mėnuo. ką daryt su vištiena.

pakalbam vis, pakalbu vis, kad labai gerai pradėjau. tyku čia, ir taip lengva, viskas lengva. parduotuvė arti, universitetas arti, paskaitos dvi, draugai, visai, tikri. nuobodu tik.

nors praėjo tik mėnuo, kai mes vis pakalbam, tai ne – kitais metais atleiskit draugai, kartu negyvensim. ir čia negyvensim. ir nesimokysim čia, nes mokslai čia anekdotas. university of bedfordshire my ass – gyvenimu esu patenkintas kol tėvai pinigų duoda, bet mokslai komiški ir tiesiog laiko gaišimas. VU neakivaizdinės studijos intensyvesnės, o čia juk full time skaitosi. jau išsirinkau sekantį universitetą, laukiu atsakymo kaip čia viską sutvarkius, kad nuo kito rudens turėčiau geresnį pasirinkimą. o tada po pusmečio gal su kokia erasmus programa, kur nors dar. dar.

lutonas labai mažas miestas. ir užmiega jis labai anksti – trys nakties ir jau tik vieną kitą pubą rasi dirbantį. abejoju ar man patiks londonas, bet bent potyriai tikrai nebus bergždi.

vis išgirstu parduotuvėj lietuvį mobiliu kalbantį ir rusiškai keikiantį gyvenimą, vakar kregždę lietuviškais numeriais mačiau, su lipduku “povilas”. čia pabuvęs nepasakytum, kad lietuva tokia jau maža – pilna čia lietuvių, ir latvių pilna taip pat.

kas labiau charakteringa ir bent man pasirodė labai keista, kad universitete štai lietuviai (su keliais persimečiau žodžiu) ar latviai nėra tikri lietuviai ar latviai. dauguma jų tiesiog rusai iš lietuvos ir latvijos. net lietuviškai sunkiai bepašneka, tarpusavy keikia gyvenimą ir žmones rusiškai. jaučiu visai nepagrįstą pranašumą kai einant gatve girdžiu rusiškai ar lietuviškai šnekant, nes jie tai, nežino.

namų jau pasiilgau. kuo arčiau skrydis (lapkričio 10), tuo labiau. negaliu pasakyt ar čia labiau sentimentai kažkokie ar tiesiog labai pavargau nuolat stengtis pasakyti ką galvoju ir nuolat rinkti žodžius, bet noriu namo. ir kotletų noriu, nes nors jau buvau susiruošęs pats juos darytis, čia faršas labai stambus. geras pasiteisinimas, m?

tačiau savarankiškumo prasme aš keliais metais užaugau per šį mėnesį, nes nuolat skalbiuosi, kartą lyginau marškinius, siurbiu kambarį, perku maistą ir net normalų maistą – pvz vištieną. ir žinau ką su ja daryt, kad būtų galima valgyti.

reikalai su pinigais tačiau neužtikrinti visiškai. vis neprisiruošiu ką nors realiai pradėt daryt dėl darbo, net dėl socialinio draudimo numerio dar niekaip nesusitvarkau. dirba čia aplink studentai kas kur, uždirba kas kiek, o aš taip norėčiau ką nors į temą dirbt, kad net ir ne už pinigus. tai ir rašau dabar graudų laišką, kad kas priimtų nemokamai pasitrint pas save, tipo praktiką atlikti ar kažkaip.

vakar klube draugai iš saudo arabijos pakvietė į vestuves. saudo arabijoj. nasiras veda, nuotakos aišku, matęs nėra, bet sako kad mama negalėjo jam prastos išrinkt. šiaip arabai daug prišneka išgėrę ir nuolat viską pamiršta, bet nejučiom pradėjau galvot kad va čia tai afigenai būtų, nes jau vien čia jie klube tiesiog šiaip sau paima kokius keturis-penkis butelius šampano arba pas save suruošia dviejų patiekalų pietus . tik reikėtų gerai pasistudijuot vietos papročius, nes artimieji rytai nėra ta vieta kur norėtum likti ant ledo.

tai šiaip viskas gerai. gyventi čia yra gerai, ir net geriau, jei jau taip. bet fakto tai nekeičia – namai už 2000km į dešinę.

Savaitė.

