uogienė – ir viskas bus kitaip.

nerašyk! (kiekvieno naujo įrašo šablonas).

ne, nu supranti, aš vaikystėj irgi ac***enas buvau, bet dabar galvot pradėjau (pusryčiai vietiniam kabake).

kai gavau jam jam – rytais, tai taip ir klausau tik šitą vieną dainą. jau pora dienų gal? geras gabalas. vakar šventėm gimtadienį, tai niūniavau visą vakarą ir gailėjausi kad neatsinešiau. tikiuosi tam vaikinui danguje pasiseks ir šita daina bus naujas super hitas. panašiai jaučiausi tik atradęs ščiogolevaitę.

ryte keltis buvo nenormaliai sunku, vakaršiandiennaktį smarkiai pyliau, matyt galvodamas kad ryte darbe viskas tiesiog susitvarkys ir panašiai, bet nesusitvarkė. kai taip viską atlieku, tai tik teršiuosi ir tiek, nes gi tikrai būna dienų, kai varau gerai. šiandien net minimaliai pavaryt nesugebėjau, ir kas baisiausia ir gėdinga, kad man visiškai dzin dar iki šiol. pamirštu kad man už tai pinigus moka, blogai.

moralinės fizinės ir finansinės pagirios, bet juk taip jau buvo. dar vienas sugadintas kvapas, įvaizdis. visada taip.

ne, nu supranti, aš irgi galvojau kad grįžus (iš zonos matyt), viskas kitaip bus. bet į tą patį grįžau (pusryčiai vietiniam kabake).

mikriuke (važiuojant namo), dvi gražios mergaitės. viena gražesnė, aišku, bet visumoj.. nu ir dar viena buvo, kol nepamačiau kad ji su ūsais. ūsiukais. šakės, kaip turėtų smirdėt gyvenime tokią nelaimę turėt.

dangus šiandien, kaip po kupolu. ir kupolas baigiasi ten, už bažnyčios, kur prasideda pasaulis. į jokią kitą pusę važiuodamas niekada nesijaučiu toks išvažiuojantis, nei kad, į rytus (ar bent aš taip manau, kad ten rytai, nors tiksliai žinau, kad ten vakarai, nes saulė leidžiasi). vilnius, kaunas, tai ten kur jau esu buvęs, o į apačią, marijampolė (salyginai), druskininkai, nu dar ten kažkas, už lenkijos dar kosmosas.. prisiminiau kiek teksto suvokimų buvau rašęs dar mokykloj apie tremtį. dabar labai norėčiau.

šiandien skaičiau straipsnį L.T., apie bachūrą kuris metė mokyklą ir pradėjo užsiiminėti verslu. sulaukęs septyniolikos jau buvo rimtos firmos direktorius.

ir jau prie pat namų prasilenkiau su dviem bachūrais iš mano namo. vienas jaunas, bangliukas, vasarą vis bando su skeitu kickflipą padaryt (tikriausiai jau ir padaro), o kitas vyresnis, vienas iš dvynių kurie visai nepanašūs. kažkada būtent tie dvyniai man išaiškino kelias paprastas gyvenimo tiesas apie tai, kad gyvenimo žmonės paprastai nenugyvena su vienu partneriu. buvau šokiruotas maždaug mėnesiui, nes jau galvojau pirštis karolinai iš darželio (nors mama sakydavo kad ji bloga nes valgo daug gumos ir jos dantys išpus. pats gumos niekada nevalgiau).

nei vienas iš mūsų trijų nepasisveikino, nors vieni apie kitus nemažai žinom. pagalvojau kad yra šlykštu, pažįstant tiek žmonių, nepažinoti nei vieno. juk net mikrūškininkai man bilekaip artimesni už kitus 6 milijardus gyventojų, o statistiškai jie tokie patys nuliai kaip ir visi kiti. ir taip visada man, nors daina gal kiek optimistiškiau nuteikia.