sorry, had to do this.

pietums braškės, vakarienei trešnės. ne iš gero gyvenimo, nors jis būtent toks ir yra. bet apie savi-įtaigą kitą kartą.

šiandien darbe turėjau įdomią diskusiją su ‘bosu’, ko pasekoje pavyko išgryninti bent keletą svarbių minčių, kurios galvoje sukosi jau kurį laiką. esu vienas tų, kurie prieš pasakydami gerai pagalvoja (išskyrus su draugais – jiems prišneku per daug, o kartais tenka ir gailėtis, nes draugais laikau vienom dienom per daug žmonių, kitom per mažai). taigi dažnai prieš skleidžiant ereziją man reikia kažkokiu būdu pasitikrinti, ar tai nėra nesąmonė in any way. nes aš galiu būti labai išsiblaškęs.

arba šiandien pasitikrinau, arba tiesiog pavyko susisteminti srautą ir išryškinti dar kelis kertinius reikalus. apie liberalizmą ypatingai, kuriuo iš principo tikiu. kas liečia pilietinę visuomenę, staigūs dideli pokyčiai neįmanomi, apskritai ir reformos šioj sritį irgi nelabai įmanomos, žmonių kitaip mąstyti juk nepriversi. jau sakiau – gyvenimas gerėja nuolat, mes jį kuriam geresnį ir to nusipelnėm. kad ir kokius vagis išrinksim – gyvenimas nepablogės, ir to iš mūsų niekas neatims. blogi žmonės tik gali pristaptydi visą reikalą ir priversti mus eiti į kitą gatvės pusę aplinkui, o ne per perėją tiesiai prieš akis. tai šiuo metu ir vyksta, ir kol kas dar nesupratau, kodėl. konkrečiai apie švietimo reformą, kuri padėtų pamatus ateinančioms kartoms tobulėti žymiai, žymiai sparčiau. nes tokiais tempais, pilietiški ir sąmoningi tapsim po šimto metų. evoliucija vyksta, bet kodėl niekas nesiima elementarių priemonių padėti – beats me.

emigracija kai kuriems atrodo išeitis. iškart pabėgti į gerą gyvenimą, užtikrintą gerbūvį ir didesnes socialines garantijas. čia tiktų ilgai badavusio žvėries pavyzdys – mes ilgai negalėjom gauti to, ko norėjom/reikėjo, o dabar kai visos galimybės prieš akis, stengiamės prisiplėšti kuo daugiau, nes jaučiamės neužtikrinti. ypač taip elgiasi politikai. vienas neoficialiai, ne man (bet 100%) net prisipažino, kad “o ką aš daugiau daryčiau? reikia laikytis kėdės, nes daugiau nieko neturiu”. aš stengsiuosi būti čia tol, kol galėsiu. nenoriu galvoti tik apie savo gyvenimą, o nors ir mažu masteliu, kiekvienas išvažiuojantis prišika į košę kiekvienam likusiam.

netikiu, kad kada nors ką nors pakeisiu, bet ir nuleisti rankų (kol kas) nesinori. gyveni puoselėdamas tokias vertybes, kurios tau atrodo svarbios, ir niekada nesakai “do as I say darling, not as I do”. dar daug kontraversiškumų neapgalvojau. kad ir europos konstitucijos pvz – man atrodo, kad tokių dalykų negalima priiminėti referendumais, nes žmonės ne visada pasirenka teisingai, kas prieštarauja viskam kitam ką sakau, arba galų gale kas aš toks, kad spręsčiau kas yra “teisingas” gyvenimas. žmonės žymiai ilgiau gyveno kaip pavieniai lobių medžiotojai, nei kad visuomenė. tai gal tik etapas toks, kai tokie durneliai kaip aš svaičioja apie tai kaip viską galima sutvarkyti. padaryti geriau. jeigu jau tikim žmonėm, taip fuck that – tikim iki galo, right?

/kliedesiai over.

pasirodo blogo lankomumas kinda apgailėtinas, palyginus su skaičiais kai kelis kart žiūrėjau prieš daugiau nei metus. nežinau ar man tai rūpi. man dažniau nemalonu, kai žinau, kad vienas ar kitas tai skaito, nei kad noriu whole world to see. na bet google analytics pateikė ir variantą į kurią sritį orientuotis norint sulaukti didžiausio lankomumo – topicai apie menstruacijas. here, +50 100%.

aišku tokie įrašai padėties, kurios gelbėti nereikia, ir negelbėja, bet ko būčiau vertas, jei slėpčiausi pats nuo savęs? ;-) anyway bendradarbė pasakojo, kad žmogaus charakteris ar būdas keičiasi kas septynerius metus, manau, kad aš ant ribos.

o gal ką tik ją peržengiau?