the world is outside.

(ghosts).

pagavau! seniai taip bebūta..

we could do anything
we can do anything,
open your eyes;
the world is outside your door.

aišku prie euforijos prisidėjo ir Aistės Paškevičiūtės nuotrauka laisvalaikyje. pagaliau prasimušė į normalią tv, ir velniškai už ją džiaugiuosi. dar kai auksinę žuvelę vedė, matėsi, na. kad. i mean, aš mačiau, kad taip ir turi būti ;-) thumbs (tik thumbs) up.

pats irgi nesu nuskriaustas. gavau pasiūlymą dirbti (…) atstovu spaudai. kolkas plačiau negalima, tačiau jei viskas gerai.. darysim karjerą gimtajame mieste. tik iki šiol spaudos konferencijose (jei iki to daeis) įsivaizdavau sedįs kitoj stalo pusėj. tačiau visada žinojau, kaip turi būti ;-) teisus buvo coelhas sakydamas, kad kai nori, ir kai taip turi būti, pasaulis tau padeda.

mašina jau nebegąsdina. patapo priemone, kurios pagalba aš gąsdinu kitus. beliko išmokti rauti arti akėti ravėti, saulę debesėlį pašvaistę ir dar kelis triukus, o kitais metais į dakarą.

ir magą nusipirkt. tas tai žudo. šiandien lyg išsirinkau topo centre gražų JVC, bet not sure yet. išsimokėtinai taip lieva kažkaip.

savaitgaliai planuojami mėnesiui į priekį. that never happened before. šis – miesto dienos. aišku, daug darbo. iki vidurnakčių šiaip, but we can handle everything lately. everything išskyrus pokerį, kurio niekaip neįkandu tiek, kad sėkmė taptų tik maloni smulkmena. tačiau manau tai esant žymiai produktyvesniu laisvalaikio užsiėmimu nei mmorpg arba minesweeperis ;-)

kitas, atrodo, joninės. bambėsiu kad negaliu užmigt dėl uodų kažkur gamtoj. toliau.. dainų šventė, bet dar klaustukas, nes moksleivis aš tik iš išvaizdos. o paskui būtinai reikės susikaupt, jamt naujus maudymosi šortus su gėlytėmis ir raut išbandyt baltijos jūros. anksčiau ar vėliau juk reikia, mes jūrinė valstybė, o ir pačiam jau gėda prieš žmones darosi.

kad ir kiek bekalbėčiau, gėda darosi ir dėl to, kad štai jau metai – o gražaus sakinio nuo pradžios iki galo be užsikirtimų pašnopavimų ir spjaudymosi – nė vieno. sako, praktika, bet pradedu kelt galvą iš “this is my future” smėlio. arba viskas, arba nieko. geriausias arba tiek to, o kantrybe niekada nepasižymėjau.

nors dalykai kuriais pasižymiu, cv paprastai nuslepiami ;-)

- -

lis.

išmokau rašyti pabaigas.

vakar labai stengiausi šokti. dievas mato, aš tikrai stengiausi.

bet tie daužomi buteliai. ir daužomi dar pilni buteliai, ir mano batukai mirkstantys praktiškai visų rušių alaus mišinyje.. todėl šokiai, sakyčiau, pavykę nekaip. šiaip ar taip pratintis reikėjo – vistik po kelių mėnesių žadu įsigyti rolikus ir susilaužyti vieną kitą koją.

vakar nėrėsi mano voras. turint omenyje, kad jį turiu gal tik kokią savaitę – superb. gerą pusvalandį stebėjau, tada reikėjo dingti iki kolegijos vien tam, kad paaiškėtų tai kas visiems doriems mano grupiokams seniai žinoma – paskaitos nevyksta. konferencija ar wtf, nesigilinau. vakar nėrėsi mano voras.

nežinau, ar padidėjo. manyčiau kojos patapo ilgesnės, bet įsitikinsiu po savaitės – dabar jo oda turėtų būti labai plona, negalima ar nepatartina liesti.

mano voro vardas, aišku, voras. švelniai šaukių jį vorasu.

neatsišaukia..

vakar labai gerai dirbausi. darbe. tuo ir puiku, kad kai nenori – gali tiesiog atidirbti ir niekas nieko nesuuos, o kai nori, gali ir smailą numest. jaučiasi. bet still – vakar muzika buvo lieva (vakare aišku – pats groju gerą). kitą kartą reiktų prasitrint ir pagrot pačiam. daugiau arklių vistiek išleisti nebebūtų įmanoma.

pakvietė vesti kažkokį ten, miesto rotušės aikštėje. vertėjauti daugmaž, bet still challenging ir bus didi patirtis. užaugus norint būti šapranausku, ar, bent jau, valinsku, tokių dalykų man reikia kaip oro.

ką veiksi rudenį? nežinau, atsakau. bet vakar stengiausi šokti.

life, oh life.

