Zoo fest! || day 02.

ne taip jau retai pasitaiko, kai keičiu nuomonę beveik radikaliai, tad nieko tokio. jei jau vakar sakiau, kad visai neblogai – dabar sakau, kad fuckin awesome.

pirmiausia – dėl žmonių. stipriai pamažinau su savo ~150. organizatoriai sako, apie tūkstantis, bet manau arčiau pusės tiek. ir vakar jų matėsi daugiau nei prieš tai. pamiškėj, miške, pievoj, prie scenos – visur pilna liaudies. turint omeny tokių renginių prigimtį nieko nuostabaus, kad ir muštynių buvo, bet nieko ypatingo. žmonės linksminasi įvairiai.

nors nesulaukiau/pramazinau/nebuvo? p.o. box, vakar dienos atradimas – brigadnij padriad. klasikinis pankrokas as i understand it, ir labai patiko. žodžiai irgi geri, nors ne daug kas iš aplinkinių kirto rusiškai so (začem ja paliubila idijota?). tiesą sakant, daugiau niekas į ausį ir nekrito.

persigalvojau ir dėl kainos. čia mano bėda, kad esu išlepintas, bet visumoj kaina tinkama. už ją gali dvi dienas tūsintis, ir net labai įvairiai – pradedant minėtu pankroku, baigiant afteriais, kurie tokiems elektronikos sugaintiems protams kaip mano, ir yra visas festivalio džiaugsmas.

ir vakar jie (after party) buvo awesome. pušyje tvyrojo nereali atmosfera grojant boružėlių kerštui (mukas+dapkus). visiškas undergroundas, apipaišytos apspardytos sienos, trupančios lubos, kokybiškas oldschoolas (stipriai per garsus) – buvo insane. išsitaškyta maksimaliai, manau kalbu už visus, kas ten buvo, nes nemačiau liūdnų veidų ar žmonių, nesuprantančių kur ir ko jie. net tokie pseudo pankai linksminosi. tikiuosi iki ryt atkimsiu, nes negalėjau nedainuot my my my my sha-rona, ar b-52’s good stuff (atrodo šitas buvo..), o finale (gal keistai bet tiko) i’m a bitch, i’m a lover i’m a child i’m a mother i’m a sinner i’m the saint – i do not feel ashame.

po keršto autodėtalėse pradėjo grot st.stereo. stengiausi visus ką pažįstu (o išgėręs pažįstu visus) kviest ten, manau užsirekomendavau su savo “ten geriau”. bet prikviesti daug žmonių jau nepavyko, apskritai tarp dviejų erdvių blaškėsi pradžioj apie šimtas+, vėliau pusė tiek žmonių. anyway, stereo, grodamas dvi valandas (nes kitas dj kažkur dingo), irgi puikiai atidirbo. buvo gabalų ir tęsiančių boružėlių tematiką (get your head out, get your head out out out out out!! (dainuoja ne taip tačiau who cares?)) – jis visada eklektika pasižymėjo. kažkam dar vakar pasakojau, kad dj’ėjais tampa tie, kurie nori eiti į tūsus bet nemoka šokt, tačiau akivaizdu, kad taisyklė nėra geležinė.

pušyje tuo tarpu (nuo antros iki keturių) grojo junkis, kiek girdėjau – ypatingai pikti breaksai, tad mažai ten buvau. apie ketvirtą visi persikėlė į autodetales, nes ten geresnė garso izoliacija. buvo apie 40 ar panašiai žmonių, bet šoko tik kokie dešimt – kiti užsiiminėjo socializacija. groti pradėjus PJ supratau, kad terminas “žostkai” kalbant apie junkio breaksus yra panašiai lyg vadinti dviratį čioperiu. šoko jau tik keli, prie durų stoviniavo irgi negausiai liaudies, spėriai švito. geriausias momentas – marilyn manson gabalas, bet neatsimenu koks. atrodo iš to albumo kur mOBSCENE. apie penktą atsisveikinom ir keliavom namo.

