do me wrong.

jaučiuosi toli – ir tai nėra kažkoks naujas jausmas, tik va toks, kurį apskritai dabar galėčiau įvardinti tikrai žinodamas, ką turiu minty. na ir čia iš tos serijos, kuria galima dalintis, nes nesu jau toks visai tuščias, kad tik toli. ne, yra ir artimų dalykų, bet jie gal skaudūs? arba tiesiog asmeniški.

mano vasara lėta. mano vasara.. toli? ;-)

nebėr juk jau taip, kad išeini į kiemą, ir kaip diena – taip nuotykis. mano nuotykiai griežtai apriboti išorinių ir vidinių veiksnių, jie tik savaitgaliais, dažnai tik kas antrą, arba dar rečiau. taip, aš žinau kas dėl to kaltas – akylesnis skaitytojas tikrai nustatys priežasties ir pasėkmės ryšį, ir tas akylesnis skaitytojas savo išvadas turėtų pasilikti sau.

sodyboj yra tokia vieta, aplink gandralizdį. išcementuotas toks apvalus latakas sakykim, ten vandens yra, šiltas jis visumoj, nes koks pusmetris, ir pilna pilna buožgalvių. įmerkus kojas apspinta kelios dešimtys, maloniai kutena, kol verčiu vieną puslapį po kito – nes knygos yra mano lėta vasara. labai gerai atsimenu, kai vaikystėje vieną vasarą eidavome prie tokios balos laukuose, netoli mano namų. per gatvę ir ten tiesiai, keliuku, už kalno prie tos sodybos kur šuo ir dabar nuolat loja. apaugusi krūmais ta bala, nedidelė, kelias savaites ten ėjom, nes statėm ar gal radom plaustą ir remontavom? atsimenu reikėjo plastikinių butelių, aš jų gal neturėjau ar kažkaip. apskritai mano nagingumas tokiems reikalams visiems jau tada buvo aiškus, todėl daugiau morališkai palaikiau ir pasakojau apie išgalvotus fizikos dėsnius, kad va taip ir taip čia reikia paveržt prikalt, ne kitaip. neplauks juk. durni vaikai, apie plaustus nieko neišmanot! taigi buvo ten lieptas, ant kurio kartą du kiemo draugai susėdo ir jiems prie pėdo taip pat buožgalviai pradėjo šmirinėt. juokėsi kvatojo, man tuomet tai staičia šlykštu pasirodė, nebūčiau nė piršto į tą vandenį merkęs.

baigėsi tuo, kad plaustu vienas iš mūsų paplaukiojo penkias minutes, pradėjo skęst, šoko į ant liepto ir tiek. jei lankyčiausi pas psichologą, manau ši istorija labai patiktų, vedant paralelę, kad štai po penkiolikos ar kiek ten metų, buožgalvių jau nebebijau. gal net ir plaustą pasistatyčiau! eiktusau.

neseniai skaičiau šnaiderio “miego brolį”. per trumpa, bet knyga kaip pelėsinis sūris DUO (55 proc. riebumo), kurio reikia mėgautis, o ne pilna burna žiaumot. dabar skaitau “knygą apie san mikelę”, ir nors per daug panaši į alchemiką, o aš tokio visata_tau_padės žanro nelabai, bet skaitoma.

dar nuvažiuoju prie ežero. tiesą sakant, važiuoju paprastai kone pusšimtį kilometrų iki jo, paskui grįžtu. paklausau muzikos kelyje, kiek tai įmanoma – neveikia kondicionierius, o kolonėlės per silpnos klausytis garsiai. pasimaudau. paskaitau. jei kaip šiandien – tai dar pavėpsau. juk ir obama taip daro. tik labai erzina, kad net prie mano kranto, kurio akivaizdu, niekas mano krantu kažkodėl nelaiko, nuolat pasitaiko nevykusių vienetų, kurie nuolat bamba ar šnibždasi taip, kad esi priverstas klausytis. kalbėtų garsiai – gal ir sugebėtum ignoruoti. bet kai kalba puse lūpų, nuolat atrodo kad apie valstybines paslaptis, ir negali susikaupt skaitymui ar pušies tyrinėjimui.

darbe šiandien turėjau pokalbį su argentinos lietuviu. jis ir jo tėvai gimė ten, tik seneliai gimė Lietuvoj. privertė susimąstyti apie pilietybę – kaip skirtingai mes ją suprantam. atrodytų kalba yra pilietybė, bet išties nė velnio. kalbėt tai kalba, bet kaip smagu, kad jam ši šalis tokia romantiška atrodo, patriotinius jausmus puoselėja ir klumpakojį šoka, kai man lietuviškos tradicijos dažnai varo vėžį. svarbiausio klausimo nesugalvojau laiku, tai ir nebuvo progos užduot – ar taip mylėdamas Lietuvą būdamas ten, nenusivilia čia atvažiavęs ir pamatęs, kad viskas va_taip? su juo pabendravus nors imk ir atiduok pasą. bet šimtas keturiasdešimt vienai galvai atrodo kitaip, kai reikia sprendimus priimti. nublanko visi mano patriotiniai jausmai, bet kita vertus, mažai jis tos mūsų šalies žino. svajonė svajonėm, realybė realybe.

