..išorinė planeta, plika akimi nematomas.

antradieniai kaip visada, patys darbingiausi. bet nemiga šiąnakt, nesusijus su tuo, už ką man moka, ir tik miglotai su tuo, už ką moku aš. kaip mėlynas debesis neptūne, kuris tuoj virsta vandenynu be aiškesnės ribos, tik štai bėda, kai tokią naktį debesis susiformuoja nei šen nei ten. ribos kažkokios, kurių anksčiau nebuvo? nei miegot nei nemiegot. nei dujos nei skystis, ką jau ten kalbėt apie uolienas, kurių paprastos dienos aktualijos dažniausiai nepasiekia.

juk kitaip branduolys į pačią planetą netilptų, jei kaskart bandytum suprast, vogė baukutė ar nevogė.

iškęst, pergalvot, permąstyt – ir dar truputis bukovskio, kurio, savo gėdai, niekaip nepradedu, bet man patinka, kad jis laukia. tačiau kol kas nuostabiai mėgaujuosi knyga apie san mikelę. palyginti nedaug malonumų atrandu pigiomis laisvalaikio valandomis, o be lusine – sustain (2002, delikatessen) knygos, kur veiksmas greitas, veiksmas čia – net visai nemokamas, kol akių neskauda. nelaimė trumpa, ją greitai keičia laimė, o pastaroji net nebūtinai turi būti keliais žodžiais ilgesnė. tik pats faktas.

laikas gali eiti greitai, o gali ir visai sustoti, kai nebaigęs sakinio verti puslapį, tempdamas jį už ausų. metai gali būti sakinys, gali eilutė ar pastraipa. o gali ir visai nebūti metų, anei laimės, ar nelaimės.

žvelgiant pro teleskopą tolyn – visur taip pat, bet pro teleskopą į antradienius niekas nežiūri, nes jie arti. alkoholis, kaip antiteleskopas, aišku veikia, bet tik laikinas ir labai prastas sprendimo variantas.

visada patiko filmai, kuriuose laimingos pabaigos “after 20 years”.

niekada nepatiko realybė, su tais twenty years.

net ką jau ten twenty.. terminai mano tiek nesiekia. dvi dienos, du mėnesiai, pusantrų metų, trys metai – o toliau kas? nieko toliau. pabaiga, for all I care. tad jei norit po trijų metų nueiti į kiną ar papietaut, neptūnas į priešingą pusę suksis bent tris metus ir dar kokią valandą.

eurovizija, gėjai, kalbančios galvos ir ribos.

praėjusiais metais siunčiau sms, lietuviai tai šaliai davė 12. šiais metais siunčiau sms, ir (prancūzam) davėm 8. fair enough. čia buvo eilutė apie euroviziją, kur man labiausiai patinkančios dainos visada kovoja 5-6 blogiausių dainų tarpe. eilutė pritraukianti trafficą taip pat, i guess.

diena buvo ilga. savaitė buvo ilga. nusipelniau visko. parašiau + – pirmą tikrą straipsnį, kuriame nenaudojau jokių klišių and stuff, ir actually net buvo apie ką rašyti. i mean, apie tai kas įdomu and stuff, o ne tik protokolinis reportažas. tuo didžiuojuosi, nes esu savamokslis, so – diletantas. tikriausiai toks ir liksiu, nes niekaip neapsisprendžiu kurioj stalo pusėj konferencijos metu noriu sėdėti. užduoti – ar atsakyti. beje, girdėjau nusiskundimų, kad užduodu per sudėtingai. ir šiaip, kad esu visus užgožiantis pure evil, prie kurio žmonės negali jaustis natūraliai.

nežinau, kaip turėjau reaguoti. tai nebuvo bandymas įžeisti, o aš visada stengiuosi nepersistengti su reakcija. rimčiau atkreipiu dėmesį tik kai matau, kad žmogus stengiasi įžeisti tyčia. nesvarbu pataiko ar ne (dažniausiai ne), bet esmė, kad tai apskritai bando daryti.

prisimenu dar blogo rašymo pradžioj pradžioj, su manim susisiekė iš būsimo e-žurnalo. manė, kad tiksiu rašyti ar kažkaip taip, didžiavausi ir tuo. tada kažkurį vakarą skype paklausė ką manau apie gėjus. daugiau nesusisiekė ;-) dar neturėjau nuomonės klausimu, dabar turiu. quite tolerantišką actually, bet man nepatinka kai atseit nuskriaustieji tampa lygesniais už lygius. vaikščioti su b*b** ant galvos nėra “saviraiška”. that’s offensive. heteroseksualai juk nevaikšto apsirengę vaginomis ir nerėkauja “pussy is cool”. gėjų visi bijo, neduokdie pasirodysi homofobas, m?

