postponed.

šiandien puikiai apsipirkau. turint minty mano įgūdžius tarp spalvotų įpakavimų, tai mane didžiai džiugina.

paprastai galima išskirti tris atvejus, kai einu prekintis. kai noriu ko nors konkretaus (vadinasi turiu pinigų arba noriu pasilepint. jei turiu pinigų, baigiasi tuo, kad prisiperku daug skanaus šlamšto ir alkoholio (romo arba degtinės). jei neturiu, dažniausiai ir nenoriu lepintis), kai jaučiuosi vienišas ir noriu įrodyt sau, kad kontroliuoju padėtį ir esu pats už save atsakingas (tuomet mane galima pastebėti perkant ūkiškus produktus. pvz muilo nusiperku, sviesto, dantų šepetuką ar negazuoto vandens), arba kai va taip, kaip šiandien, esu prispaustas į kampą – daug pinigų nėra, valgyt norisi, namie nieko vartotino žinau, kad nebuvo jau vakar (todėl ir noriu valgyt).

dažniausiai blogai apsiperku, kai noriu sau įkalt pasitikėjimo savimi. tuomet mane suvilioja pakuotės, įvaizdžiai ir akcijos (pvz neseniai, kai laikinai negalėjau beveik nieko kramtyti, nusipirkau alyvuogių su nuolaida, ir tik namie pastebėjau, kad jos su kauliukais, mineralinis pasirodė gazuotas, o sūris su likusiom dviem dienom iki termino). šiandien apsipirkau labai gerai, nes išleidau vos daugiau nei dešimt litų, o maisto turiu visam vakarui ir dar gal rytui (mišrainės iš principo).

tik pamiršau apie duoną. ją valgau juodą, bočių, jei galima.

tokių mažų darbų, kuriuos ypač mėgsta atlikti depresuoti žmonės (man netaikoma), nes lengva pasiekti save džiuginantį rezultatą, pastaruoju metu man labai trūksta. ir mažų ir didelių. rezultato man trūksta. paklibinu, pakibinu, užkalbinu – ir niekaip nieko nedamušu iki galo. tiesiog labai tingiu ir nematau prasmės.

reikia kursinį rašyti, reikia ruoštis skolą vieną išlaikyti, sesijai in general, nes man būtina susitvarkyti iki išskrendant. jau dabar jaučiu, kad atidėliosiu paskutinei savaitei ir viskas bus blogai. tas jausmas pasireiškia nerviniu tiku, kuris šią savaitę įsimetė į dešinės akies voką. visą liepą raumenys nedurniavo, dabar vėl prasideda.

matyt esu labai jautrus jaunuolis.

norėdamas atitraukti mintis nuo svarbesnių dalykų atseit su pateisinama priežastimi, skaitau bukovskį. neįsivaizduoju kokio velnio prasidėjau su tuo mėšlu, bet graužiu trečią knygą. taip. taip žiauriai noriu atitrūkti nuo realybės, nes tos savaitės IKI, žinant, kad jei dabar pradėsi spėsi bet žinai kad nepradėsi ir vėluosi ir blogai bus bet turi dvi savaites su tokiom mintim kamuotis be vilties iš tikrųjų pradėti ką nors naudingo, yra pačios baisiausios.

o bukovskis tikrai apgailėtinas. anądien bibliotekoje, kur man jo “pašto” ieškojo gal mėnesį, užsimezgė trumpas ir skausmingas pokalbis su bibliotekininke. paklausė apie ką tas bukovskis rašo, ir ar man jis patinka. pradėjau veblenti ir išsigyniau, bet dar dabar gėda. ne tiek dėl keiksmažodžių ar to, kad tose knygose visiškai niekas neaprašyta, bet dėl antros pokalbio dalies, kai ji išreiškė susižavėjimą klasikine literatūra. o aš ką. net nebuvau girdėjęs jos pavardintų autorių, tai šoviau iš FHM’o ‘must read’ dešimtuko – dostojevksis, kafka.. ką daugiau tegalėjau pasakyti?

grąžinęs paskutinę knygą daugiau ten neisiu. jau užmiršau ką reiškia įrodinėti, kad esu protingas. mano ratuose tai kažkaip tapę savaime suprantama. o kas tarp naujų žmonių darysis? dažniausiai atsidūręs naujame kolektyve visaip keistai elgiuosi, nenatūraliai, o gal atvirškčiai – nekrečiu nesąmonių. ilgainiui mano įvaizdis susivienodina, ir visi apie mane galvoja taip pat, tačiau naujam kolektyve, kurį laiką, jis keitaliojasi kaip besivartantys fosforiniai kepsai, kuriuos pridėdavo perkant gumą kioske.

ir tas besivartaliojimas dažniausiai būna geresnis, nei galutinis, tikrasis rezultatas. tai gal ir logiška, nevesti pokalbio iki galo..

