has asked us to tell you.

šiandien supratau, o gal ir prisiminiau, kodėl taip gerai jaučiasi pavasaris. aišku, danties skausmas dabar visada stipresnis už dantiems skausmą vakar, bet šiemet, atrodo, pavasaris atėjo dar greičiau. po rudens ir žiemos monotinijos (gamtoj), dabar bats, ir supranti, kad va jau vasara tuoj, ir vėl ruduo, ir jei tikrai – tai tik pavasarį sugalvoju, kad nauji metai.

ir jie kaskart vis greičiau ateina. bet saulei esant va_ten ir šešėlius metant va_taip, dienai ilgėjant iki pusdešimtos valandos ir žvirbliams kilnojant lapus, po kuriais kažkas turi slėptis, mane užplūsta daug ir teigiamos energijos, patiems įvairiausiems dalykams. nors net ir namie sėdint, nieko neveikiant – kažkaip kitaip. kažkaip geriau.

Dear Mr …, Congratulations;

gavau jau atsakymus iš kelių universitetų, kurie geresni, nei kad buvo galima tikėtis. dabar turiu kelis mėnesius apsispręst, bet žinau, kad tuos kelis mėnesius tikrai apie tai negalvosiu. nes jau galvojau penktadienį. on the bright side dėlioju pačius kvailiausius argumentus, norėdamas save padrąsinti, kad viskas ok. pvz blogas – atsigaus, dievaži. dabar rašyti nelabai apie ką, o ir kam. rudeniop, jei išvyksiu, vistiek baisiai neturėsiu ką veikt, ir neturėdamas savo erdvės jausiuosi šiaip sau. bet iš esmės apie blogąją reikalo pusę, be piniginės išraiškos, daug negalvoju.

University of Bedfordshire has asked us to tell you that it is offering you a place for Advertising and Marketing Communications, N560; starting in September 2009 at point of entry 1. Unconditional Offer.

ir dar – išvažiavęs galėsiu jau visai spjaut į anonimiškumą čia.  kuo daugiau vaizduojuosi gyvenimą kažkur_kitur, tuo greičiau noriu išvažiuoti. nepasakyčiau, kad vien dėl to, kad atseit visi jau išvažiavo, o aš likau. jaučiuosi kaip lineage2 mušdamas šviesiai mėlynus mobus. naudos dar dar, bet visiškas mizeris. pereiti prie šviesiai raudonų bus sunku at first, bet nauda neišpasakyta.

tai taip ir gyvenu. pavasarėjant.

atspindžiai.

kaip senais gerais laikais, pradėsim nuo vaikystės. užaugau labai tipiškame daugiabutyje, šalia visų kitų daugiabučių, kurie buvo statomi sparčiai, nes mieste augo pramonė, žmonėms iš kaimų reikėjo vietos. kai pramonė pradėjo buksuoti pirmais nepriklausomybės metais, visi tie kaimiečiai čia ir liko. mieste pagal skaičių, kaime pagal žmones. mano namas beje, buvo viršplaninis, bet ką tai tiksliai reiškia negaliu pasakyt. visi tada norėjo būti pavyzdingais, ko apie šiandieninius statybininkus nepasakysi, tačiau aš ne apie tai.

taigi geltonų plytų namai, kaip didelės degtukų dėžutes. kiemo vidury asfaltuotas takas, pusės apskritimo, ant kurio klasės/kirstukai/triračiai – kone visas pasaulis, kaip tiems laikams. o “mano kiemo” riba buvo ir sekančio namo šonas, didelė geltona siena, prie kurios žaidėm sienelės (dažniausiai dviejų lietimų, su užkrovimais (kai spiri taip, kad kitam jau praktiškai nelieka šansų)). tačiau ta siena ir šiaip buvo ypatinga.

gražiom vasaros popietėm, kai saulė būdavo danguje maždaug virš volungės parduotuvės (dabar vieno ikso maksima), ant tos sienos pasirodydavo neaiškūs hieroglifai. prisimenu kad aiškiai dėmesį į juos atkreipiau tą vasarą, kai į kiemą mane vis dar šaukdavo “drauge” (neištardavo ilgo mano vardo), ir aš, berots, paskutinį kartą apsišlapinau viešoj vietoj (paklausius praktinio patarimo teko visą popietę važinėtis triračiu, ir tikrai – paskui nė žymės nebuvo likę. gerai, kad tuo metu nebuvau itin logiškas vaikėzas, nes būčiau primetęs, kad šviečiant saulei ir turint ką veikt gali myžt į kelnes kiek nori). o gal ir vasarą po tos. bet visos vasaros tais laikais būdavo nuostabios.

