I try to walk away and I stumble.

turiu problemų.

vienas laimingas būti moku. progresas nenuginčijamas, bet man sudėtinga tai reiškti ar perimti iš kitų. na, džiaugsmą. gan ilgai pats sau vienas džiaugiausi, kaip viskas puikiai klostosi, bet šiandien atsimušęs į kultūrinimosi sieną kurios maniau pasiilgęs stabtelėjau pagalvoti, iki ko tokie dalykai veda.

įvaizdis, be abejo, išlieka. jis niekada niekur nedings – tam jau per vėlu. savotiškas garantas kad žemiau niekada nepulsiu, tačiau ilgainiui apleidęs visą socialinį reikalą i come to realise, kad jau įvaizdis mane jama, o ne aš jį. tai tikriausiai yra labai blogas dalykas, bet aš nelinkęs rizikuoti. bent jau blaiviai mąstant – niekada. nes šampanas man iš principo yra labai neskanus gėrimas.

net ir atseit žaidžiant kortomis, dažniausiai tik laukiu gerų kortų ir tiek. aišku, dienos pabaigoje viską ką būnu išlošęs prašvaistau per 3-4 minutes, bet tai jau kita istorija. žymiai kvailesnė, i must say.

gavau laišką. trumpą, bet laišką. elektroninį bet. well, kitokių juk nebebūna. džiaugiuosi.

susitikau seną draugą. kažkada draugą. dabar tik seną i guess. pasirodo buvo padaręs didelę avariją. su lūžiais komom ir panašiai. šoke. važiuodamas namo galvojau apie tokius dalykus, nors tai ir nėra puikiausias būdas gauti spyrį šiknon.

savaitgalį važiuosiu į palangą. spėju – vienas, nes yra mažai žmonių kurie manęs tokiam ilgam kely nenervintų ir pasirašytų tokiai aferai. pastovėsiu ant tilto, išgersiu pienišką kokteilį (spėju – du, nes vieno paprastai neužtenka), ir mausiu namo. nors su šita mintim dar reikia apsisprasti, nes ir mieste tikrai yra ką veikti, o šiaip jau labai depresovai viskas atrodytų. filmai man visada imponavo.

gal bloge muziką pakeist reikia? šįvakar labiausiai macy gray – i try, nors ir 2000 ir šiaip joks neįpatingas. man patinka žinoti, ką noriu klausyti.

ir kelias dienas ieškoti filmų anonsuose girdėtų gabalų.

p.s.
visiškai nenoriu viešinti šito įrašo, tad bent kolkas – tik registruotiems blogeriams. gal ir gera praktika visumoj.