don’t talk.

- o gal susitikim, kai pasijaučiam vieniši?

(kartais nei iš šio, nei iš to, pradedu jausti plūstantį adrenaliną. trunka įvairiai, bet dažnai with no reason at all – gulint priešais tv, skaitant knygą, klausant muzikos. įtariu – tai susiję su perdėtu gėdos jausmu dėl visų, visko ir visada. reikia kratytis. kratytis kratytis kratysis).

shake it. off.

koks sudėtingas vis tik, žmonių bendravimas, m? kiek mes pasakom to, ko iš tiesų, neturim omeny? visi tie “ateik kada”, “paskambinsiu kada”, “atnešiu kada”, “tai varom kada”, ir taip toliau, klaikiai apsunkina bendravimą. kiek laiko reikia praleisti tam tikram žmonių rate, kad surpastum, kas kelintas “kada” yra tikras.

be carefull what you wish for.

o jei mes visada visur nueitume. visada visiems paskambintume. tiesiog viskas būtų taip, kaip sakom. gal tada apskritai nekalbėtume, nes netuščių žodžių juk, nėra daug. o jei žmogus, nors ir visada tiesą ir protą sakantis, kalba itin mažai – čia jau savaime kažkoks nukrypimas nuo normos. šūdo malimas tapo visuomenine norma, ir mūsų protai jau prisitaikė klausyti tik trečdalio to, ką girdim.

nenoriu galvoti, ar blogai tai. pažadai yra silpniausia mano įvaizdžio detalė. labai retai parodau principingumą – per retai. dėl to ir sugriuvusių draugysčių yra – vyrai visada atsimena tas, su kuriomis nieko nepavyko. iki skausmo, atsimena.

dangus nebe pirmą dieną, pavakarę, pageltonuoja pradžioj, o paskui sudega. jautiesi, lyg praleistum kažką svarbaus. būtum visai ne ten, kur visi renkasi. nes kad ir kaip norėtum, niekada nebūsi arčiau to geltono lopo prie pat horizonto. bandžiau – tiek varėnoj, tiek alytuj – tas pats.

- – sugebėjimas matyti tai, ką nori.

talentas matyt.