Su.

man vis sarkastiškai juokinga, kai vieni kitus taip sveikinam. nebelieka nei progos (nes ji atseit akivaizdi), nei linkėjimo (nes jis juolabiau akivaizdus). reikia tiesiog tai pasakyti, kad pasidėtum iksiuką prie “pasveikintas”. tokia šlykšti tuščia mandagumo frazė, nė iš tolo neprilygstanti prašymui praleisti, atsiprašymui, ar padėkojimui. todėl ir nemėgstu savo gimtadienių, kurie (tradiciškai), prieš naujus. neatskiriu, kurie žmonės dedasi iksiukus, o kurie apie mane pagalvoja natūraliai.

taip keistai prasidėjus ir besitęsiant naujiems metams, pats jaučiuosi labai neužtikrintai. noriu įkvėpti tikrų dalykų, bet ar tas požiūris kažkaip, be mano žinios, pasikeitė, ar visas tikrumas kažkur dingo, ar ką, bet viena žinau – MAN NIEKAS NEPRANEŠĖ. niekas neperspėjo. aš net nesuprantu, kas tiksliai darosi. štai šiandien, visą dieną galvojau, esant pirmadieniui. ir elgiausi, ir kalbėjau, ir dirbau – pirmadienis. jaučiu įtampą ir stresą, dėl nol_septynių romo stalčiuje, ir jaudinuosi panašiai, lyg prieš dainų dainelę.

gal taip veikia sesijos įtampa, kurios tiesiog neidentifikuoju. juk žmogaus smegenys, nėra racionalumo viršūnė. štai ar žinojote, kad žiūrint į kokį nors daiktą, veikia tos pačios smegenų dalys, kaip ir jį įsivaizduojant? aš irgi nežinojau. dokumentiniam filme pamačiau, ir dar nenusprendžiau, ar tuo tikėsiu. pirmumo teisė suteikta šiandienos naujienai – mokslininkai nustatė, kad paukščių takas, yra 15 procentų didesnis, nei buvo manyta iki šiol.

štai pasakoja jie man, koks yra kosmosas, apie tūkstančius šviesmečių, nors pilietis ir vieno neištvertų, o kaip gyventi, tai žinant, nepasako. juk patsai sau atrodai toks didelis ir visą gyvenimą apimantis, visus kambarius laukus ir pievas užpildantis, o pasirodo, kad lekia va, meteoras. tiesiai į tavo užpildytą klozetą, tiesiai į aptaškytą pasturgalį.

tai mokytis kitais metais ar mirti. galvoju, jei kas tikrai žinotų – rytoj “sėkmės”. nu tai ką aš, ką aš daryčiau? pradurčiau kaimyno padangas, parašyčiau tautinę nesantaiką kurstantį komentarą delfyje? ..tik dėl vieno pergyvenu – rimi tikriausiai nedirbtų. nes šiandien pamiršau nusipirkti krevečių, o last.fm temoje “noriu” dar niekas jų man nepapostino. vietoj to, klausia manęs, prarasti klausą, ar prarasti regą?

aš jiems blet galvą nuraučiau, už tokį klausimą.

12 30.

rytoj mano gimtadienis, todėl už kiek daugiau nei valandos (tiek telikę iki vidurnakčio), išjungsiu skype. bent tiek. mobilaus išjungti negaliu, nes gali skambinti senelis, o jis nori mane pasveikinti. na ir šiaip, rytoj dar darbo diena, todėl negaliu.

bet faktas stovi – nenoriu kad mane kas nors sveikintų, ko nors linkėtų, ar prisimintų. tai nėra natūralu. gyvenime iki absurdo stengiuosi žmonėms suteikti pasirinkimo laisvę, ir laukiu iš jų natūralaus, spontaniško elgesio. gyvenime man šūdinai sekasi tai daryti, gal net stačiai nesiseka, nes esu vienas tų žmonių, kurie, dažniausiai, veikia visus kitus. veikia taip, kad tie visi kiti pradeda elgtis.. kitaip. aš žinau, kad jie ne tokie. kartais nusispjaunu ir tyčia manipuliuoju, ir tikriausiai dėl tų kartų, mano įvaizdis persimeta į “normalius” kartus.

todėl nekenčiu savo gimtadienio, nes tie žmonės patys jaučiasi nepatogiai, mane sveikindami. aš suprantu, ką reiškia vien prisiversti, ir mane tai stačiai varo vemti. ką reiškia man pirkti dovaną, ką reiškia rašyti, skambinti, ar susitikti. neturėtų jums atrodyti, kad tokių žmonių yra daug, bet keli yra. ir man jų labai labai gaila. aš nenorėčiau, kad jie mane sveikintų, bet negaliu to pasakyti, nes taip priminsiu apie savo gimtadienį at the first place.

susiplanavau darbotvarkę, ir džiaugiuosi, kad rytoj turėsiu ką veikti. nes man dvidešimt vieneri, ir aš neturiu prabangos nieko nedaryti. prieš mane didelis kalnas, kurio viršūnė niekur nepažymėta, kurios google vaizdai neranda, ir vikipedijoj ji neaprašyta.

o dar sakau, kad nesu religingas!