eurovizija, gėjai, kalbančios galvos ir ribos.

praėjusiais metais siunčiau sms, lietuviai tai šaliai davė 12. šiais metais siunčiau sms, ir (prancūzam) davėm 8. fair enough. čia buvo eilutė apie euroviziją, kur man labiausiai patinkančios dainos visada kovoja 5-6 blogiausių dainų tarpe. eilutė pritraukianti trafficą taip pat, i guess.

diena buvo ilga. savaitė buvo ilga. nusipelniau visko. parašiau + – pirmą tikrą straipsnį, kuriame nenaudojau jokių klišių and stuff, ir actually net buvo apie ką rašyti. i mean, apie tai kas įdomu and stuff, o ne tik protokolinis reportažas. tuo didžiuojuosi, nes esu savamokslis, so – diletantas. tikriausiai toks ir liksiu, nes niekaip neapsisprendžiu kurioj stalo pusėj konferencijos metu noriu sėdėti. užduoti – ar atsakyti. beje, girdėjau nusiskundimų, kad užduodu per sudėtingai. ir šiaip, kad esu visus užgožiantis pure evil, prie kurio žmonės negali jaustis natūraliai.

nežinau, kaip turėjau reaguoti. tai nebuvo bandymas įžeisti, o aš visada stengiuosi nepersistengti su reakcija. rimčiau atkreipiu dėmesį tik kai matau, kad žmogus stengiasi įžeisti tyčia. nesvarbu pataiko ar ne (dažniausiai ne), bet esmė, kad tai apskritai bando daryti.

prisimenu dar blogo rašymo pradžioj pradžioj, su manim susisiekė iš būsimo e-žurnalo. manė, kad tiksiu rašyti ar kažkaip taip, didžiavausi ir tuo. tada kažkurį vakarą skype paklausė ką manau apie gėjus. daugiau nesusisiekė ;-) dar neturėjau nuomonės klausimu, dabar turiu. quite tolerantišką actually, bet man nepatinka kai atseit nuskriaustieji tampa lygesniais už lygius. vaikščioti su b*b** ant galvos nėra “saviraiška”. that’s offensive. heteroseksualai juk nevaikšto apsirengę vaginomis ir nerėkauja “pussy is cool”. gėjų visi bijo, neduokdie pasirodysi homofobas, m?

tas pats su juodaodžiais, ir moterų teisėmis JAV.

bėda, kad protingu galima būti tik pačiam sau, keliems aplinkui, bet ne visiems iškart. protingų kalbų niekas neklauso. norint atseit kažką nuveikti, turi nueiti pas joną ir pasakyt, kad jei jis tau duos pinigų, vėliau tu jam patvirtinsi projektą. nėra tradicijų, kaip jav – kur kalbančios galvos turi stiprias senas šeimas už nugaros, taigi ir kapitalą, tęsti tą darbą, kurį pradėjo tavo proproseneliai. pas mus retai tinkami žmonės daro tai, kam jie skirti – o jei ir prasimuša, galiausiai suprasdami, kad jie one of the kind pradeda kvailai taikyti “visos priemonės pateisina tikslą”, taip tapdami artūru.

dabar aš jaučiuosi lyg prie ribos, kur prasideda rimti dalykai. ir jau svyru į kitą pusę, no way back, bet nors pasirinkimo jau atseit nėra, aš jo nei suprantu, nei laukiu, noriu, ir išvis nesigaudau situacijoj. žinau kad i’d be good at whatever i do, bet ką butent i must do? noriu būti naudingas. dideliu mastu. maksimaliu mastu. neįsivaizduoju, kaip tai pasiekti. žiūriu į žurnalus kur dar net pilnametystės nesulaukę jaunuoliai make a difference, o man 20 ir aš studijuoju administravimą.

say what?

nebijočiau kreiptis pagalbos, jei įsivaizduočiau kur. į kurią pusę net. gal reikia laiko. aš žinau kokio išsilavinimo man reikia, ką turiu žinoti (tai toli nuo to, ką darau dabar), bet dabar jaučiu, kad tam reikės milijono metų. o jaučiuosi ready jau dabar. šiandien, šiąnakt, šią fuckin akimirką.

nu ir ką, eisiu miegot tuoj.

buvo geras vakaras. savaitgalis. savaitė. viskas buvo ir yra gerai. “neišsipildymas” praeis. kaip praeina ir visi kiti mano norai. bet neketinu nustoti svajoti ir repetuoti kalbas. atsakymus į pačius įvairiausius klausimus ir modeliuoti visas įmanomas situacijas. na, gal popiežium nebent jau netapsiu, bet who knows? turiu savo viziją ir tam reikalui ;-)

tikiuosi mano ateitis pas mane ateis kaip įmanoma greičiau. nes taip ir nepasirinkęs (jei dar galiu), galiu persisvėręs per tą ribą nukristi kakta į žemę ir iš didelių norų liks klojamos plytelės, tinkuojamos sienos, ar maišomas cementas.

mirčiau.