raudonas.

kažkas man bandė įrodyti, kad jei dangus saulei leidžiantis raudonas, rytoj bus šalta. ar naktį gal, bus šalta. šiandien jis bene pirmą kartą tikrai toks. nežinau ar šiais metais, ar ketvirtį, ar pavasarį, ar mėnesį; bet mano mąsteliais – pirmą kartą. o rytoj bus rytoj. žiūriu ir jaučiuosi užtikrintas. kažkuria prasme – labai didelis, nors objektyviai – per mažas. didelis todėl, kad štai gamta kokia, ir net jei mes tokie, viskas susitvarkys per kelis tūkstančius metų po to. mažas ta prasme, kad nematau aš tos gamtos visos. kalnų nematau. ir lokių. krokodilų. šimtamečių vėžlių ar australų namuose siaučiančių kengūrų. kažkodėl nemanau, kad elgiantis taip ar kitaip, viskas būtų geriau ar kitaip. galėtume nemiegoti ilgiau, grįžti vėliau, ką ten – negrįžti gal net visą savaitgalį, juk būtų puiku, tiesa?

matau aš tą grožį, kurio net pradėti suvokti negaliu, ir jaučiuosi užtikrintas. net neverta pradėti. viskas buvo gerai, ir bus gerai, vėliau. pabuvom, pagyvenom, kas pamatė, kas nepamatė. vieni su vienokiom vertybėm, o kiti..

vertybėm kitokiom. ir tik kitą dieną atsimena vieną ar kitą kvietimą, kurį priimtų visais kitais devyniasdešimt devyniais atvėjais iš šimto. čia taip gudriai dabar parašyta, kad vos ne visi mano savaitgalį sutikti žmonės manys, kad apie juos. man tik į humoro klubą su tokiu šmaikštumu, pareigytę lazdavot.

ir tik prisiminus degantį baigiamąjį darbą, kurio tik trys lapai parašyti, ar atsigręžus į gyvą priekaištą mano muzikinei klausai, ta gamta kažkur dingsta. ir grožis kažkur dingsta. kaip gera būtų būti vijokliu.

murder.

pagaliauoipagaliau, namie, išvažiavus apie trečią. jau senokai neteko, o gal ir visai nėra tekę, važiuoti stipriai lijant lietui tokiais kaimo keliukais (per anksti iš greitkelio išsukta), kur net stulpelių kelkraščiuose nėra. asfaltas garuoja, mini rūkas, prieblanda, liūtis – ne pats didžiausias malonumas. bet bent jau aš vairavau (…).

matydamas per kelią šokuojant milijonus varlių prisiminiau vasaros pradžią, ir iš gandrąlizdžių mėtomus gandriukus dėl maisto stygiaus. kelių (varlių), išgelbėti nepavyko. dar ežiukas (atrodo), ir maža lapė (tiksliai). ir tada mašinos viduriu rodos, kątik partrenkta katė, kuri merkiama vandens ant garuojančios kelio dangos tik patvirtina tą faktą, kad esam visiškai ne vietoj ir ne laiku. gamtai irgi reikia šiek tiek vietos.

svarbiausia, kad nekiltų diskusija. ne vieta jau kompromisams.

bet namo norėjau labai stipriai – pavargęs esu iki kritinės ribos. tik galva po tokio savaitgalio, ryškiai prašviesėjusi. netgi kelios naujos mintys (juk negalima visą laiką leisti galvojant šiaip_sau), keli nauji planai, suvokimai, įžvalgos ir mini svajonės.

gerai buvo. atsigavęs pabandysiu atsiminti konkrečiau, kas būtent.