like it the way it is. kai tikrai tikrai gerai pagalvoju, nė velnio aš apskritai niekur nenoriu mokytis ir niekuo būti. palaimingas nežinojimas ir tos akimirkos, kai žmonės mane laiko ryškiai protingesniu nei esu iš tiesų. tai labai paranku, kol kartkartėmis nereikia to įrodyti.

jau labai senai nereikėjo niekam nieko įrodynėt. gal dėl to man taip gerai ir sekasi.

nors tikiu, kad prisideda ir mąstymo pakitimai. dabar save apibūdinčiau kaip nuirgeraioptimistą. dėl nieko nesiginčiju, nieko nenoriu, viskas man gerai, o jei jau kas susiklosto labai blogai – nebūna to blogo, ko neišrpęstų greipfrutas vonioj.

nes valgydamas visada apsitaškau, ir neseniai priėjau genialios išvados, kad jei valgai vonioj – tai vistiek lieki švarus ir pavalgęs greipfruto.

įtariu kad reikėjo tai nutylėt :D

pietūs darbe.

one of those freaky things i do.

o kai dirbi dienomis, ir aplink tiek daug gyvasties (+4 nei paprastai), nepridancinsi.

2 simpatiškos, 1 kartais erzina, 1 neklasifikuojamas bet šiaip nieko. panelėms su kompiuteriais visad sudėtingiau, o kantrybės man jau seniai reikėjo.. nu.. tipo. i can do this. juolabiau, kai žmogus jau iškart nusišneka vidutiniškai du-tris kartus mažiau, nei aš.

vakarais dažniausiai parke laužant kaulus. beviek tiesiogine to žodžio prasme, nes, rodos, kuo toliau, tuo griuvinėju dažniau. vakar prasiskėliau antakį, ir nors teko važinėti priimamasis-poliklinika(siuntimo)-priimamasis su tokiais nuotykiais, kad jie būtų verti atskiros knygelės, viskas baigėsi laimingai. tiek laimingai, kiek gali būti su ten kažkiek bilekiek siūlių.

tačiau viskas (net ir rolų kaina) atsiperka tais retais momentais, kai pagauni tą tokį. i’m_invincible jausmą. važiuoji greičiau, pašoki aukščiau, tiksliau, o jei ir krenti tai beveik nieko nejauti. gal paprasčiausiai adrenalino rush to the head. bet šiaip, tikriausiai viskas, ką žmogusjaucia, yra tik kažkoks cheminis junginys galvoje.

o va kaži, budistai gali išgaut bilekokią euforija tiesiog medituodami? juk euforija neslypi švirkšte ar dar kažkur. tai matyt, ją galima kaip nors. ok, now that’s just plain stupid.

šiandien važiuodamas namo nuo pasikultūrinimo prie ežero galvoje modeliavau nelaimių scenarijus. avarijas, traumas, skausmą, netektis. atminties, ypač. ir visa tai, kas plaukia vienoje valtyje. kartu su kartais quite criminal mind, tokių nuotykių troškimas tikriausiai jau sudaro visą buketą žiedų, kurie garantuoja bent jau vieną vietą, kur mane visada priims ;-)

ir nebeklausau muzikos. i mean, aš ją girdžiu, bet pradedu suprasti kolegos pastabas atėjus į darbą su ausinuku. “tu dar neatsiklausei?”. matyt kažkada tai buvo.. o dabar nėra. kaip kad niekada negali pasitikėti vienu žmogumi iki galo, taip dabar ir su rašymais, kurie neturi visiškai jokio. .

nes gyvenu aš ir šiaip gerai. tiesa, šiandien dvi valandas kruopščiai statytą namelį teko sugriauti, tačiau keistenybių turi visi.

mintys apie nimfomanes ir šiaip. nuoskaudas. kurios ir nepraeis tikriausiai. moku save graužt dėl smulkmenų, nors pašonėj pramazinu quite didelius reikalus.