taigi kiemo tarybai įteikus notą dėl ant geltonos sienos besidarančios netvarkos ir reikalavimo spręsti šį reikalą skubos tvarka, prasidėjo kelias dienas trukęs stebuklas. nors kalėdų seneliu netikėjau niekada, bet tai nereiškė, kad netikėjau niekuo. tylus ir pabrėžtinai individualūs bandymai iššifruoti lobio lokaciją buvo didžiai nesėkmingi, bet nors atkakliu žmogum manęs pavadinti nebuvo galima, tvirtai žinojau, kad tą lobį rasiu. anksčiau ar vėliau.

maždaug po dviejų dienų, man atseit “šiaip vaikščiojant”, bet išties bendraujant su mankažkąnorinčia pasakyti geltona siena, ausy pasiekė neįtikėtinai piktinantis dalykas. nes vienam vaikui tėvas mat, išaiškino, kad ant sienos tiesiog atsispindi šviesa nuo priešais esančių kito namo balkonų stiklų. buvo siaubingai gėda, kad tokio paprasto dalyko pats nesupratau. teko apsimesti, kad va tu, ot kvailas, tik su tėvo pagalba išsiaiškinai? beviltiškas visai kažkoks. eik toliau nuo manęs ir pamąstyk, koks beviltiškas esi.

jei ne toks akylas skaitytojas pagalvos, kad tądien pasaulis sugriuvo, stipriai apsiriks – tądien pasakotojas suprato, kad lobis tiesiog nėra taip lengvai paslėptas. o ieškoti nenustojau iki dabar. kartais sutrinku, kaip viskas paprasta atrodo, bet labiau už viską neapkenčiu, kai kas nors mane teisina.

šiandien baigiau sesiją, rodos. jau antrą, ir tą, svarbesniąją. baigiau geriau nei bet kada anksčiau, nors mokiausi mažiau, nei aštuntos klasės biologijos kontroliniui (biologijoj visi masiškai nusirašinėdavo). džiaugsmo neišpasakyto, vis tik, nejaučiu. gal net kiek piktina, kad tokie kaip aš, va šitaip va, ir vistiek. negi jie nepagalvoja, ką toks jaunuolis gali imti, ir pagalvoti?

užmigti ant laurų, kurie, faktiškai, patys užaugo?

(…)

šią savaitę pradėjau lankyti parengiamuosius kursus ielts anglų kalbos testui. nebuvo nesmagu, bet taip, keista indeed, kai reikėjo pasakoti apie save, ir garsiai ištarti kiek man metų. keista dėl to, kad jaučiuosi lyg visi tie metai po mokyklos kažkur būtų staiga dingę, aš vėl ten, kur ir turėčiau būti., tik įgavęs milijoną patirties. pasitikintis savim labiau nei bet kada ir matęs milijoną dokumentikų apie kosmosą. atsipaipaliojau greičiau, nei naktį pribudęs pamirštu ką sapnavęs, bet jausmas liko.

(verta pastebėt, kad dažnai svajoju apie grįžimą į praeitį – ką tada daryčiau, kaip galėčiau daug užsidirbti, kiek visko nuveikti, kaip tėvams padėti, ar  kurią mergaitę vertėtų pakibinti.)

o dabar jau greitai gausiu atsakymus iš universitetų, kitais metais stoju į uk. sakau šalį, nes universitetų net neatsimenu, ir sakau šalį, nes man ji labai nepatinka (man patinka, kad suomijoj daug suomių, o lietuvoj daug lietuvių – globalizacijai reikia apynasrio, kai visi sėdi londone)  bet kol kas detalių planų nėra. kai tikrai priims, ir kai jau mano žodis bus lemiamas – taip ar ne – tada ir spręsiu, ar tikrai vykti. man patinka mūsų šaly, bet jaučiu, kad man čia niekas nepadeda iššifruoti geltonos sienos. negalvoju apie pinigus ar krentantį svarą, bet su nirvana nustojęs maištauti prieš 5 ar 6 metus ir elgęsis racionaliai, leidžiu sau pabūti bent šiek tiek nekonkretus. noriu daugiau žinoti, ir nors tiksliai negaliu pasakyti ką būtent, bet kai tai žinosiu, suprasiu.

ir grįšiu.

siena juk mano kieme ;-)