tas pats su juodaodžiais, ir moterų teisėmis JAV.

bėda, kad protingu galima būti tik pačiam sau, keliems aplinkui, bet ne visiems iškart. protingų kalbų niekas neklauso. norint atseit kažką nuveikti, turi nueiti pas joną ir pasakyt, kad jei jis tau duos pinigų, vėliau tu jam patvirtinsi projektą. nėra tradicijų, kaip jav – kur kalbančios galvos turi stiprias senas šeimas už nugaros, taigi ir kapitalą, tęsti tą darbą, kurį pradėjo tavo proproseneliai. pas mus retai tinkami žmonės daro tai, kam jie skirti – o jei ir prasimuša, galiausiai suprasdami, kad jie one of the kind pradeda kvailai taikyti “visos priemonės pateisina tikslą”, taip tapdami artūru.

dabar aš jaučiuosi lyg prie ribos, kur prasideda rimti dalykai. ir jau svyru į kitą pusę, no way back, bet nors pasirinkimo jau atseit nėra, aš jo nei suprantu, nei laukiu, noriu, ir išvis nesigaudau situacijoj. žinau kad i’d be good at whatever i do, bet ką butent i must do? noriu būti naudingas. dideliu mastu. maksimaliu mastu. neįsivaizduoju, kaip tai pasiekti. žiūriu į žurnalus kur dar net pilnametystės nesulaukę jaunuoliai make a difference, o man 20 ir aš studijuoju administravimą.

say what?

nebijočiau kreiptis pagalbos, jei įsivaizduočiau kur. į kurią pusę net. gal reikia laiko. aš žinau kokio išsilavinimo man reikia, ką turiu žinoti (tai toli nuo to, ką darau dabar), bet dabar jaučiu, kad tam reikės milijono metų. o jaučiuosi ready jau dabar. šiandien, šiąnakt, šią fuckin akimirką.

nu ir ką, eisiu miegot tuoj.

buvo geras vakaras. savaitgalis. savaitė. viskas buvo ir yra gerai. “neišsipildymas” praeis. kaip praeina ir visi kiti mano norai. bet neketinu nustoti svajoti ir repetuoti kalbas. atsakymus į pačius įvairiausius klausimus ir modeliuoti visas įmanomas situacijas. na, gal popiežium nebent jau netapsiu, bet who knows? turiu savo viziją ir tam reikalui ;-)

tikiuosi mano ateitis pas mane ateis kaip įmanoma greičiau. nes taip ir nepasirinkęs (jei dar galiu), galiu persisvėręs per tą ribą nukristi kakta į žemę ir iš didelių norų liks klojamos plytelės, tinkuojamos sienos, ar maišomas cementas.

mirčiau.

won’t you take me to funky town.

jaučiu, kad galėčiau žymiai daugiau. kad savęs visai nerealizuoju. kad galėčiau pasakyti pakankamai įdomių dalykų, bet nėra kam, nėra kaip. su manim bendrauti lengva niekada nebuvo, bet tai nelaikau savo problema.

bėda, kad net neįsivaizduoju ką norėčiau veikti. galbūt pradedu dusti nuo kažkada lengvai, inertiškai ir spontaniškai priimtų sprendimų, kurie, kaip dabar atrodo, taip visai paprastuoju būdu buvo priimti su visam.

aš taip visai nenoriu.

o gal tik vaidmuo toks, prisižiūrėjus tiek daug filmų sėdint toliausiai trečioj eilėj. paprastai pirmoj.

noriu sau leisti į viską spjauti. net nebūtų daug, ką reikia apspjaut. paskaičiavau – užtektų keturių-penkių užtaisų, ir aš laisvas veikti bet ką, o labiausiai tikėtina – nieko. nežinau, kur tokie mėtymaisi mane prives, vis tik esu vienas tų, kurie pergyvena, kad per 20 metų nuveikė nepakankamai. kad gyvenimas toks trumpas o aš va toks. ir kitaip niekaip net nėra buvę – tik kine.

todėl ir nebūna tikros laimės mano vienkiemy – visada tarp juoda ir balta.

kartais pagalvoju net ir apie tokius absurdiškus dalykus, kurie gali imti ir būti. juk visada labai bijojau atsistoti ant stogų, pavėsinių atbrailų, ant skardžių ir panašiai, nes kažkaip šast, ‘škia, ir viskas. o aš daug daug smulkių dalykų atliekų būtent “šast” būdu.

o apie kitus galvoju per daug.

bet kadangi blogas vieša vieta, ir nenoriu likti nesuprastas – ne, negalvoju visko baigti. vienu, kitu, ar bet kokiu trečiu būdu. tik galvoju kaip patirti visišką nepriklausomybę kuo mažesne sąskaita, su galimybe grįžti atgal.