Pirminis entuziastingas bendravimas po truputį rimsta, veliasi daugiau buities. Džiaugiuosi kad kažkaip visai neblogai tvarkausi su maistu, bet per neišmanymą jau esu prisidaręs kitų nereikalingų išlaidų, taigi savaitė kaštavo brangiai. Aišku prie finansinės drausmės neprisidėjo vakar vakaras klube, nes kaip reikalas išsitaškiau. Tai buvo pirmas klubas kurį aplankiau čia, iki tol buvo tik pubai. Lyginti nelabai turiu kaip, bet įspūdis geras. Tik žmonės šokt visiškai nemoka.

Vakar Lutone buvo labai neramu. Jau einant į klubą kažkaip nesmagiai – niekas nesikabinėjo, bet visur slampinėja gaujos ir pan. Prie vieno bankomato jų stovėjo gal dešimt, kitoj gatvės pusėj dar panašiai, vienas nuo bankomato jau ruošėsi bėgt smogt kažkam per veidą, bet įsikišo grupės panos išvadindamos jį debilu. Jo, visa kompanija buvo lietuviai – tokia ir buvo mano pirma pažintis su saviškiais iš marijos žemės.

Ryte netoli mūsų barako dar buvo likusios policijos juostos. Kai apie ketvirtą ėjau namo mačiau besiburiuojančius žmones, bet buvau šiek tiek įpiešęs tad nekreipiau dėmesio. Paaiškėjo kad vėliau atvyko tuzinas policijos mašinų – kažkas kažką nudūrė. Bet čia pilna kamerų, tai neabejoju kad veiksmas bus užfiksuotas. Butiokai anglai rimtai bijo vakarais mieste vaikščiot. Nors vakar jau tikrai nebuvo labai smagu, bet matyt kol negausiu į galvą tol įpatingų saugumo priemonių nesiimsiu.

Po savaitės jau pradedu suprast daugiau nei pusę to, ką savo anglų kalba porina šaika iš barbadoso, vietinius irgi jau daugmaž pilnai suprantu, o kiti kalba visai aiškiai. Ypač tokie kaip aš – užsieniečiai – nes nenaudoja daug sudėtingų žodžių ar slengų.

Gyvenam jau penkiese. Lietuvis britė britas bulgarė ir austrė. Sutarimas geras, o apskritai pagrindinis skirtumas – kad dauguma čia studijuojančių yra vyresni, nei studentai Lietuvoj. Pas mus aštuoniolikiniai, o čia apie dvidešimt trijų-keturių.

Rimčiausia bėda kol kas yra santykiai. Tie kur daugiau, nei draugiški. Nežinau kaip tvarkytis, nes lyg nenoriu nieko pradėt, bet čia taip jau išeina.. Kad neišeina. Lygiai taip kaip man reikia laisvės ir nepriklausomybės nuo butiokų – t.y. kai jie, pvz kaip vakar, niekur nenori eiti, kad nebūčiau priverstas nieko neveikt ir aš – taip man reikia laisvės ir santykiuose. Tiksliau – man nereikia jokių santykių. Bet vis atrodo kad jie mane pasigauna, ir purto purto purto.

Londone vakar buvom. visiškai abstulbau miesto dydžio istorijos tradicijų žmonių ir architektūros prisižiūrėjęs. feisbuke kelios nuotraukos.

Šią savaitę didelis pirkinys – reikia mobilaus. Jaučiu kad atsilieku, nes neupdeitinu savo feisbuko statuso kas valandą ar netekstinu kas penkiolika minučių (mano vargšė nokia net nebefotografuoja). Pačiam būtų juokinga, jei neįžvelgčiau akivaizdaus praktinio reikalo – čia esu visiškai vienas, o šie draugai kuriuos jau turiu ir kuriuos artimiausiu metu rasiu, yra mano gyvenimo čia pamatas. Jį reikia stiprinti. Iš Lietuvos apart kelių dešrų neatsivežu nieko – jokio įvaizdžio, jokių draugų, jokių įsipareigojimų. Viskas kuriasi iš naujo, ir yra šansas viską padaryti geriau – nes namie buvo vaikystė ir klaidos, o čia galima pradėti su protu ir racionaliai.

Aišku, kaip visada, esu persekiojamas silpnumo akimirkų, kai visas racionalumas kažkur dingsta, ir jau bilekurį kartą lendu į tą pačią kilpą.

Matyt reikėjo dukart patikrinti savo lagaminą, rodės impulsyvumo neplanavau vežtis.

Day two. Liming around.

