eurovizija, gėjai, kalbančios galvos ir ribos.

praėjusiais metais siunčiau sms, lietuviai tai šaliai davė 12. šiais metais siunčiau sms, ir (prancūzam) davėm 8. fair enough. čia buvo eilutė apie euroviziją, kur man labiausiai patinkančios dainos visada kovoja 5-6 blogiausių dainų tarpe. eilutė pritraukianti trafficą taip pat, i guess.

diena buvo ilga. savaitė buvo ilga. nusipelniau visko. parašiau + – pirmą tikrą straipsnį, kuriame nenaudojau jokių klišių and stuff, ir actually net buvo apie ką rašyti. i mean, apie tai kas įdomu and stuff, o ne tik protokolinis reportažas. tuo didžiuojuosi, nes esu savamokslis, so – diletantas. tikriausiai toks ir liksiu, nes niekaip neapsisprendžiu kurioj stalo pusėj konferencijos metu noriu sėdėti. užduoti – ar atsakyti. beje, girdėjau nusiskundimų, kad užduodu per sudėtingai. ir šiaip, kad esu visus užgožiantis pure evil, prie kurio žmonės negali jaustis natūraliai.

nežinau, kaip turėjau reaguoti. tai nebuvo bandymas įžeisti, o aš visada stengiuosi nepersistengti su reakcija. rimčiau atkreipiu dėmesį tik kai matau, kad žmogus stengiasi įžeisti tyčia. nesvarbu pataiko ar ne (dažniausiai ne), bet esmė, kad tai apskritai bando daryti.

prisimenu dar blogo rašymo pradžioj pradžioj, su manim susisiekė iš būsimo e-žurnalo. manė, kad tiksiu rašyti ar kažkaip taip, didžiavausi ir tuo. tada kažkurį vakarą skype paklausė ką manau apie gėjus. daugiau nesusisiekė ;-) dar neturėjau nuomonės klausimu, dabar turiu. quite tolerantišką actually, bet man nepatinka kai atseit nuskriaustieji tampa lygesniais už lygius. vaikščioti su b*b** ant galvos nėra “saviraiška”. that’s offensive. heteroseksualai juk nevaikšto apsirengę vaginomis ir nerėkauja “pussy is cool”. gėjų visi bijo, neduokdie pasirodysi homofobas, m?

tas pats su juodaodžiais, ir moterų teisėmis JAV.

bėda, kad protingu galima būti tik pačiam sau, keliems aplinkui, bet ne visiems iškart. protingų kalbų niekas neklauso. norint atseit kažką nuveikti, turi nueiti pas joną ir pasakyt, kad jei jis tau duos pinigų, vėliau tu jam patvirtinsi projektą. nėra tradicijų, kaip jav – kur kalbančios galvos turi stiprias senas šeimas už nugaros, taigi ir kapitalą, tęsti tą darbą, kurį pradėjo tavo proproseneliai. pas mus retai tinkami žmonės daro tai, kam jie skirti – o jei ir prasimuša, galiausiai suprasdami, kad jie one of the kind pradeda kvailai taikyti “visos priemonės pateisina tikslą”, taip tapdami artūru.

dabar aš jaučiuosi lyg prie ribos, kur prasideda rimti dalykai. ir jau svyru į kitą pusę, no way back, bet nors pasirinkimo jau atseit nėra, aš jo nei suprantu, nei laukiu, noriu, ir išvis nesigaudau situacijoj. žinau kad i’d be good at whatever i do, bet ką butent i must do? noriu būti naudingas. dideliu mastu. maksimaliu mastu. neįsivaizduoju, kaip tai pasiekti. žiūriu į žurnalus kur dar net pilnametystės nesulaukę jaunuoliai make a difference, o man 20 ir aš studijuoju administravimą.

say what?

nebijočiau kreiptis pagalbos, jei įsivaizduočiau kur. į kurią pusę net. gal reikia laiko. aš žinau kokio išsilavinimo man reikia, ką turiu žinoti (tai toli nuo to, ką darau dabar), bet dabar jaučiu, kad tam reikės milijono metų. o jaučiuosi ready jau dabar. šiandien, šiąnakt, šią fuckin akimirką.

nu ir ką, eisiu miegot tuoj.

buvo geras vakaras. savaitgalis. savaitė. viskas buvo ir yra gerai. “neišsipildymas” praeis. kaip praeina ir visi kiti mano norai. bet neketinu nustoti svajoti ir repetuoti kalbas. atsakymus į pačius įvairiausius klausimus ir modeliuoti visas įmanomas situacijas. na, gal popiežium nebent jau netapsiu, bet who knows? turiu savo viziją ir tam reikalui ;-)

tikiuosi mano ateitis pas mane ateis kaip įmanoma greičiau. nes taip ir nepasirinkęs (jei dar galiu), galiu persisvėręs per tą ribą nukristi kakta į žemę ir iš didelių norų liks klojamos plytelės, tinkuojamos sienos, ar maišomas cementas.

mirčiau.

this precious moment of my life holds me excited.