nors net nesu tikras, ar norėčiau, grįžti.

kvaila pačiam savęs neprognozuoti. žinau tik tiek, kad lauksiu rugpjūčio.

something about us.

pasirodo kad ir kaip netikėtai šūdinai viskas besusiklostytų, gyvensim minimum iki 2009, NES Travelling European electronic music festival “Creamfields” which is atpresent the biggest and most famous festival of this kind in the world,will visit and stay in Vilnius. During the “Creamfields” festival inVingis Park, performances by the most famous electronic musicperformers “Chemical Brothers”, “Daft Punk”, “Basement Jaxx”,”Faithless”, “Underworld”, “N.E.R.D.”, “The Prodigy”, “Röyksopp” willtake place on 5 stages.

abejoju ar gyvenime esu buvęs tokiam geram renginį.

ne, išties esu tuo tikras – tokio gėrio apskritai Lietuvoje dar nėra buvę.

norėčiau bilietus (spėju po kokius 100EU) įsigyti jau dabar – nes sunku patikėti, kad viskas va taip. girdėjau gandų iš “vilnius kultūros sostinė” dar prieš pusmetį apie daft punk ir šiaip electroniką, bet come on, tikėtis buvo ryškiai per naivu, galvojau tik svaičioja.

o kalbant apie nūdienų aktualijas – vakar teatre vyko hc penkmetis. šiaip man kinda fucked up kasmetinė angina, bet vis tik nuėjau. kaip paaiškėjo, pusvalandžiui ar pan. muzika gal nieko, bet kažkaip. iš pradžių buvo laikas kai šoko 15 žmonių, tada iki 30-40 ir viskas. silpnokai gavosi, kažką ne taip suorganizavo matyt. jaučiausi quite šūdinai tai ir pats tik pažiūrėjau projektuojamus screensaverius.

o šiandien atrodo, reikia bent vieną dieną lovos rėžimu. nes jau savaitę visi simptomai and stuff, o progreso gijimo link – jokio. ta proga pavogsim porą gb muzikos, iš kurios atsirūšiavus liks apie ketvirtis gb. apsišvietimui ir madonos “hard candy”, kuris, actually, yra the softest candy iš jos pastarųjų albumų, kurie keldavo mini revolution, o šis toks pavėlavęs. smagu kad ne visuose gabaluose timbalandas įkišo tą savo laužytą bytą, bet still, man an šiaip sau.

pabaigos nebus.

baltosios rožės miestas.

labai negražios braškės turguj šiais metais. ant tiek negražios, kad toks estetas kaip aš jas valgo nežiūrėdamas ir su šakute.

šiandien likau sužavėtas alytum. žmonėmis, miestu – viskuo. nesuprantu kur buvau tiek laiko, ar čia gal dėl to, kad paprastai vaikštau sau po kojom žiūrėdamas, bet šiandien tieeek daug gražių žmonių mieste. gražių, linksmų, net beveik blaivių, sakyčiau, ir aktyviai kilnojančių rankas aukštyn. nepajaučiau jokios kaimo atmosferos. almost perfect.

prisiminiau, kaip kažkada neseniai visa rotušės aikštė buvo išbarstyta rožių žiedlapiais. ir kvepėjo be proto.

grįžęs prisėdau virtuvėj su gabalu dešros, bandele su aguonom ir puslitriu pieno. už lango pastebėjau plaštakę, bilekaip bandančia prasiskverbti pro stiklą. gyvenime turėti vieną tikslą can’t be a bad thing. gaila, kad ji tiek energijos prie mano lango išeikvojo. įsileisti juk, negaliu – nieko tai nepakeistų. priskristų prie lemputės kuri visiškai nešildo, ir nebežinotų kas toliau, nes normaliomis salygomis priskridusios gatvės žibintus jos sudega. o čia kažkaip. ir daug tokių gi. protas tiek neapima, net nepradedant galvoti apie didesnius sutvėrimus, kurie irgi gyvena. viena iš tų akimirkų kai, jei būtų namie, pažiūrėčiau į savo šunį su stebuklu akyse ;-)

o mieste dar buvau su alytaus auksiniu jaunimu susidūręs. matyt iki šiandien nedrįsau taip apibūdint. smagu, kad tie žmonės patys viską susikūrė, ir pinigai čia visai nevaidino pagrindinio vaidmens. perspektyvos. 10.

pats važiuoti niekur aš nebenoriu. daug neturiu, o ir braškės tuoj baigsis, bet kažkaip. things are working out.

tik kad, už gerų penkių valandų jau reikia būti darbe. bus proga tyliai pasivažinėti tuščiomis miesto gatvėmis.

nes mago dar neturiu.