tai taip ir leidžiu dienas. vargiai ar ką benuveiksiu įdomaus vasarą, nes rudenį išvažiuoju ten, kur žmonės nuo h1n1 miršta. iki to, nors bilietus turiu jau ir sausiui, dar bus labai daug išlaidų, o taupyti aš moku tik pramogų sąskaita. nesuprantu kaip tiksliai, bet anksčiau pinigų buvo daugiau, ar gal kai nebuvo stambesnių poreikių, tos ribos tarp to, ko nori ir ką gali turėti, taip ryškiai nesijautė.

atsiprašau, bet.

Jaučiuosi įsiutęs. Įtūžęs. Perfrazuojant vieną dainą – prieš tą jausmą pyktis, tik aidas tolimo griaustinio. Nors didžiumą dienos praleidau šen bei ten, derindamas tą ar aną, nešiodamas senas muzikines juostas iš šen į ten, bet pasiekė atgarsiai ir mane. Darbe trumpai šnektelėjom dar, tuomet pasijutau dar teisesnis. Nors situaciją reiktų aptarti su dar vienu žmogum, kurio nuomone pasitikiu labiausiai. Rytoj.

O kol kas, klaikus siautulys viduj, kad tokie dalykai daleidžiami mūsų šaly. Tuos veik dvidešimt metų, rodos, viskas tik geryn turėjo eiti – o ir pastaraisiais metais tikrai na, geryn juk – bet suklupo vargšai turgaus prekiautojai po penkta kolona.

Ir alytuj panašiai baisu, o gal net dar baisiau, nei vilniuj. Pas mus savos problemos, savi spekuliantai intrigantai – turgaus prekiautojai – pasipiktinimą reiškė savivaldybės administracijos vadovui, nors nei viena žuvies prekiautoja negalėtų paaiškinti, kuo jis čia apskritai turėtų būti dėtas. Ką jis apskritai dirba. Įstatymų savivalda nepriima, bet tai visiem pasirodė ne esminis dalykas. Iki tokio lygio krito, kad veržėsi į mero kabinetą pažiūrėti, ar jo tikrai nėra, nors mero dienotvarkė skelbiama kiekvieną dieną ir buvo aišku, kad jis vilniuj. Meras irgi juk įstatymų nepriiminėja. Bet tikriausiai būtų kalbėję apie autobusų stotį. Užėmę posėdžių salę išsakė pasipiktinimą mokesčiais, ir išsiskirstė. Koktu, liūdna, o jei dar nuoširdžiau – šlykštu. Šlykštu nes tokių žmonių prie savęs nedaleidžiu, o tokiais momentais suprantu, kiek jų daug, po velnių, yra. Ir kad bet kurią akimirką gali taip susiklostyti, kad atsidursi jų apsupty. Kur argumentai dingsta, o vadovaujamasi auksinės žuvelės logika.

Paaiškinsiu, nes pats sugalvojau. Sakoma, auksinė žuvelė atsimena tik 30 sekundžių atgal. Taigi tie veikėjai, mąsto lygiai taip pat. Pakėlė jiems mokestį, ir visai turgininkų nedomina, kam jis, kur tie pinigai eis, ar dar ką. Mokėt – blogai, gert – gerai, degtinė – brangi, valdžia – vagiai.

Kita vertus, gal ir išgyvenčiau turguj šeštadienį priešpiet. Tik labai jau baisu būtų. Nesakau, kad valdžia tik teisingus sprendimus priima. Bet tie žmonės, kurie čia vėjus kelia, net nesupranta kas apskritai vyksta. Ir jiems dzin. Vakar balsavo už Valinską, šiandien jį nori pakart.

O pasižiūrėjus kokios mordos prie seimo susirinkusių.. Girti kaip tapkės statybininkai, suvirintojai, šaltkalviai ir kiti mūsų politologai, sukurstyti keliolikos tikrų specialistų, net nesupranta, ką daro. Minioj rusiški klausimai kas užmokės, už krūmų buteliais geriama degtinė. Ir greičiau, nes vagi Igariokas meta akmenį, tai jei paskubėsi butelį mest, „nebūsi kaltas“.

Viliuosi griežtų veiksmų, bet jų nesitikiu. Suimtų kelis ruskius iš minios, apkaltintų Paleckį, ir būtų aiškus faktas dar girdintiems, kas čia tokiais dalykais suinteresuotas. Riaušės įdomiau, nei kad dujos.

A, o verksminga profsąjungų atstovų kalba irgi nesiskaito. Jie žinojo, kokia įtampa tvyro, žinojo, koks dabar laikmetis – kas pas latvius įvyko, – bet vistiek organizavo. Spjoviau aš ant „laikysimės rimties“. Jei aš organizuojų vakarėlį, ir jo metu kažkas apvemia kilimą, ryte valau kilimą aš.

..o dabar jau tik liūdna. nuotrauka iš atn.lt