Nors esu ne vieną užsienietį sutikęs ir puikiai atsimenu kaip jie reikalaudavo pramogų kiekvienam vakarui, tikrai negalvojau, kad viskas iš tiesų taip ir vyksta. Na, kitur. Going out, pasivaikščiojimai pasėdėjimai guršknojimai pažintys – kiekvieną dieną, kone kiauras naktis. Vargina kažkiek, skaudžiai kerta per piniginę, bet pažintys atviros, nuoširdžios, ir labai skirtingos. Šiandien prie mūsų prisijungė Džamalis ir Andre iš Barbadoso ir Abdulas iš Saudo Arabijos. Buvo daugiau, bet jie iki galo neištvėrė, niekas neatsiminė jų vardų. Beje, kas dėl vardų – prisitatau tiesiog Tomu ;-) Nežinau ar tai protingas reikalas, bet užknisa aiškinti kaip tarti mano vardą, tiesiog laiko gaišimas, o kažkaip ypatingai į tai vis tiek nežiūriu.

Šiandien buvo kelios įvadinės paskaitos, labai paprastos – univeras didelis, 20k studentų, 5k iš jų international. Iš jų tikriausiai absoliuti dauguma kinai, tuomet pakistaniečiai/indai ir pan. Šios didžiausios grupės nuolat laikosi išvien, nepastebėjau kad su kuo nors bendrautų, ar apskritai veiktų ką nors ne su savais. Aš, kita vertus, vis labiau džiaugiuosi, kad atvažiavau vienas. Jokių saitų, prisirišimų, priklausomybių ar atsakomybių – susitvarkau pats, arba paprašau pagalbos ir jos sulaukiu. Bent jau asmeniniuose ir buitiniuose reikaluose. Univere viskas labai painu, persipynę ir neaišku. Vis bijau kad praleidžiu kažką kur turiu būt ar pan, nes daugiausiai laiko praleidžiu su buto kaimynais, šiaip ką nors veikiant. Rytoj reikės kaip nors pasigaut kelias latves, kurias iš anksčiau per feisbuką nusižiūrėjau.

Šiaip pavargau, ir šiek tiek gąsdina tokio tempo perspektyva – niekaip nepavyksta susikurti savo asmeninės neliečiamos erdvės tada ir ten, kur man jos reikia. Aišku tai laikina, nes vėliau išaiškės kurios draugystės išsilaikys, ir kaip jos atrodys. Abejoju ar tiek daug laiko praleisiu su šiais žmonėm, kai prasidės mokslai.

Meanwhile – spačiai tobulėja anglų kalbos žinios, vis daugiau suprantu, nors žodynas vis dar skurdokas. Šiandien turėjau ieškoti bibliotekos, bet visai nebuvo kada. Rytoj irgi tikriausiai nebus kada. Gal kokį ketvirtadienį nutaikysiu metą..

luton, london. day one.

viskas geriau, nei kad tikėjausi. kažkokio ypatingo išankstinio nusistatymo, ko labiausiai bijojau, nepastebėjau – visi pakankami draugiški ir elgiasi tiesiog.. normaliai. atrodo patikimi. gyvenu penkių kambarių “bute”, kuriame turim du tualetus su dušais ir bendrą didelę virtuvę su šaldtyvu, skalbimo mašina ir dujine vyrikle. visa kita reikia/reikės pirktis, bet tie du, kurie be manęs jau yra atsikraustę, vietiniai anglai, taigi prisivežė daug puodų lėkščių ir pan., todėl kol kas per daug kažkuo rūpintis nereikia. panelė net vakarienę padarė, kas buvo puiku, nes valgyt daryt nemoku ir labai taupau pinigus ;-) ji padėjo ir apsipirkt su patalynės reikalais – parodė kur pigiau ir pan. nors naudojausi patarimais ir ieškojau kaip pigiau prasisukt, realiai per pirmą dieną (įskaitant nakvynę viešbutyje, kurios negalėjau išvengti) išleidau 50 svarų, tai nėra mažai. o gal pusė velnio. dar nežinau, kiek realiai vienas svaras yra vertas, nes nei vieno pats neuždirbau – sėdžiu tėvam ant sprando.