šiandien labai pridusęs ir prasižiojau gal kokius penkis kartus. na gerai, šešis gal. esmės nekeičia, jungtukas (?) “gal” nereikalingas (suskaičiavau).

važiuojant namo įlipau į mikrūškę, kurios vairuotojas visada sveikinasi. labas vakaras. prašau. ačiū. viso gero. gaila, kad neturiu fotoaparato nemoku piešti ir nerašau dainų – nors gal jis ir viso filmo vertas. neįsivaizduoju kaip taip galima, juk ir pats labai retai kada užtaikau jam ką pasakyti. tikiuosi jis žino, kad žmogai tai vertina. bent jau tokie kaip aš. gerai, aš vertinu. esmės.. gerai, keičia.

mąstausi penktadienį važiuoti į lordi koncertą. kaune. mąstausi kiek dar laiko praeis kol suprasiu, kad jei nemokamai tai nebūtinai imti. juolab, kad tai nėra pasikultūrinimas. bet kaune daug draugų. gerai, gal tik pora. esmė keičiasi.

dar mikriuke už manęs sedėjo tokia sena (nors nesu tikras), ir valgė tinginį. dievinu tinginį, nors esu valgęs gal panašiai kartų kiek esu buvęs prie jūros – užtektų suskaičiuoti ant pirštų. nors gyvenimas ir yra trumpas ir reikia gyventi šia diena, kažkam, bet tik ne man. šiaip ar taip visą kelionę skaičiavau jos kąsnius ir galvojau apie žmogžudystę, nors taip begėdiškai su manim besielgiančio žmogaus net nepavadinčiau žmogumi. vėlgi, šiaip ar taip, ji man būtų suspardžiusi galvą vien už tokias mintis.

o dar šalia sedėjo berniukas su, spėju, mokytoja. vėlu, bet neįžvelgiau nusikalstamos veiklos. pasakojo apie tai kad turi šimtą_kažkiek_dar_reiktų_suskaičiuot (metalinių daugiau nei popierinių) litų ir nori pirkti mažiuką televizorių nes jo kambarys irgi ne_didokas. kad tėtei paskambins iš austrijos ir tada jis parveš iš ten kompiuterį. kad jis galvojo turės paprastą, bet bus nešiojamas. dar nesupranta, kad su nešiojamu nepažais. tai net labai stipriai keičia esmę.

kolegijoj ant manęs pyksta. ne esmė visai.

visai prie namų pro mane prabėgo jauna moteris su šuo – sekundei pasijaučiau labai vakarietiškai, nors tai doesn’t make sence at all nes mano šuo visai kitoks ir aš nebėgioju.

Sakura.

tokiomis akimirkomis kai kažkuom apsinuodijęs skrandis visiškai nedirba antra para ir tu nieko negali valgyt o dirbt reikia, prisimenu vasarą. vasaras. daugmaž tik tas, kai jau rašiau blogą – ankstesnės buvo labai nykios. ar bent, net iš tolo ne tokios, kokias galima būtų pakartoti.

norėčiau dabar į hamaką tarp pušų ten prie tinklinio aikštelės, kafkos pilį, karštą vasaros dieną ir susumu yokota. aišku tą akimirką praeity viskas labai šlykščiai atrodė, bet todėl ateinanti vasara ir bus nuostabi – kitaip ir būti negali, kai taip lauki.

kalėdų nejaučiu. dėl sniego, aišku.

tuoj reikės eiti perrašinėti matematikos egzą. neišlaikiau. daugiau kaip pusė grupės neišlaikė, aišku tai nėra paguoda, bet nieko kito ir nesisikėjau. tikriausiai ir šįkart neišlaikysiu, juk visai nieko nesiruošiau.