bendrais bruožais, tai daugmaž viskas, ką apie sekmadienio paryčius prie juozapavičiaus tilto galima papasakoti. ne todėl, kad viso kito neatsiminčiau – atsimenu pakankamai daug ;-) yra dėl ko slightly gėda, yra kas pavyko labai gerai, yra daug atseit ir kelios tikros pažintys, vienu žodžiu – užskaitom. nerealus reikalas turėt tokius tūsus alytuj – vien ką reiškia, kai neturi kažkur važiuot, paskui galvot kaip grįžt. jau buvau užmiršęs ką apskritai reiškia savo mieste tūsintis, nes kada paskutinis renginys buvo? tikriausiai žiemą..

buvo įdomu patirti tą festivalinį jausmą kai viskas dzin, iki tam tikros ribos. turi pinigų – eini pirkt gert, neturi – eini vaišintis. nori ką nors pasakyt – sakai pirmam sutiktam, panelė graži – taip ir pasakai, bachūras matytas – jau veik geriausias draugas.

beje, penktadienį zoo organizatorius susituokė, bet tikiuosi kad šeimyninis gyvenimas nesutrukdys kitais metais daryti jau trečią (?) festą. iki tobulumo dar nemažai, bet come on – faina kad kažkas apskritai vyksta.

Zoo fest? || day 01.

klausimas, ar tikrai fest. nėra tokio jausmo, kad kažkas tavimi rūpinasi. kaip b2g, ar tundroj – kur viskas tiesiog čia, viskas tiesiog paruošta, ateik ir pasiimk tai, ko nori. čia lyg ateini suprasdamas ko, tada nelabai gauni, bandai kažko kito, irgi neišeina ir galiausiai nuotaika sugenda.

bent jau taip supratau iš daugelio naujų oi_hai draugų, kurių rytoj neatsiminsiu, ir jie neatsimins manęs. šiaip jau, neradau kam būtų viskas patikę nuo a iki z. o mano nuomonė negali būti objektyvi, nes pinigų nemokėjau, tad ir skalė vertinimo visiškai kitokia.

pirmas įspūdis šiaip sau – negalima įsinešti alkoholio. jokio. net skardinėse. ir nors tikrai negalima, bet visi gavę apyrankes vistiek per miškus atsineša, tai kam tas nepatogumas, klausimas.  juolabiau, kad viduje įsigyti gėrimų galimybės skurdžios – prekiaujama tik alum, nes licenziją gavo nestipresniems nei 6%.

next, žmonių stygius. grojant pirmai grupei klausėsi ~5 (be garsisto), antrai grupei ~3, tada šiek tiek padaugėjo, bet tiksliai negaliu pasakyti, nes jau buvau apgirtęs ir reikėjo eiti dasipirkt. grįžus buvo pradėję temti, muzika sunkėjo (o gal garsėjo. o gal tik tada atkreipiau dėmesį), žmonės pradėjo lįsti iš palapinių lauk. ir ne tiek jau daug tų žmonių buvo, gal koks 100 ar 150, su grupėmis ir savanoriais.

pati muzika.. na, nesu gerbėjas. bet kasdien susidurdamas su dideliais muzikos kiekiais vertinu gyvą atlikimą, ir energiją, jei sugebama ją perduoti. ir taip vertinant, visus grupės nublanko prieš vakaro kulminaciją – nine eleven, kurie grojo gerą pusvalandį iki dvyliktos. nors gali būti, kad kažką maišau, nes programų taip pat rasti feste nesugebėjau.

beje, įdomus reikalas – kai grupės soundcheckindavosi, garsistas leido touch and go ir panašią lengvą muzikėlę. kompanijai su išpaišytais apverstais kryžiais ant kaktų tai turėjo palikti neišdildomą įspūdį.

as mentioned – man tai kas – renginys nemokamas, pažįstamų daug, gavau košės, išgėriau ir minimaliai pasipoginau. viską užskaitom. nors ryškiai ne piniguose esmė. mokėti už tokį renginį galima, bet ne 50 lt. praėjusiais metais buvo apie 20 – teisinga kaina.