..išorinė planeta, plika akimi nematomas.

antradieniai kaip visada, patys darbingiausi. bet nemiga šiąnakt, nesusijus su tuo, už ką man moka, ir tik miglotai su tuo, už ką moku aš. kaip mėlynas debesis neptūne, kuris tuoj virsta vandenynu be aiškesnės ribos, tik štai bėda, kai tokią naktį debesis susiformuoja nei šen nei ten. ribos kažkokios, kurių anksčiau nebuvo? nei miegot nei nemiegot. nei dujos nei skystis, ką jau ten kalbėt apie uolienas, kurių paprastos dienos aktualijos dažniausiai nepasiekia.

juk kitaip branduolys į pačią planetą netilptų, jei kaskart bandytum suprast, vogė baukutė ar nevogė.

iškęst, pergalvot, permąstyt – ir dar truputis bukovskio, kurio, savo gėdai, niekaip nepradedu, bet man patinka, kad jis laukia. tačiau kol kas nuostabiai mėgaujuosi knyga apie san mikelę. palyginti nedaug malonumų atrandu pigiomis laisvalaikio valandomis, o be lusine – sustain (2002, delikatessen) knygos, kur veiksmas greitas, veiksmas čia – net visai nemokamas, kol akių neskauda. nelaimė trumpa, ją greitai keičia laimė, o pastaroji net nebūtinai turi būti keliais žodžiais ilgesnė. tik pats faktas.

laikas gali eiti greitai, o gali ir visai sustoti, kai nebaigęs sakinio verti puslapį, tempdamas jį už ausų. metai gali būti sakinys, gali eilutė ar pastraipa. o gali ir visai nebūti metų, anei laimės, ar nelaimės.

žvelgiant pro teleskopą tolyn – visur taip pat, bet pro teleskopą į antradienius niekas nežiūri, nes jie arti. alkoholis, kaip antiteleskopas, aišku veikia, bet tik laikinas ir labai prastas sprendimo variantas.

visada patiko filmai, kuriuose laimingos pabaigos “after 20 years”.

niekada nepatiko realybė, su tais twenty years.

net ką jau ten twenty.. terminai mano tiek nesiekia. dvi dienos, du mėnesiai, pusantrų metų, trys metai – o toliau kas? nieko toliau. pabaiga, for all I care. tad jei norit po trijų metų nueiti į kiną ar papietaut, neptūnas į priešingą pusę suksis bent tris metus ir dar kokią valandą.

do me wrong.

jaučiuosi toli – ir tai nėra kažkoks naujas jausmas, tik va toks, kurį apskritai dabar galėčiau įvardinti tikrai žinodamas, ką turiu minty. na ir čia iš tos serijos, kuria galima dalintis, nes nesu jau toks visai tuščias, kad tik toli. ne, yra ir artimų dalykų, bet jie gal skaudūs? arba tiesiog asmeniški.

mano vasara lėta. mano vasara.. toli? ;-)

nebėr juk jau taip, kad išeini į kiemą, ir kaip diena – taip nuotykis. mano nuotykiai griežtai apriboti išorinių ir vidinių veiksnių, jie tik savaitgaliais, dažnai tik kas antrą, arba dar rečiau. taip, aš žinau kas dėl to kaltas – akylesnis skaitytojas tikrai nustatys priežasties ir pasėkmės ryšį, ir tas akylesnis skaitytojas savo išvadas turėtų pasilikti sau.