daug išlaidų keliauja socializingui. abydna ir nesmagu, bet realiai kitaip nevyksta – draugai gimsta prie alaus arba žalių devynerių, kurių įsigudrinau atsivežt, bokalo/stiklo/whatever. ir tas komunikavimas kol kas labai vykęs. daugiausiai bendrauju su mergina ir vaikinu iš mano “buto”, ir keliais jų draugais – jau seniau anglijoj/usa gyvenančia lenke ir dar vienu vietiniu vaikinu. veiksmas visą dieną mūsų virtuvėj, tik kartą buvom nuėję į kažkokį pubą ir studentų atstovybę (ten beje, irgi pardavinėja alų (yra baras), ir jis (alus) dukart brangesnis nei didžiausiame miesto pube!). manau tai stipriai į naudą – tai, kad jie vietiniai. stiprinu anglų kalbos įgudžius (didelių problemų iki šiol nekilo), susipažįstu su kultūra ir pan. aišku tos kultūros dar daug nemačiau – tik tiek, kad visuose baruose kiaurą parą rodo futbolą, ir visi gurkšnoja silpnus alkoholinius gėrimus. nuolat. atrodo gali gert ir gert, bet pasiūlai ką stipresnio ir iškart lūžta ;-)

daug šnekėjom apie politiką, krizę, kaip viskas supuvę ir kaip reikalinga nauja pasaulio tvarka (new world order). nesu tikras, kas šitą temą užvedė – nes tai mano arkliukas – galiu šnekėt ir šnekėt, tai gal pasirodžiau pasipūtęs ar apsimetantis, kad viską žino.

na aš toks ir esu.

šiaip įspūdžių, aišku, daug. tik galvoju, kiek verta juo dokumentuot visus. ar viskas kitaip čia? gal. ar žmonės kitokie? ginčyčiausi. visi jie vienodi, tiesiog kitaip, kitur užaugo. bet pamatai visur tiepat, tu su žmogum žmogiškai, ir jis su tavim taip pat. bendras žmogiškumas nepriklauso nuo odos spalvos ar religijos (apie kurią, beje, kalbos visi kratosi. atrodo net vengia viso to reikalo. jaunimas tikri ateistai, bet bijo kalbėti apie religiją, kad nieko neįžeist ir t.t., tai atrodo švelniai keista).

tolerancija čia.. na, kaip ir tikėjausi, visai kitame lygyje. tolerantiški visiems, ir taip labai protingai, bent prie alaus bokalo. jie linkę suteikti specialias teises musulmonams ar apskritai tiems kurie labai aktyviai reiškiasi ne todėl, kad taip reikštų toleranciją, bet todėl, kad nenori prasidėt. nenori užgaut jausmų. ir nors tos specialios teisės turi akivaizdžių socialinių minusų, visi linkę manyti, kad tai mažesnė blogybė. tačiau prie alaus (beje taip, pradėjau gert alų, kuris visai pusė velnio – ypač lenkiškas) kalba protingai – kad tikra tolerancija yra tiesiog nekreipti dėmesio, ir stengtis su ypatingą religiją ar gyvenimo būdą išpažystančiais žmonėmis elgtis taip, kaip su kitais. kalba protingai, bet praktinė situacija kitokia. ir jie tai supranta.

na bet, grįžtant prie dokumentavimo tikslo, atrodytų viena vertus – kada nors bus įdomu prisiminti, kaip ten buvo. pirmom dienom, o gal ir paskutinėm dienom, anglijoj. kita vertus, kiek verta tai yra aprašinėti ir gaišti laiką. aprašinėti papročius kultūrą tradicijas aplinką žmones vaizdus ir taip toliau, jei iškalbingiau už šimtą įrašų gali pasirodyti vienas sakinys, parašytas po dviejų savaičių ar mėnesio – “grįžau namo”.

nes ne čia mano namai. aš žinau kur mano namai, aš žinau kas aš esu, tik dar nesu tikras, ar tas laikinumo pojūtis, kuris čia tvyro, prie ko nors gero prives. nors jaučiuosi kaip stovykloj ar tiesiog lyg tai būtų vienas ilgas savaitgalis, realiai bendraujant su naujais draugais ir leidžiant laiką šnekant ar klausantis (nes nevisada viską suprantu) pokalbių, nesijaučiu labai jau svetimas. ar tai jie, ar tai aš, ar vieta tokia – tas jausmas. viskas yra gerai, neįsivaizduoju kodėl galvojau, kad nebus.

kaip niekad suprantu, kad žmonės visur yra tik žmonės. arba NET žmonės, jei jau prisimenant pagamintą vakarienę.

bet grįšiu ;-)