apie dvyliktą visi į “klubus”, kurie fuckin toli, klaikiai toli, per fuck fuck toli. viename (autodetalių pardėj) – briedas. neklausomas minimal, žmogus prie grotuvų naudoja crossfaderį vietoj to, kad bandytų actually sumiksuot. kiek žinau, ten turėjo jam’int “krivių šėlsmas”, bet paskui lydint juos iki dailidės paaiškėjo, kad kažkas ne taip su įranga ar wtf, ir jie ten baisiai suputoję ant organizatoriaus buvo. well, į atodetalių pardę tarpais dar ateidavau iki to laiko, kai užstrigo kompaktas ir “diskotekininkas” pradėjo mėtyt bajerius apie dzūkus ir pan.

pušyje kitas reikalas – žmonių daug (valgei ko? tu užsimetęs?), tvanku, mažas langelis nepadeda. muzika tokia, kokios ir buvo galima tikėtis – pradžioj dramas, tada žostki breaksai. tarp žmonių vos vienas kitas nuo dailidės – suprantama, alternatyvios muzikos gerbėjams klubai nėra maloniausia vieta pasauly. plius, dvyliktą festuose reikalai tik prasidėti turėtų, o šiandien programa realiai, dvyliktą baigėsi. tik įtariu, kad viskas persikėlė į palapines, ir įtariu, kad rytoj žmonių bus dar mažiau.

nuotraukas įdėsiu kiek vėliau, nes fotiką apsidrausdamas palikau darbe. kojas klaikiai per sanarius skauda, bet taip visada. tikiuosi ryt apie pietus atsigaut, o dar už paros, parašysim apie antrą zoofest? dieną.

adidas ir costanza.

šiandien viskas priklauso nuo perspektyvos.

praradau, arba atsisakiau, automobilio. ilgam, tikriausiai. nes nors remontuojamas, bet neverta kišti pinigus dar metams. ar dviems metams. geriau parduot, kol įmanoma, ir rūpestį permest ant stiprių random kazako pečių. pats ieškau kur pasiskolinti pompą dviračiui. vienok gerai neteršti gamtos, fizinis aktyvumas, neteršti gamtos again, fizinis aktyvumas again (daugiau argumentų nesugalvoju bet du atrodė skurdžiai), tačiau jau buvau pripratęs prie laisvės bet kada atsidurti bet kur. sąlyginai aišku, bet lyginant vaikšiojimą pėsčiomis, tai automobilis yra konesušikta teleportacija. so, bet kada – į varėna, į druskininkus, pavalgyt, pasivaikščiot, whatever.

jaučiuosi atjaunėjęs metais penkeriais – iš stoties ir į darbą beveik pėsčiom. jei ne tokia diena, taip ir nebūčiau supratęs, kad vieni kedai jau trina koją. suplyšę labai, matot. grįždamas prisidėjau servetėlių, ir suklijavau lipnia juosta. galvoje turiu daug įvaizdžių – o izolke suklijuoti batai yra kill_em_all stiliaus filmo su briusu ir dar kažkuo liekana galvoje. nes vienas herojus ten irgi klijavo batus izolke. tuos batus jam padovanojo tėvas. sentimentai. vieni herojai action filmuose myli moteris, kiti batus – bet romanas turi būti.

taigi realybėj irgi kažkas turi būti. nes kitaip nei žiūrėti, nei dalyvauti, neįdomu. beje(!) klausomės mes šiandien, ir rekomenduojam, costanza – sonic diary. visiems, kam patinka csi soundtrackai, garso takeliai, ir apskritai electroninis dark vocal ambient triphopas, as i call it.

parsisiųsti iš linkomanijos čia. nemokamai klausyti last.fm’e čia.

beje, tai tik pirmas jos pilnas albumas, kurį ir prodiusavo pati costanza. dar ji dirba su tricky, kuris gros b2g, nes pats trikis nedainuoja. nedrįsčiau kaupti viltį, kad išvysime ją norveliškėse.  visai neįsivaizduoju, kaip tricky pasirodo gyvai – gal sempluos, gal atsiveš kažką.. šiaip sonic diary nėra kažkas tokio. tikrai ne bomba, bet greičiau labai malonus atradimas ten, kur nesitikėtum nieko. bet jei nerandat ramios_bet_kinda_tamsios muzikos apmąstymams – pats tas.

take me to the river.