šypsenos ten šypsenos šian la-la-la, la-la-la.

vakar tvinksėjo galvą ir vaikščiojau prisimerkęs. šiandien still prisimerkęs bet tik dėl saulės, o tai negali būti blogai. turėjau omeny “that can’t be a bad thing”. neneigiu, kad saulės nebuvo vakar. to neprisimenu.

myliu savo darbą. čia tik dėl to. šiandien kažkaip netingėjau pakankamai skrupulingai atrinkinėti beveik each and every damn song, ko pasekoje maždaug dešimt iki vidurdienio prasidėjau keistai judėti ir nenustojau iki šiol, nes namie irgi turiu hed kandi – stereo sushi rinkinuką, kuris velniškai tinka prie iki pusės nuleistų aklinų žaliuzių ir pro apačią tvieskiančios saulės kuri kaitina mano kairės rankos mažylį ir tą kitą pirštą.

kitų nepasiekia.

pasigarsinu muziką, ryškiai suprasdamas tai, kad jei mano voras būtų bent tūkstantį du šimtus kartų didesnis, p*stų galvon už tokius bajerius. jie juk kiekvienu plaukeliu afigenai jaučia. nu, viską tipo, jaučia.

nors eurovizija jau kaip ir baigėsi, o paprastai jos gabalų promotinimas vyksta ryškiai prieš patį renginį, tokie apkiautėliai kaip aš, kuriems iki priverstinai išgirdus izraelio ir gruzijos pasirodymus landžioti po eurovision_2007 dirą yra daugmaž gėdinga, prabunda tik dabar. push the button bukai nuostabi daina, labai tinkanti formatui. visionary dream – perfect. jei dainuot, tai tik taip. damn, aš net balsavau (yes, i know!), ir labai nudžiugau, kai paiškėjo kad ne vienintelis. kartais kai pagalvoju what the fuck am i doing, prisimenu nirvanos (…) and he likes to sing along, and he likes to shoot his gun, bet kaip sakė john chopper harris – kiekvienas iš muzikos pasiima tai, ko jam reikia, o kai eilėje scissor sisters – kiss you of ar kas nors iš gilles peterson, man reikia labai nedaug.

gavau laišką iš vu priėmimo komisijos, teiraujasi kur, b***, aš esu. suprantu. rytoj nuvažiuosiu. apskritai bręsta reikalas sudaryti pasaulio stebuklų sąrašą by me, ir biurokratija tikriausiai užimtų pirmą vietą. dievinu sąrašus, kai juose yra mano pavardė. kai ateini, o tavęs laukia ir niekaip kitaip negali būti, nors tu atseit turėjei teisę rinktis. matyt ir mano nuomonė apie visą procesą pasikeistų, jei kartą tikrai būčiau įkalintas popieriuose ir sąrašuose be teisės į apeliaciją. o kolkas – man patinka kai valdininkai ar panašūs elgiasi pagal protokolą ir tu žinai ko tikėtis ir ką daryt arba bet kada gali paklausti negaudamas į galvą. būtent todėl pribręndus reikalui sudaryti shit_listą, poliklinikos užimtų pirmąją vietą.

šią vasarą reikės dar kartelį paskaitinėti kafką.

(…) o antroji vieta pasaulio stebuklų sąraše atitektų debesims. šiandien važiuodamas namo užstebėjau, ir ne pirmą kartą, tiesiog nerealiai vaizdą – kaip iš lievo ala “3d” spektakliuko per teliką. atrodytų, praskrisdami pro šalį net kabins namų stogus. naivumas pro retą irgi can’t be a bad thing.

ir net beveik parašiau kad taip pat šią vasarą reiktų “normaliai išmokti plaukti”, bet iškart persigalvojau. moku plaukti pakankamai, kad įmestas į balą nepaskęsčiau, ir galėčiau pašokinėt nuo bokštelių, tačiau ir nepakankamai, kad vandenyje jausčiausi komfortabiliai. nu tipo, saugus. todėl užteks kafkos, kol sugalvosiu ką rimtesnio, nes vistiek vandens temperatūra tradiciškai šilčiausioje nemuno vietoje ties druskininkas šiandien siekė vos 13 laipsnių šilumos.

neįsivaizduoju kam galėtų prireikti tokios statistikos.