kur, kada, kas.

taip susimaišę viskas pastaruoju metu.. naktimis užmigti negaliu, rytais nėra prasmės keltis, sumuštinis pusryčiams per pietus ir vakarienė. skaičiau kad žmonės, kurie maitinasi pusfabrikačiais, turi 50% didesnę tikimybę susirgti depresija. mano hipotezė tokia, kad ne tiek su pusfabrikačiais tai susiję, kiek su pačiu požiūriu į save, maistą, skiriamą jam laiką. ne, man jokia ne depresija. namų pasiilgau, ir tiek.

labai plačia prasme namų. lyg dvi atskiros realybės, ir nepadeda tai, kad šioji man vis dar laikina. aišku geriau jau – prieš savaitę maistą pirkdavau kiekvieną dieną, nes toliau rytojaus nematydavau. dabar perku savaitei, daugmaž. taigi mano realybė dabar slenka savaitės intervalais, ir nežinau kur ji slenka, ir kur ji baigsis. bet jausmas yra, kad ji turi baigtis. ir greitai turi baigtis.

jausmas yra kad reikia grįžti namo, jau vien tam, kad iš šalies galėčiau įvertint kiek laiko praėjo. ką man sako tos dienos čia, ar neegzistuojantys metų laikai, ar eismas kaire puse. nieko man tai nesako. ir žmonės man čia nieko nesako. pasiilgau tų, kurie mane pažįsta. čia nematau pažįstamų veidų, ir dievaži pradedu nesuprasti kurie čia, atseit, draugai kurie pažįstami o kuriuos tik mačiau.

nes net kai savaitės intervalais – labai stipriai bičiuliautis neapsimoka.

daugiau neturiu ką pasakyti. bet ir tai jau buvo nebloga pradžia. nors ir ne pati pirmiausia..