Take me to the river..

kartais jaučiuosi tiesiog nusipelnęs. ir net jei diena, savaitė, mėnesis ir apskritai pastarieji metai buvo sunkūs – jaučiuosi dar labiau. todėl atsisakau vežioti, ir šaudausi, kas vežios mane. šiandien ir vakar, turėjau quite amazing time.

And wash me down..

po darbų apsiprausiam, pasipuošiam, ir tykiai pagulim užmerkę akis valandėlę, nes esame pavargę. būsim už 3 min. ok, išeinam į lauką ir kelionė prasideda. pirma stotelė – kolonada, kur šiandien Keith Thompson Strangebrew & Patsy Gamble, su keliais samdytais lenkais. gyva muzika savaime gėris, o toks tikras bliuzrockas, bliuzdžiazas, bliuzfankas ir apskritai jazz fusion, wow. amazing. vargoninkas tik, siaubingai lievas. galės dienoraštyje pasižymėt, kad šiandien bandė improvizuot, bet gavosi šnipštas. akordais ir aš pagročiau. kita ok – tik liūdna, kad niekada neužtaikau ant tikro pianisto. what’s more – 2xFM99 kokteilis, kuris iš tiesų yra shotas. pirmąkart paragaujant atsargiai, antrą – degantį bet.. nesugalvoję kaip apžioti liepsną ją užpūtėm ir palaukėm kol stiklas atvės. still, labai skanu.

Won’t you cleanse my soul

next stop – dangaus skliautas, kur “kultūrinis veiksmas”, kur K.U.B., ir kur road’s’killa. iki jo groję visai netiko. actually reikėjo quite pramanipuliuot patekimą į skliautą (a> nemokamai, b> su transportu namo). žmonės gal kito tikėjosi, žmonės gal apskritai namo norėjo, bet priverčiau kentėt ir žiūrėt į mane šokantį. buvo insane. susipažinau su Riva (ką rūkai?), ir dar kelias pažintis atnaujinau (tu kažko ėmei?). nesuprantu kodėl sako, kad druskininkiečiai pasikėlę. man ten patinka. trečią atgijo sąžinė, atsisveikinom ir judam namo.

Put my feet on the ground

i like the way it is. vienintelis šiandienos minusas – pinigai išleisti gėrimams, kurių kažkaip buvo daug. gėrimų. o pinigų tik mažėja. turint omeny vis dar didelius planus.. fuck that. was worth it. kitą savaitgalį zoo, kitą savaitgalį keli nauji draugai į alytų, ir mes vėl neskaičiuosim pinigų, energijos, ir laiko.

p.s.
parvežęs namo kolega judėdamas per centrą prie vilniaus banko, sakė paliudijo 20++ žmonių muštynes, su kraujais, stiklais, buteliais, keliais be sąmonės, keliais lakstančiais, keliais su pagaliais.. ir kažkaip manau, kad laisvalaikį leidžiu geriau.

my secret mr. Hyde.

domiuosi viskuo, ir noriu žinoti viską. tas trikdo, nes nespecializuotais kanalais mane pasiekia tik nuotrupos to, kas man įdomu. googlinu, skaitau, – bet didžiausią informacijos dalį kokybiškai įsisavinti gebu tik dialogo metu. žinios tiek tikros, kiek patikimas šaltinis. ir man patinka pasitikėti šaltiniais, kurie to verti. profesoriais, dėstytojais, ar šiaip protingais žmonėmis. liūdna, kad tik pastarųjų kartais pasitaiko, bet man trūksta to m, ryšio, su akademine visuomene.

neakivaizdinės studijos sukuria tik tiek ryšio, kiek reikia, kad mane užkabintų. tiek, kad susijaudintum. pradedu galvoti apie kitas studijas, maybe tspmi, nes kiek klausau – tai yra labiausiai tai, ko man reikia. darbe, viena iš praktikančių, kurių atvyksta kasmet, mokosi ten. sako sunku. sako diskutuoja. sako tai, ką noriu girdėti. o romantiško susižavėjimo periodai visada gyvenime šviesiausi.

galvoju, iš kur gauti pinigų, ir gauti pinigų daug, kad galėčiau sau leisti nedirbti. arba dirbti kažką.. nežinau. čia, alytuj, turiu sąlygas dirbti pagal poreikius – kada noriu, kartais ir kiek noriu. kadangi esu quite atsakingas, nepiktnaudžiauju ir esu viskuo patenkintas. vilniuj įsitvirtinti būtų labai sunku.

