not so complicated at all.

žmogus turi kažkokįtais, pavadinkim, jausmų banką. ir tu jį gali skirstyti 50/50 neapykanta/gėris ir panašiai. tai daug ką paaiškina. toks prašviesėjimas man atėjo stebint mikrūškėj kiek toliau nuo manęs sėdinčią tikrai labai stambią moterį. išsivystė iš minčių apie jos sprandinę. prisimenu vaikystėj multikas buvo.. tik nežinau koks. ne penkiukė ir ne transformeriai (gal kas turit kompe? damn va čia tai būtų atradimas!), bet ten buvo toks, robotas-mama. robotas buvo sukurtas vienam tikslui – mylėti ten kažkokįtais vaiką. nu ir mylėjo, vidutiniškai 24/7. tada atsirado blogietis, kuris paleido virusą kuris roboto-mamos meilę pavertė neapykanta. 24/7. šis multikas mano teoriją grindžia labiau, nei sprandinė.

arba tas toks, kuris iš manęs porą kartų centus buvo atėmęs, kai buvau mažas. aišku, jei jis ir toliau ėjo tuo keliu, tai dabar galėtų atimti ir mašiną. anyway, jis piktas, ir tik piktas. todėl, tikriausiai, net tėvam kažko ypatingo nejaučia. gi būna tokių vaikų. nu.

tęsiant..

žmogus turi pojūtį. jis paprastai, išsiskirstęs per penkis tuos nu. tipo. rega klausa blą. primetu, kad vieno iš jų netekus, visi kiti turi sustiprėti. ar vienas kuris. taip ir per teliką rodo. jie neklydo. todėl vienas iš ilgalaikių mano gyvenimo tikslų šalia vaikų ir negyvenamos salos (abu panašiai kosmosas) bus išmokti gestų kalbą. ir tiesiog paklausti kaip ten viskas atrodo. i mean. papasakočiau apie tai, kaip man galva neišneša įvairiausių dalykų, pradedant ir duotuoju. kurtumu.

buvau neseniai labai optimistinį įrašą parašęs. nu net tokį, kad pačiam per saldu. tai susigėdau ir tik labai asmeniškai laiško forma kaikam parodžiau. patvirtino, kad saldu.

laimingam reikia būti tyliai ir pačiam sau. per daug dėmesio. neigiamo. pavydo visokio plauko, o tau tik atrodo kaip viskas faina aplink. ypač tokiose vietose, kur auditorija stipriai nekontroliuojama. tai irgi patvirtino protingas kaikas.

anyway, šiandien biškį dar, važinėjau. su rolais. parke. ant rampos. griuvau vidutiniškai mažai, ir nors neįveikiau kiekvieną karta atsirandančios baimės užšokti ant turėklo, jaučiu progresą. pažangą. dar neužvažiuoju ant visos, bet super.

o kai darbe apsilankė lietuvos mergaičių krepšinio (~13m) čempionės, tai visai prisiminiau turboreanimacijos sportas yra šūdas, kurį ir siunčiuosi. dar reikia guano apes – turėtų gerai mašinoj klausytis, nors pastebėjau, kad muzika velniškai blaško. ir kai toks jautrus estetas kaip aš, visada stengiantis dėl vaizdelio kino filme ar mažų mažiausiai nuotraukoj bando lėkti taip, kad pateisinti muziką.. mušu laiko rekordus alytus-varėna praktiškai every time. draugai sako, greit praeis.

gavau rezultatus valstybinio. džiaugiuosi už tuos 16% kurie prisidėjo prie šių metų mano pasiekimo – 74. ok. labai net, ok. pastebiu tendenciją – viso gyvenimo tendenciją – kad kuo mažiau i give a shit, tuo geriau viskas eventually gaunasi. i’ll keep that in mind. big time. jei būčiau tiek gavęs praėjusiais metais, šiuo laiku jau būčiau antro kurso studentas vu komfake.

fuck ‘dat – no regrets.

finally, pastarosiom dienom tik, ir taip išeina, paskutinis saulės sistemoj sužinojau, kad viena pažįstama serga nu tuo, kur vemi. anoreksija. paklaikau ir dar dabar esu giliai sukrėstas, nes mano jau pakankamai sustabarėjusiame prote tai yra = narkomanijai (gal kažkiek = cigaretėms), therefore – psichinė liga. ir neišgydoma. matyt esu pakankamai naivus vertindamas žmonių išvaizdą. kai kas tikriausiai taip ir nesugeba susigyventi su tuo, ką turi. damn, matyt vertindamas aš susigyvenu ir už juos. o man taip paprasta kažkada būdavo, bendraujant su žmonėmis tiesiog manyti, kad esu nematomas. dabar kompleksų ryškiai mažiau. šiaip, aišku, su tokiomis ligomis, kaip paminėtos.. gyventi galima, bet socialiai ir moraliai toks žmogus jau yra brokuotas, nes jis visą laiką turi stengtis.

neįsivaizduoju ką tai turėtų reikšti.

+ žinant, kad TU PATS SAU TAIP PASIDAREI.