kalėdų nejaučiu. dėl sniego, aišku..

natūrali spalva.

kartais visai pamirštu apie blogą, tačiau dažnų dažniausiai man atrodo, kad va tik tik tik_ką parašiau įrašą. aišku, būna, prisimenu kad vistik esu mental_įvaizdis ir never_easy, ypač tada kai pro retą progos skylutę tokius namiokus užmeta visai ne_esantys žmogai (vakar sopranus žiūrėjau per lnk, tą seriją kur tonio boba (kitaip nepavadinsi – puikus režisieriaus darbas nuteikti žmones prieš tam tikrus veikėjus) filosofuoja apie tai, kad sakykim nuvykyus į prancūziją pamatai krūva žmonių kurių tau nebuvo iki to, ir nebus po to. manau susipratot. tas so true yra..).

autoritetinga komisija kuriai leidžiu save bent kaip pakomentuoti ir mane tas veikia, mano, kad taip pasireiškia mistinis spirituoto kosmoso ir lengvabūdiškumo iššauktas jų terminologija, vyriškėjimas. bet aš ir toliau sekmadieniais (o kažkada smagiausi vakarai buvo!) prisimenu visus DU TRIS KETURIS OI OI susišikimus ir apsigėdinimus (mostly dėl priešingos lyties nesuturėjimo (ne-taip)) o ketvirtadieniais maždaug em.. 20:35 dėlioju rimus apie tai kad viso pasaulio savižudybės turėtų nutikti ketvirtadieniais ir tai, kad manęs apskritai niekada neturėjo atsitikti.

penktadieniais viskas būna gerai.

net pradėjau mesti kebabą – dabar imu karštą sumuštinį, kas iš principo yra taip pat šlykščiai nesveika.

šiandien pirmą savo autorinę laidą, galima ir taip pasakyti, pradėjau. su kolega bandysim apie muziką kalbėtis, bet tas pasikalbėjimas mostly sukasi apie vienas kito stūmimą būdon. bent jau šaukiniai gražūs – visi iš mikės pukuotuko – prie to niekas neprikibs.

o dar štai, sesijai ir neišvengiamam problemų suaštrėjimui artėjant (čia dar net neturint omeny kalėdų, gimtadienio ir naujų metų), kartais susidiskutuoju pats sau apie ateities planus, nes vistiek – taip reikia. labai ilgai neištversiu va_taip susitikdamas mikrūškėje visus tuos kurie grįžo namo pailsėti, arba dirba kažkur ten rimčiau nei aš. ir kuriem tinka dirbti o ne mokytis, kas man visai netinka. manau. todėl dažnai ir stipriai pykstu kai nepaisomas mano jaunas amžius, kurį stengiuosi akcentuoti kaskart apsimesdamas durnu.

alytuje jau dvi savaites saulės nebuvo, žmonės pikti. štai, jeigu visur būtų balta, kitas reikalas. kitoks liūdesys, vienišumas, ketvirtadieninės savižudybės ir valandos eteryje kai absoliučiai neturi ką pasakyti – visai kitokios. kai aplink balta ir sniego iki kelių (bet to niekas netikrina ir tas baltulys lieka nesuterštas žmogiškųjų pėdų atspaudais), tas visas apsisunkinęs socialinis gyvenimas tampa.. bendras. kažkaip ten dingsta individuali izoliacija, apie ką skaičiau wikipedijoj, nes tik iš ten semiuosi ilgų žodžių kurie erzina mikę.

kas eina į svečius rytais tas išmintingai daro!

false messiah.