taigi visą dieną mąstau apie tai, ką žinau, susijusio su politologija. gėda prisipažint, žinau ne kaži ką. bandau formuluot argumentus už/prieš demokratiją, nes nieko rimčiau nesugalvoju. totalitarizmas tiek tobulas, kiek tobulas gali būti vienas žmogus, padaugint iš tikimybės atrinkti tinkamą iš visų kandidatų. nes tai, kaip aš viską matau – didžiausia nūdienų problema, kad žmonės dirba darbus ne pagal kompetenciją. laikais, kai tik lipantys per galvas kažko pasiekia, tikrieji savo amato specai lieka žinomi tik saujelei žmonių. rinkos ekonomika, pasakysit, evoliucija, natūrali atranka, pasakysit, bet tai paprasčiausiai neefektyvu didesniu mesteliu.

kai per ilgai susitelkiu ties viena mintim ir nieko protingo nesugalvoju, šoku į dar vieną pastarųjų dienų obsesą – antrojo pasaulinio karo nacių eksperimentus aušvice ir kitose stovyklose. internete šia tema medžiagos taip pat nedaug, beveik viską jau perskaičiau. esu ant ribos užsisakyti knygą, kurią parašė žydas, dirbęs kartu su džozefu mengele. nesu susižavėjęs tais eksperimentais, bet jaučiu nesveiką potraukį sužinot viską. tai šlykštu in every single way, bet nieko sau negaliu padaryt – ieškau žmogiškumo ribos. bandau suprasti kur žmogaus pasąmonėje yra mygtukas, įjungiantis arba išjungiantis humaniškumą. suvokimą, kad kitas nėra blogesnis už tave, kad visi mes esame žmonės.

nesu tikras, ar pasaulis pasimokė iš to. keistai jaučiu, kad jei ne naciai ar japonai (jie tą patį darė), viskas būtų įvykę kažkokia kita forma. ir mintyse vis atsimušu į sieną: kaip galima tūkstančius žmonių laikyti kažkokiais parazitais, ir likviduoti. genocidas. prieinu prie išvados, kad, matyt, kiekviename iš mūsų, vis tik, jungiklio esama. ir reikia visai nedaug, kad kažkas jį pakrutintų – nusivylimas, ekonominis nepriteklius, fatalizmas ir visuotinis nepasitenkinimas mus paverčia žvėrimis, kuriais galima manipuliuoti, ir priversti daryti viską. kiekviename galima pažadinti savanaudišką, egoistišką, nepatiklų, paranojišką ir nesuvokiamai sadistišką žvėrį.

kaži, ar tie ex-naciai, kurie dar gyvi, kurie buvo viso to liudininkai ir į krūvas dėjo tūkstančius žydų, dabar, po tiek metų, atsipeikėjo? jungiklis vėl grįžo į žmogiškąją padėtį? kaži, koks jausmas, dabar visa tai prisiminti?..

wireless bless.

ar čia vienas tų atvejų, kai netikėtai užklumpa kokiatais naujovė, ar čia viskas dėsningai vyko jau senokai, ar čia tik man neaišku kažkas buvo, bet šiandien atsikėlęs labai_anksti likau labai_pasipiktinęs. kažkodėl matyt, jau visai klaidingai mąsčiausi sau, kad visos parduotuvės dirba nuo 8 val, bet pasirodo, tai jau istorija.

paskaitos žinau, esu pripratęs – 9. egzaminai vu nustebau, bet pripratau – 10. šiaip ok with me – man geriau vėlai naktį dirbti, nei anksti ryte keltis. bet matyt, tiek daug rytų praleidžiantis snausdamas, nepastebėjau, kaip viskas pasikeitė. parduotuvės irgi pradėjo dirbti nuo 9. bent jau tos, kurių man reikia. o gal visada dirbo. šūdas.

o didi diena išaušo todėl, kad pagaliau nusprendžiau nusipirkti wireless routerį. arčiausiai darbo pasitaikė icg kompiuteriai – o first impression shoperiai toliau ir neina. konsultantė išmano tiek, kiek ir aš. reikalas, kad aš didžiuojuosi būdamas technology-free, o jos darbas turėtų būti, man paaiškinti viską, o ne aiškinti tipo read the fucking manual.

pirmas pasitaikė kažkoks asus, ok, jamam – 160. sąskaitą faktūra tik, surašom, ok? o darbuotojo pažymėjimą turim? what? pirmą kartą girdžiu, kam tau jo gali reikti? nu bet, kitaip bet kas gali sąskaitas rašinėtis.

