postponed.

šiandien puikiai apsipirkau. turint minty mano įgūdžius tarp spalvotų įpakavimų, tai mane didžiai džiugina.

paprastai galima išskirti tris atvejus, kai einu prekintis. kai noriu ko nors konkretaus (vadinasi turiu pinigų arba noriu pasilepint. jei turiu pinigų, baigiasi tuo, kad prisiperku daug skanaus šlamšto ir alkoholio (romo arba degtinės). jei neturiu, dažniausiai ir nenoriu lepintis), kai jaučiuosi vienišas ir noriu įrodyt sau, kad kontroliuoju padėtį ir esu pats už save atsakingas (tuomet mane galima pastebėti perkant ūkiškus produktus. pvz muilo nusiperku, sviesto, dantų šepetuką ar negazuoto vandens), arba kai va taip, kaip šiandien, esu prispaustas į kampą – daug pinigų nėra, valgyt norisi, namie nieko vartotino žinau, kad nebuvo jau vakar (todėl ir noriu valgyt).

dažniausiai blogai apsiperku, kai noriu sau įkalt pasitikėjimo savimi. tuomet mane suvilioja pakuotės, įvaizdžiai ir akcijos (pvz neseniai, kai laikinai negalėjau beveik nieko kramtyti, nusipirkau alyvuogių su nuolaida, ir tik namie pastebėjau, kad jos su kauliukais, mineralinis pasirodė gazuotas, o sūris su likusiom dviem dienom iki termino). šiandien apsipirkau labai gerai, nes išleidau vos daugiau nei dešimt litų, o maisto turiu visam vakarui ir dar gal rytui (mišrainės iš principo).

tik pamiršau apie duoną. ją valgau juodą, bočių, jei galima.

tokių mažų darbų, kuriuos ypač mėgsta atlikti depresuoti žmonės (man netaikoma), nes lengva pasiekti save džiuginantį rezultatą, pastaruoju metu man labai trūksta. ir mažų ir didelių. rezultato man trūksta. paklibinu, pakibinu, užkalbinu – ir niekaip nieko nedamušu iki galo. tiesiog labai tingiu ir nematau prasmės.

reikia kursinį rašyti, reikia ruoštis skolą vieną išlaikyti, sesijai in general, nes man būtina susitvarkyti iki išskrendant. jau dabar jaučiu, kad atidėliosiu paskutinei savaitei ir viskas bus blogai. tas jausmas pasireiškia nerviniu tiku, kuris šią savaitę įsimetė į dešinės akies voką. visą liepą raumenys nedurniavo, dabar vėl prasideda.

matyt esu labai jautrus jaunuolis.

norėdamas atitraukti mintis nuo svarbesnių dalykų atseit su pateisinama priežastimi, skaitau bukovskį. neįsivaizduoju kokio velnio prasidėjau su tuo mėšlu, bet graužiu trečią knygą. taip. taip žiauriai noriu atitrūkti nuo realybės, nes tos savaitės IKI, žinant, kad jei dabar pradėsi spėsi bet žinai kad nepradėsi ir vėluosi ir blogai bus bet turi dvi savaites su tokiom mintim kamuotis be vilties iš tikrųjų pradėti ką nors naudingo, yra pačios baisiausios.

o bukovskis tikrai apgailėtinas. anądien bibliotekoje, kur man jo “pašto” ieškojo gal mėnesį, užsimezgė trumpas ir skausmingas pokalbis su bibliotekininke. paklausė apie ką tas bukovskis rašo, ir ar man jis patinka. pradėjau veblenti ir išsigyniau, bet dar dabar gėda. ne tiek dėl keiksmažodžių ar to, kad tose knygose visiškai niekas neaprašyta, bet dėl antros pokalbio dalies, kai ji išreiškė susižavėjimą klasikine literatūra. o aš ką. net nebuvau girdėjęs jos pavardintų autorių, tai šoviau iš FHM’o ‘must read’ dešimtuko – dostojevksis, kafka.. ką daugiau tegalėjau pasakyti?

grąžinęs paskutinę knygą daugiau ten neisiu. jau užmiršau ką reiškia įrodinėti, kad esu protingas. mano ratuose tai kažkaip tapę savaime suprantama. o kas tarp naujų žmonių darysis? dažniausiai atsidūręs naujame kolektyve visaip keistai elgiuosi, nenatūraliai, o gal atvirškčiai – nekrečiu nesąmonių. ilgainiui mano įvaizdis susivienodina, ir visi apie mane galvoja taip pat, tačiau naujam kolektyve, kurį laiką, jis keitaliojasi kaip besivartantys fosforiniai kepsai, kuriuos pridėdavo perkant gumą kioske.

ir tas besivartaliojimas dažniausiai būna geresnis, nei galutinis, tikrasis rezultatas. tai gal ir logiška, nevesti pokalbio iki galo..