oh! and what do we have here?..

vakarais mano kalė pradėjo periodiškai norėt myžt, kas reiškia periodišką jos vedžiojimą aplink namą (aplink kurį periodiškai vedžiojama visa ruja šunų), ir tas periodiškas vedžiojimas aplink namą (aplink kurį vedžiojama visa ruja šunų) šiandien, lapkričio 21 d., antradienį, iki naujų metų likus gal atrodo tiksliai neatsimenu keturiasdešimčiai dienų ir apskritai esant tarptautinei televizijos/sveikinimosi dienai, reiškia tai, kad aš eilinį kartą įmyniau į, ****, šūdą.

ir pastoviai taip. maždaug nuo tada kai.. nežinau. kiek save atsimenu tiek mano koja vis šūdina, jei tik nueinu į parką ar kokią kitą vietą kuri bent kampeliu ribojasi su kokiutai žaliu skvereliu kurį periodiškai priklystantys šunys apkakoja kakoja kakoja priklydę šunys ant žalio skverelio.

nėra taip, kad visai nežiūrėčiau, kur einu. kas gi žiūri, visai po kojom, bet kas gi kitas, įmina į šūdą vidutiniškai kas septynis žemės apsisukimus aplink savo ašį? visiškai teisingai, čia jau bandau suvelt kosmoso žaliųjų žmogeliukų teoremą, nes didesnis traukia mažesnį ir, kaip tam vaikystės anekdote kurį buvo gėda kam nors pasakoti, šūdas šūde neskęsta.

gosh, atsimenu kai įmyniau per ekskursiją kažkur ten kažkur, buvo very embarrassing. tiesą sakant, netgi taip, kad paskui visą savaitę užsidūchinęs vaikčiojau ir kalbėjau eilėmis.

o paskui pripranti. pripranti kaip ir prie to, kad kartais neišeina, kad nebūsi visur geriausias ir net, kad apskritai sunku surasti sritį kur būtum geriausias. prirpanti prie “iš kur tu toks pas mus prie meno?” (kas, man kafkiškai_metamorfizuojantis, nustojo prasmės) ir “ne taip lengva gerą mašiną rast”, tad tikriausiai tas šūdas kurį vonioj gramdai nuo kedo yra..

nėra. nėra čia jokių teigiamų pusių ir priežasčių rašyt filosofijos traktatą apie vaikystės traumas – absoliučioj daugumoj atvėjų šūdas yra šūdas ir jis smirdi, o man rytoj matematikos kontras ir šiandien buvau susitikęs Rytę, su kuria kažkada gerai sutariau. gaila, kad daugiau nesusitiksiu (aišku batą praskalbsiu).