WHAT? ir tai buvo tik pirmas dienos įvykis, kai buvau exposint’as dideliam nekompetencijos ir bukumo lygiui. paprasčiausiai išėjau, net nebuvo ką pasakyti. tai fuckin aišku, kad sąskaitą gali išrašyti bet kam, kas turi įmonės rekvizitus, bet kas iš jų tą sąskaitą ims, jei jie nebus darbuotojai or smth? kažkoks absurdas. nu whatever, keliaujam į sonex. ten bachūras familiariai, draugiškai, kompetetingai, ir taip, kad norėčiau ateiti ten papietaut ir pašnekėt apie kompus. išrinkom dlink, kurio pagalba dabar į savo kasdieninius reikalus namuose visiškai integruosiu macbooką. ta prasme, galėsiu browsinti redtube balkone ar tikrinti travianą vonioj.

konfiginimas net tokiam tamsiam protui kaip mano, buvo more than easy. praktiškai jau įkišus laidą ir įjungus routerį viskas veikė perfect, bet ir passwordai, pavadinimai and so on, nustatomi labai lengvai. tiesa, kompaktas prie routerio buvęs nepasileido, bet ir neprireikė. happy happy happy. next target, tikriausiai, airport express, bet čia jau pataupyti reikės.

o bene didžiausias kvailumo demonas šiandien mane užpuolė darbe. matyt buvau naiviai išjungęs savo firewallą, kai netikėtai gavau kelias dialogo “yra taip..”-(aš paneigiu)-”bet aš nesakiau kad yra taip” porcijas. tik vėliau sugebėjau greitai ir su minimaliais nuostoliais nutraukti pokalbį, kuris vedė iki nepaneigiamai debiliškų tiesų ala “gausi diplomą ir būsi žurnalistas” bei “tu turi auskarą antakį, tu ir po trisdešimt metų nepasikeisi, būsi toks pat”.

ir labiausiai gėda paskui būna, kad tu apskritai išgirdai bent kelis tokius teiginius, įsivėlei, kad ir minimaliai, į tokį pokalbį. kad, nesuprasdamas ką darai, kažką sakei for fucks sake. vengt reikia kaip didelį česnakinį kebabą suvalgiusio gezo, tokių nuotykių. vengt reikia.

don’t talk.

- o gal susitikim, kai pasijaučiam vieniši?

(kartais nei iš šio, nei iš to, pradedu jausti plūstantį adrenaliną. trunka įvairiai, bet dažnai with no reason at all – gulint priešais tv, skaitant knygą, klausant muzikos. įtariu – tai susiję su perdėtu gėdos jausmu dėl visų, visko ir visada. reikia kratytis. kratytis kratytis kratysis).

shake it. off.

koks sudėtingas vis tik, žmonių bendravimas, m? kiek mes pasakom to, ko iš tiesų, neturim omeny? visi tie “ateik kada”, “paskambinsiu kada”, “atnešiu kada”, “tai varom kada”, ir taip toliau, klaikiai apsunkina bendravimą. kiek laiko reikia praleisti tam tikram žmonių rate, kad surpastum, kas kelintas “kada” yra tikras.

be carefull what you wish for.

o jei mes visada visur nueitume. visada visiems paskambintume. tiesiog viskas būtų taip, kaip sakom. gal tada apskritai nekalbėtume, nes netuščių žodžių juk, nėra daug. o jei žmogus, nors ir visada tiesą ir protą sakantis, kalba itin mažai – čia jau savaime kažkoks nukrypimas nuo normos. šūdo malimas tapo visuomenine norma, ir mūsų protai jau prisitaikė klausyti tik trečdalio to, ką girdim.

nenoriu galvoti, ar blogai tai. pažadai yra silpniausia mano įvaizdžio detalė. labai retai parodau principingumą – per retai. dėl to ir sugriuvusių draugysčių yra – vyrai visada atsimena tas, su kuriomis nieko nepavyko. iki skausmo, atsimena.

dangus nebe pirmą dieną, pavakarę, pageltonuoja pradžioj, o paskui sudega. jautiesi, lyg praleistum kažką svarbaus. būtum visai ne ten, kur visi renkasi. nes kad ir kaip norėtum, niekada nebūsi arčiau to geltono lopo prie pat horizonto. bandžiau – tiek varėnoj, tiek alytuj – tas pats.

