black or white.

naktis druskininkuose, kurią labai sunku vertinti. o aš negaliu kitaip – viskas, kas pilka, mano galvoj sukasi lyg centrifūgoj tiek, kiek reikia nustatyti kad ir patį menkiausią linkimą į baltą ar juodą. ir tada vėl viskas paprasta – black or white.

pilka mano gyvenime neegzistuoja.

taigi ši naktis suksis dar be proto ilgai. vienok prasidėjo ji klaikiu awkwardness, o vėliau sunkiai įsibėgėjo, tačiau vėliau mačiau daug gražių kūnų, man porą kart pataisė smunkančias kelnes, ir susipažinau su panele kuriai patiko kaip aš šoku (actually šie du tai basically the same). and that is something, nes paprastai visi nuo manęs laikosi atokiau ;-) nors gal aš pats visada stengiuosi atokiau. nežinau. pirmiausia primesiu juoda ar balta, o tada gilinsiuosi į detales, jei apskritai iki to daeis.

jau mieste palydėjau draugą iki namų, ir eidamas atgal pagavau save mintis galvoje deliojant lyg rašyčiau blogą. konstatavau daug neteisybės (daugiausiai keliom minutėm stabtelėjęs prie plaukiojančių ančių pulkelio), ir apskritai protarpiu pasijutau quite lonely. bet taip.. lyg po ilgų ilgų metų suprastum, kad ok, balta juoda nesiskaito, vistik yra pilka ir oh my god, kodėl nesupratau to anksčiau; kiek daug pilkumos galėjau paversti pasaulio stebuklais!

bet nei aš ketinu ką nors kuo nors versti, nei nuleisti kartelę, nei atsiprašyti, nei paprašyti, ir apskritai mano dienose būna per daug akimirkų, kai pagalvoju ok, i can die now.

vaikystėj būtent dėl to ir buvau vienas prasčiausiai zilitoną įvaldžiusių vaikų kieme – žaisdavau tik tada, jei pavykdavo startuoti idealiai. o jei ne – iš naujo. arba ai px.

nepasakyčiau kad aš tipo visai nevalgau. ir nesmunka jos jau ten visai žostkai. nu laikosi kažkiek, kad visai nenukristų. nors neneigsiu, kad tam pačiam skliaute esu jas ir visiškai pametęs. irgi buvo awkward.

nors tąkart visumoj vakaras ištempė iki balta balta.
tai gal ir dabar dar, ištemps.