šiaip dabar darbe prie pulto sėdžiu, tačiau kad ir kaip tai rimtai skambėtų – nėra. ypač nedarbo dienomis ir ypač per vėlines kai labiausiai valdo dido white flag, staind it’s been a while, nickelback how you remind me ar limp bizkit behind blue eyes. anyway.

katik su vienu žmogum šnekėjau, kuris apskritai man yra didelis autoritetas, o kai taip nutinka su jais šnekėti (be tėvo ir jo nelabai daug tokių, bet still), visada tai ilgai kramtau ir. niekada be pėdsakų nepraeina. šįkart – apie visokius paralelinius pasaulius ir indigo kartą. apie hipnozę ir tai iš ko susideda žmogus.

damn, kaip gaila, kad aš tokių dalykų nesuvirškinu. ir parinuosi tada, galvodamas kad juk anoks ten normalus gyvenimas, kai kažko nesupranti. ir nebūsiu iš tų, kurie turi įgimtą žinojimą, ir remsiuosi tik tuo, ką pasako kažkas kuo patikėsiu ar nepatikėsiu. knygose hm, tokių dalykų nebūna. liūdna durnu pasijaust, ypač tokiam narcizui kaip aš.

ir apskritai nugyventi galima arba teisingai, visuomeniškai, dirbant/perkant/mirštant, arba su visais tais mantrų/aurų/hipnozių ir sielų bullshit ar kaip. manau taip. arba užsimerki ir gyveni kaip “turi”, arba atsimerki ir kazn. kad ir bomžauji, jei jau daeinant iki sielos ramybės ar kaip.

nors viso dialogo metu ir buvau sukryžiavęs rankas ant krūtinės (jis pastebėjo), tokie dalykai man visada galvą praplauna. gerai kad šiandien ketvirtą baigiu, grįšiu namo ir kazn. nors šiaip aš visada su visais bendraudamas kūno kalba “fuck off” sakau. tikriausiai tokių dalykai vien ypročiais nepavadinsi..

jo, pasaulį užkariauti tikrai ne man, jei jau taip vyniojuosi ir painiojuosi vien savo galvoj.

mike leon grosch – confessional (down tempo very nice).

erase/rewind cos i’ve been changing my mind.

čia kada bendradarbė (!), ir net ne ta, kuri mane moliūgėliu vadina(visiška nesąmonė..), užmetė kažką stilium, kad genijams užtenka penkias valandas miegot, o aš va, kažkada čia, stilium, po 15 valandų ir tai visai neypatingai nuvargus. aišku tokiais kiekiais varant, greit apskritai nebus reikalo keltis. myšiu po savim ir valgysiu sausus pusryčius all day long, ir nors žinau, kad visiems žmogams ateina toks metas kai pradedi gailetis tos 1/3 pramiegoto gyvenimo (pas mane apie 3/4 bus),keltis rytais tatai visiškai, absoliučiai ir viską užvaldančiai nepadeda.

kartais būna net, kad atsikeliu kada numatęs, ir guliu. miegot nedrįstu, tik žiūriu į laikrodį geras dvi_su_puse_valandos, kolbaigiasi pirma paskaita (+1 susiruošimui, vistiek) ir jau reikia keltis dėl kitų priežasčiu. apskritai viskas iš eilės, pradedant namų ruoša kuriuos niekada nedarau, šiuo metu man yra + – svarbiau už paskaitas. pats taip nusprendžiau.

savaitgalį pusseserė išteka. why bother, stilium maždaug taip.net nežinau ar iš meilės ar reikalo, bet kažkaip. nors ne, šito mes šiandien nekomentuosim. tiesiog kažkada smarkiai vaikystėj kartu kinderius valgydavom, bet smarkiai vaikystėj aš ir šiaip geras vaikas buvau, o ir ji, kiek atmenu, gražesnė, ogiva dabar va tik va koks, ir dar pastoviai šūdus šnekantis per radiją, už kuriuos susilaukiu vis daugiau kritikos, nes per_tyliai, kartais per_mažai ir su errorais, ir visada visada niūriai. galimas daiktas kad tas nusivylimas manim peraugs į dzūkišką pramėžimą, nors pačią techniką jau įvaldžiau neblogai (tiek, kiek jos ten yra), ir vis rečiau atlieku pagrindinę tragedijos “dumb kid meets the world” rolę. nebent nesu tikras ir bijau susimaut, tada pastoviai “wtf” ir panašiai.

šiandien vienintelė diena, kai taip anksti viską baigiu. kažkaip, anksti. bet gal kažkaip ir, gerai.. daugiau saulės matau (ateinančiom naktim šalnos iki -3, nepastovus debesuotumas, o šiaurės vakariniuose rajonuose trumpi lietūs). rytoj reikia neužmiršti savo LSP atsiimt.