- – sugebėjimas matyti tai, ką nori.

talentas matyt.

druskininkai || era.

Dažnai savaitgaliais nerasdamas ką veikti alytuje, keliauju į druskininkus. Kaip žmogus, mėgstantis laiką leisti klubuose krutinant sąnarį, galvoju šiek tiek papasakot apie klubinę situaciją druskininkuose.

Pirmiausia su draugais aplankėm dangaus skliautą, kur dažniausiai groja st.stereo (sąvininko sūnus). būna ir svečių, tačiau jis groja visada. vaikinukas jaunas, bet varo labai neblogai, miksavimas ir gabalų parinkimas aukščiausios klasės. stipriai ne veltui jau pradedamas kviesti ir į vilniaus klubus, nors kaip lankytojas, jis dar būtų per jaunas.

Aplinka skliaute labai ok – vietos šokti neperdaugiausiai, bet sėdėti per akis. garsas superb. apšvietimo tiek, kad kai kurios galvos net palieka išjungtos. publika irgi ok, jautiesi labai savas. neprieisi tu – prieis prie tavęs, visi daugmaž draugiški, niekada nekilo jokių problemų.

Taigi kurį laiką lankėmės tik skliaute ir vargo nebuvo. alytuje nieko panašaus niekada nebūna, ar bent jau per retai, kad apskritai užskaitytum. Bet kažkurį savaitgalį djscene.lt/events užmačiau, kad kažkas rengiama naktiniame klube “Era”. wtf? susirašom su druskininkiečiais – ir gaunam patvirtinimą, kad skylė. mintis gan aiški, bet veikti tragiškai nėra ką, tad judam į druskininkus, į erą.

…

pasistatom prie klubo. neveikia gal? mūsų mašina vienintelė. išlipę išgirstam dusliai grojant muziką, kiek nurimstam. apeinam pastatą, prie įėjimo rūko dvi panos. m, ok. įeinam, susimokam po 10lt, žmonių nematom. praeinam į pagrindinę erdvę – žmonių nematom. prie pulto jaunas vaikinukas groja senus electro house gabalus (kurie prieš 3-4 metus buvo bomba), prie baro tuščia, kampe sėdi dvi 40++ moteros, prie kito staliuko trys 21++ merginos.

juokiamės.

už kelių minučių pasirodo barmenas, užsisakau degtinės+redbull. įpila į pseudo-bokalą nudaužtu kampu. nnebesijuokiu. prisėdam. salę palieka tos trys panelės, užmetu, kad va pusė klubo kątik išėjo. juokiamės. užsisakom alaus. įpila iš skarbonkių. vėl net nebejuokinga.

dislokuojuosi prie baro, užsisakau antrą porciją, bet jau dvigubą. prisėda panelė su vaikinu, vedam kalbą apie tai, kuris žodis tinkamesnis – skylė ar išvietė. prieinam išvados, kad vistik skylė. aplink pradeda strikinėti iš niekur atsiradusi ratuota riterė, kuri net kvepuoja į lievą bytą ir bilekaip taškosi. viena. visi į ją žiūri.

sekundei juokinga, bet paskui vėl prisimenu kur esąs.

dar po kelių dvigubų, jau darėsi smagiau, bet muzika taip ir nepradėjo patikti. pakalbinom ir sugrįžusias tris paneles, kurios sakė, kad čia visada taip. visada skylė. so, jei apie tai, kur druskininkuose vakare, ir skliautas uždarytas – NAMIE.

right now.