aš kartais tikrai labai stengiuosi atidžiai pažvelgti į vorą (kuris, btw, dar kartą išsinėrė. dabar L10) ir pajausti kad tai gyvas judantis bla bla bla daiktas, tačiau tokie artumai baigiasi pabaksnojimu į kojytę įsitikinant kad jis apskritai dar gyvas.

o gyvas.

nu ir ok.

kaži kur ta riba. kai jau tikras, gyvas, jaučiantis skausmą (anot manęs), ir kur tiesiog. šiandien vienas buvo atsivežęs mažą kudlotą šuniuką. ant visų lojo ir kandžiojosi. suprantu, stresas, tačiau kaip ir su kai kuriais žmonėmis, pajutęs įgimtą intelekto stygių tiesiog nebegaliu bendraut anymore.

then again, daugumos žmonių keistenybės gal ne tokios akis_badančios ;-)

labai laukiu pietų ryt. darbe. ten užsisakom iš vietinio kabako. ir ten skanu labai. visumoj visa kita just_wrong, bet skanu.

apsiseiliojau.

the world is outside.

(ghosts).

pagavau! seniai taip bebūta..

we could do anything
we can do anything,
open your eyes;
the world is outside your door.

aišku prie euforijos prisidėjo ir Aistės Paškevičiūtės nuotrauka laisvalaikyje. pagaliau prasimušė į normalią tv, ir velniškai už ją džiaugiuosi. dar kai auksinę žuvelę vedė, matėsi, na. kad. i mean, aš mačiau, kad taip ir turi būti ;-) thumbs (tik thumbs) up.

pats irgi nesu nuskriaustas. gavau pasiūlymą dirbti (…) atstovu spaudai. kolkas plačiau negalima, tačiau jei viskas gerai.. darysim karjerą gimtajame mieste. tik iki šiol spaudos konferencijose (jei iki to daeis) įsivaizdavau sedįs kitoj stalo pusėj. tačiau visada žinojau, kaip turi būti ;-) teisus buvo coelhas sakydamas, kad kai nori, ir kai taip turi būti, pasaulis tau padeda.

mašina jau nebegąsdina. patapo priemone, kurios pagalba aš gąsdinu kitus. beliko išmokti rauti arti akėti ravėti, saulę debesėlį pašvaistę ir dar kelis triukus, o kitais metais į dakarą.

ir magą nusipirkt. tas tai žudo. šiandien lyg išsirinkau topo centre gražų JVC, bet not sure yet. išsimokėtinai taip lieva kažkaip.

savaitgaliai planuojami mėnesiui į priekį. that never happened before. šis – miesto dienos. aišku, daug darbo. iki vidurnakčių šiaip, but we can handle everything lately. everything išskyrus pokerį, kurio niekaip neįkandu tiek, kad sėkmė taptų tik maloni smulkmena. tačiau manau tai esant žymiai produktyvesniu laisvalaikio užsiėmimu nei mmorpg arba minesweeperis ;-)

kitas, atrodo, joninės. bambėsiu kad negaliu užmigt dėl uodų kažkur gamtoj. toliau.. dainų šventė, bet dar klaustukas, nes moksleivis aš tik iš išvaizdos. o paskui būtinai reikės susikaupt, jamt naujus maudymosi šortus su gėlytėmis ir raut išbandyt baltijos jūros. anksčiau ar vėliau juk reikia, mes jūrinė valstybė, o ir pačiam jau gėda prieš žmones darosi.

kad ir kiek bekalbėčiau, gėda darosi ir dėl to, kad štai jau metai – o gražaus sakinio nuo pradžios iki galo be užsikirtimų pašnopavimų ir spjaudymosi – nė vieno. sako, praktika, bet pradedu kelt galvą iš “this is my future” smėlio. arba viskas, arba nieko. geriausias arba tiek to, o kantrybe niekada nepasižymėjau.

nors dalykai kuriais pasižymiu, cv paprastai nuslepiami ;-)

- -

lis.