Iki naujų liko.. šiandien vardadienius švenčia..

o šiaip tai.. daug visko, tikriausiai, bet aš mažai jau ką priimu už kažką verto, tai neuskaitau arba išsiprastina man ten viskas greitai. gal kas ir stengiasi, tikrai gali būti taip, bet pas mane dabar žiaurūs filtrai, nes pastaruoju metu jaučiuosi kaip visiškai iškritęs iš visuomenės abipusiu susitarimu. gan ironiškai skamba ta užsidarymo teorija, turint omenyje ką veikiu per dienas. bet čia irgi tik tikriausiai, ir tai tik, geriausiu atveju.

o dirbu tai jau, gal tris ar keturias savaites? viduj užstrigęs rugsėjo pradžioj, ir dar užstrigęs ties kokiu 40-50 dainų ir kiekvieną dieną tik 10-20 naujų. ****ų kas galvon..

pakeičiau čia kada savo seną m55 į kelis naujus (irgi siemens..). vėl ten kažkokia lieva akcija tele2, ir net neminėčiau, nes nuo to niekas manęs mylėt labiau nepradėjo (nors vienam iš jų yra neblogas žaidimas), bet atsimenu nuoširdi baisiai ta tokia buvo. kur viską daro. suprantu, kad apiplėšinėja, bet vistiek taip gražiai ir beveik atsiprašė. visai kitaip su mikrūškių vairuotojais, kurių paslaugomis naudojuosi 3-4 kartus per dieną (mašinos dar nesurado, ieškau mx3/6 arba opel tigros, nors pastaroji gan vaflis), bet taip visad gaunasi kad tai aš jiems paslaugą darau, nors popieriukus visada išmetu į šiuklinę jau išlipęs.

krikštynos čia kada buvo. dirbau, o paskui nors ir turėdamas laiko. nes vistiek, niekaip bendros kalbos ten nerandu, ir didžiumą laiko būnu per daug pavargęs ar prisislėgęs be jokios aiškesnės priežasties, kad ką gero užmest. a, nors bajerių vistiek niekas nepagauna.

A: susimetam po 3lt ant sidro pūslės
B: tai jo, dar ten pažiūrėsim… pala, o tai kaip gert?
A: tai kambary, o dar paimsim po mikso buteliuką tada šiaip.
B: mhm, mhm.
A: dar šiaudelių reikia paimt, su jais labai gerai gert.
B: aha.. bet tai hm.. daug čia gaunasi
A: ?!
B: praeitą kartą vos du buteliukus mikso išgėriau ir jau pz

er. spalio 13 jau, darbo ypatumai kiekvieną dieną žinot kas per diena (anksčiau niekada nesigaudydavau), ir visokių figovų naujienų. skelbimų/reklamų dar mintinai bilekiek moku, bet apskritai darbas patinka. vakar tiesa, labai išsigandau to patikimo, nes visas toks pakylėtas gerai įgarsinęs ten tokio, neformalaus beveik, jaunimo laidą (ju ten daug ir viskas greit greit) pakylėtas išėjęs namo, supratau, kad taip gi visą gyvenimą negalima. kad čia tik metai, ir tai jei pratempsiu, nes aš gi išlepintas vienturtis baltarankis, ir net ne baltarankis o vapše berankis, jei jau taip. mokytis reikės. aukštojo reikės, o dabar praktiškai vien šūdą malu, jei jau taip. nors tai kad kiekvieną dieną baigiu žinodamas vis daugiau gabalų, gal ir nėra labai smerktina tokiam užkietėjusiam melomanui kaip aš.

Janet Jackson vis dar tęsia savo vis labiau desperatišką viešųjų ryšių akciją siekiant patraukti žmonių dėmesį savo naujajam albumui 20years old. Iš pradžių buvo bandymas sukelti visuomenės gailestį prisipažįstant kad kartą per klaidą truktelėjo kokaino, tada alinanti dieta, o dabar ji jauvisur paskui save tamposi egzotiškus gyvūnus ir rengiasi pakankamai provokuojančiomis suknelėmis. Visiškai neseniai vykusiame show biznio žmonių vakarėlyje lasvegase ji pozavo su kažkokia be proto didele gyvate ir paparaciams į objektyvus kišo savo iškirptę. Artimi dainininkei šaltiniai teigia, kad jai ir tai nepadės- ji ruošiasi pasirodyti scenoje su justinu timberleiku, su kuriuo po visiemgerai žinomo renginio dar 2004aisiais kai jis apnuogino jos krūtį priešmilijoninę tv auditoriją netgi nėra šnekėjusi. Na brangioji, iš dalies tau pavyko, mes vistik pagrosime vieną tavo kūrinį. Iš gailesčio.