sodyboj yra tokia vieta, aplink gandralizdį. išcementuotas toks apvalus latakas sakykim, ten vandens yra, šiltas jis visumoj, nes koks pusmetris, ir pilna pilna buožgalvių. įmerkus kojas apspinta kelios dešimtys, maloniai kutena, kol verčiu vieną puslapį po kito – nes knygos yra mano lėta vasara. labai gerai atsimenu, kai vaikystėje vieną vasarą eidavome prie tokios balos laukuose, netoli mano namų. per gatvę ir ten tiesiai, keliuku, už kalno prie tos sodybos kur šuo ir dabar nuolat loja. apaugusi krūmais ta bala, nedidelė, kelias savaites ten ėjom, nes statėm ar gal radom plaustą ir remontavom? atsimenu reikėjo plastikinių butelių, aš jų gal neturėjau ar kažkaip. apskritai mano nagingumas tokiems reikalams visiems jau tada buvo aiškus, todėl daugiau morališkai palaikiau ir pasakojau apie išgalvotus fizikos dėsnius, kad va taip ir taip čia reikia paveržt prikalt, ne kitaip. neplauks juk. durni vaikai, apie plaustus nieko neišmanot! taigi buvo ten lieptas, ant kurio kartą du kiemo draugai susėdo ir jiems prie pėdo taip pat buožgalviai pradėjo šmirinėt. juokėsi kvatojo, man tuomet tai staičia šlykštu pasirodė, nebūčiau nė piršto į tą vandenį merkęs.

baigėsi tuo, kad plaustu vienas iš mūsų paplaukiojo penkias minutes, pradėjo skęst, šoko į ant liepto ir tiek. jei lankyčiausi pas psichologą, manau ši istorija labai patiktų, vedant paralelę, kad štai po penkiolikos ar kiek ten metų, buožgalvių jau nebebijau. gal net ir plaustą pasistatyčiau! eiktusau.

neseniai skaičiau šnaiderio “miego brolį”. per trumpa, bet knyga kaip pelėsinis sūris DUO (55 proc. riebumo), kurio reikia mėgautis, o ne pilna burna žiaumot. dabar skaitau “knygą apie san mikelę”, ir nors per daug panaši į alchemiką, o aš tokio visata_tau_padės žanro nelabai, bet skaitoma.

dar nuvažiuoju prie ežero. tiesą sakant, važiuoju paprastai kone pusšimtį kilometrų iki jo, paskui grįžtu. paklausau muzikos kelyje, kiek tai įmanoma – neveikia kondicionierius, o kolonėlės per silpnos klausytis garsiai. pasimaudau. paskaitau. jei kaip šiandien – tai dar pavėpsau. juk ir obama taip daro. tik labai erzina, kad net prie mano kranto, kurio akivaizdu, niekas mano krantu kažkodėl nelaiko, nuolat pasitaiko nevykusių vienetų, kurie nuolat bamba ar šnibždasi taip, kad esi priverstas klausytis. kalbėtų garsiai – gal ir sugebėtum ignoruoti. bet kai kalba puse lūpų, nuolat atrodo kad apie valstybines paslaptis, ir negali susikaupt skaitymui ar pušies tyrinėjimui.

darbe šiandien turėjau pokalbį su argentinos lietuviu. jis ir jo tėvai gimė ten, tik seneliai gimė Lietuvoj. privertė susimąstyti apie pilietybę – kaip skirtingai mes ją suprantam. atrodytų kalba yra pilietybė, bet išties nė velnio. kalbėt tai kalba, bet kaip smagu, kad jam ši šalis tokia romantiška atrodo, patriotinius jausmus puoselėja ir klumpakojį šoka, kai man lietuviškos tradicijos dažnai varo vėžį. svarbiausio klausimo nesugalvojau laiku, tai ir nebuvo progos užduot – ar taip mylėdamas Lietuvą būdamas ten, nenusivilia čia atvažiavęs ir pamatęs, kad viskas va_taip? su juo pabendravus nors imk ir atiduok pasą. bet šimtas keturiasdešimt vienai galvai atrodo kitaip, kai reikia sprendimus priimti. nublanko visi mano patriotiniai jausmai, bet kita vertus, mažai jis tos mūsų šalies žino. svajonė svajonėm, realybė realybe.

tai taip ir leidžiu dienas. vargiai ar ką benuveiksiu įdomaus vasarą, nes rudenį išvažiuoju ten, kur žmonės nuo h1n1 miršta. iki to, nors bilietus turiu jau ir sausiui, dar bus labai daug išlaidų, o taupyti aš moku tik pramogų sąskaita. nesuprantu kaip tiksliai, bet anksčiau pinigų buvo daugiau, ar gal kai nebuvo stambesnių poreikių, tos ribos tarp to, ko nori ir ką gali turėti, taip ryškiai nesijautė.