..išorinė planeta, plika akimi nematomas.

antradieniai kaip visada, patys darbingiausi. bet nemiga šiąnakt, nesusijus su tuo, už ką man moka, ir tik miglotai su tuo, už ką moku aš. kaip mėlynas debesis neptūne, kuris tuoj virsta vandenynu be aiškesnės ribos, tik štai bėda, kai tokią naktį debesis susiformuoja nei šen nei ten. ribos kažkokios, kurių anksčiau nebuvo? nei miegot nei nemiegot. nei dujos nei skystis, ką jau ten kalbėt apie uolienas, kurių paprastos dienos aktualijos dažniausiai nepasiekia.

juk kitaip branduolys į pačią planetą netilptų, jei kaskart bandytum suprast, vogė baukutė ar nevogė.

iškęst, pergalvot, permąstyt – ir dar truputis bukovskio, kurio, savo gėdai, niekaip nepradedu, bet man patinka, kad jis laukia. tačiau kol kas nuostabiai mėgaujuosi knyga apie san mikelę. palyginti nedaug malonumų atrandu pigiomis laisvalaikio valandomis, o be lusine – sustain (2002, delikatessen) knygos, kur veiksmas greitas, veiksmas čia – net visai nemokamas, kol akių neskauda. nelaimė trumpa, ją greitai keičia laimė, o pastaroji net nebūtinai turi būti keliais žodžiais ilgesnė. tik pats faktas.

laikas gali eiti greitai, o gali ir visai sustoti, kai nebaigęs sakinio verti puslapį, tempdamas jį už ausų. metai gali būti sakinys, gali eilutė ar pastraipa. o gali ir visai nebūti metų, anei laimės, ar nelaimės.

žvelgiant pro teleskopą tolyn – visur taip pat, bet pro teleskopą į antradienius niekas nežiūri, nes jie arti. alkoholis, kaip antiteleskopas, aišku veikia, bet tik laikinas ir labai prastas sprendimo variantas.

visada patiko filmai, kuriuose laimingos pabaigos “after 20 years”.

niekada nepatiko realybė, su tais twenty years.

net ką jau ten twenty.. terminai mano tiek nesiekia. dvi dienos, du mėnesiai, pusantrų metų, trys metai – o toliau kas? nieko toliau. pabaiga, for all I care. tad jei norit po trijų metų nueiti į kiną ar papietaut, neptūnas į priešingą pusę suksis bent tris metus ir dar kokią valandą.