sprendinių aibė X yra plokštuminės taškai rodyklių kryptimi nuo tiesės L įskaitant tiesės L taškus.

einu į darbą, o vakare kažkokiam neaiškiam vakarėlyje (alytuj kitokių ir nebūna, veik) pasistengsiu maksimaliai nusigert ir atsipalaiduot, nes labai labai reikia kažko va taip. rytoj senelio milijono metų jubiliejus ir reikės bendraut su giminėm kurios manęs jau dešimt metų gal, matę nėra. nu 5 tai tikrai. dienos ir dainos.

memorialas.

sveiki brangieji, ir kol nebuvau visai išsisunkęs turint omenyje tą faktą kad praktiškai nieko nedarau, o tas atsitiko ~4 sėdėjimo valandą, GAL ir klostėsi viskas neblogai.

tada vienas mega ablomas ir, kas yra dižiausia klaida visų klaidų ever, dar vienas to ablomo variantas. du kartus tą pačią klaidą tik išskirtiniai idijotai sugeba, bet hey – boy got skills, right? ir šiaip apkalbant visą laiką vistik, sumanipuliavau komplimentą savo pusėn. jo, boy got skills stilium.

o diena tai tikrai labai nieko. labai nieko. karšta net. gal kiek per daug, nes. studijoje visą laiką sedėjau beveik tamsoje, nes kažkaip psichologiškai persikeli į pusrūsį iš kurio sklindančių garsų niekas negirdi. rodytūs, mažiau įtampos, bet vidutiniškai 59 minutes valandoje lydėjo bilekoks susijaudinimas ir armagedono laukimas. kiekvienas naujas gabalas kaip loterija, nes net penktadalio nesu girdėjęs ir juolabiau nežinau trukmės.

sako mėgdžioju stoties bosą, greitakalbe skaitau skelbimus ir tipo tembras labai panašus. quite possible, ir nematau tame nieko blogo jei jis yra krūčiausias radijistas around. tai dabar klausau rc ir užsirašinėju gabalus kurie man patinka, nes lenio fly away ir depechų i feel loved gi negalima per 5 valandas po kelis kartus grot.

jei tik, kaip dažniausiai, nepabėgsiu susidūręs su pirmom nesėkmėm (jei bus dar didesnių nei šiandien, sakykim), tai manau kad, bus viskas labai okey. labai okey.

ME-MO-RI-AL-AS (vienas iš ablomų, kai gal tik iš penkto karto normaliai ištariau).

gerai, dėkui.

gatvės interviu ypatumai/pastabos:

• nesivaikyk žmonių;
• nesivaikyk žmonių;
• prisistatinėk iki 4-5 sec – labas/vardas/pavadinimas/klausimas;
• sėdintys žmonės negali pabėgti;
• jau prieš eidamas prie žmogaus įjunk diktofoną, ir įsitikink kad viskas veikia;
• tvirtai žinok ko nori, nešnekėk šūdų;
• linksėk galva – žmonėms visada atrodo kad yra “teisingas atsakymas”;
• nesijuok ir stenkis nesuvartinėt. kažkodėl žmogams tai nepatinka.

jėga. žymiai krūčiau nei bandyt išlaužt bilekokią nuotaiką iš reklaminio šaukinio apie interneto portalą. yahoo, netgi – ypač kai valandos bėgyje niekas nepabėga nepavaro ir apskritai visi vieni kitiems kelia nuotaiką.

net jei 80% nežino miesto mero pavardės, aišku.

ir absolutely must have.

ir gal kas žino tą gabalą iš tv3 anonso apie rugsėjo mėnesio šeštadieninio vakarų filmus? nu ten toks, kultinis, bet niekaip ne.. nes aš.

“nu žinau aš jį, žinau gi, va va.. gu, klu.. bet žinai vistiek, 72 metai, sklerozė, antra grupė, žinai..”