pastarosiomis dienomis darbus baigiu anksti, tad daugiau laiko praleidžiu namuose. gan apgailėtinas iš socialinės pusės teiginys pavyko, na, bet būtent taip ir yra. pradėjau tvarkyti senus blogo įrašus. sutvarkau šriftą, pridedu tagus. man klaikiai patinka tas tag cloud thing, nors jis ir per didelis pas mane. o tik apie pusę įrašų esu sutvarkęs, yet.

dar turiu čia šiokių tokių pseudo įdėjų. galvoju, kad reikia aktyviau reikšti savo muzikines pažiūras, nes nelabai turiu kam papasakoti kaip, pvz, nusivylęs esu naujausiu coldplay albumu. nuo jo pradėsiu, o toliau taikinyje tricky ir yoav. viską bus galima rasti linkomanijoje.

o ir reikia po truputį lavinti rimtesnį rašymo stilių. nevelti taip, kaip tai daroma djscene apžvalgose, bet still. rimčiau.

jau greitai alytuje zoo fest. neatsimenu ką praeitais metais veikiau, bet kažkaip nesigavo man ten ilgiau pabūt. šiais gi, metais, renginių žymiai daugiau, ir platesnei auditorijai. viltingai laukiu naktinių “klubų”, tai penktadienį 00:00-06:00 (IKI 6!!) “pušyje” D’n'B ir breaksai su R-S-K ir Paku iš K.U.B. (komanda rūpinosi dnb steidžu tundroj, kuriuo likau didžiai patenkintas). Dramas alytuje retas reikalas, todėl looking forward labai stipriai, net jei vienintelis aikštelėj demonstruosiu nenatūralias konvulsijas ir nekoordinuotus judesius.

na o paskui renginiai jau rugpjūtį – HC rengia open air, kuris kiek žinau rugpjūčio 9, taip pat rugpjūčio pradžioj roko naktys. atrodytų šaunumėlis – pirmyn su dviem šauktukais, bet kodėl for fucks sake jie visą vasarą snaudė, ir viską grūda būtent tada, kai aš keliausiu į olandiją :/

bet then again, tikiuosi ten atsigriebti su kaupu.

bent jau už open air, nes vistiek kaskart miegoti eisiu tikriausiai girtas ir palapinėj.

spin it.

kokie stulbinamai keisti tie žmonės gali būti. vienus, rodos, tikrai suprantu – tiek, kiek savo vorą – pavalgei, išsinėrei, pavalgei, išsinėrei. kitų nesuprantu lygiai taip, kaip nesuprantu kuo atskirti trešnes nuo vyšnių. žinau, kad varėnoj yra medis ant kurio auga trešnės (man taip sakė). žinau, kur tas medis. bet nebuvau ten jau kurį laiką, ir neatsimenu trešnių skonio. o mama iš turgaus parneša įvairaus skonio uogų ir aš dažniausiai būnu labai sutrikęs.

šiandien išgryninau pavojingą mintį, kad, matyt, savo nesveikoj galvoj kažkaip blogai vertinu žmones. tie, kuriuos suprantu, man dažnai neįdomūs ir dar dažniau aš jiems nepatinku at the first place, o tie, kurių nesuprantu, man įdomūs tik kaip tyrinėjimo objektas.

ir tik išimtinai malonioj draugijoj kartais susimąstau, kaip tai yra super, kaip tai yra nerealu, kaip tai beprotiškai fantastiška, kad va – žmogus. žmogus visu gražumu. savarankiškas, nepriklausomas, protingas – pasirinko mano draugiją ir va kaip mes – du žmonės – sutariam. lyg tai būtų toks pat retas reiškinys, kaip saulės užtemimas.

nors pastaruoju metu, tai tikrai yra retas reiškinys.

jei pradėčiau rašyti knygą, pirmoje pastraipoje (nes įžangų niekas neskaito) reikėtų paaiškinti, kad man nekaip sekasi bendrauti su žmonėmis. gal aš per daug susireikšminęs, išsikėlęs ar pasikėlęs. nežinau. man sako, kad esu egoistas, bet ko vertas teiginys, neparemtas jokiais argumentais.

juolabiau, kad aš tikrai nuoširdžiai stengiuosi padėti.

..bet tikriausiai tik todėl, kad tada pats jaučiuosi geriau.