natūrali spalva.

kartais visai pamirštu apie blogą, tačiau dažnų dažniausiai man atrodo, kad va tik tik tik_ką parašiau įrašą. aišku, būna, prisimenu kad vistik esu mental_įvaizdis ir never_easy, ypač tada kai pro retą progos skylutę tokius namiokus užmeta visai ne_esantys žmogai (vakar sopranus žiūrėjau per lnk, tą seriją kur tonio boba (kitaip nepavadinsi – puikus režisieriaus darbas nuteikti žmones prieš tam tikrus veikėjus) filosofuoja apie tai, kad sakykim nuvykyus į prancūziją pamatai krūva žmonių kurių tau nebuvo iki to, ir nebus po to. manau susipratot. tas so true yra..).

autoritetinga komisija kuriai leidžiu save bent kaip pakomentuoti ir mane tas veikia, mano, kad taip pasireiškia mistinis spirituoto kosmoso ir lengvabūdiškumo iššauktas jų terminologija, vyriškėjimas. bet aš ir toliau sekmadieniais (o kažkada smagiausi vakarai buvo!) prisimenu visus DU TRIS KETURIS OI OI susišikimus ir apsigėdinimus (mostly dėl priešingos lyties nesuturėjimo (ne-taip)) o ketvirtadieniais maždaug em.. 20:35 dėlioju rimus apie tai kad viso pasaulio savižudybės turėtų nutikti ketvirtadieniais ir tai, kad manęs apskritai niekada neturėjo atsitikti.

penktadieniais viskas būna gerai.

net pradėjau mesti kebabą – dabar imu karštą sumuštinį, kas iš principo yra taip pat šlykščiai nesveika.

šiandien pirmą savo autorinę laidą, galima ir taip pasakyti, pradėjau. su kolega bandysim apie muziką kalbėtis, bet tas pasikalbėjimas mostly sukasi apie vienas kito stūmimą būdon. bent jau šaukiniai gražūs – visi iš mikės pukuotuko – prie to niekas neprikibs.

o dar štai, sesijai ir neišvengiamam problemų suaštrėjimui artėjant (čia dar net neturint omeny kalėdų, gimtadienio ir naujų metų), kartais susidiskutuoju pats sau apie ateities planus, nes vistiek – taip reikia. labai ilgai neištversiu va_taip susitikdamas mikrūškėje visus tuos kurie grįžo namo pailsėti, arba dirba kažkur ten rimčiau nei aš. ir kuriem tinka dirbti o ne mokytis, kas man visai netinka. manau. todėl dažnai ir stipriai pykstu kai nepaisomas mano jaunas amžius, kurį stengiuosi akcentuoti kaskart apsimesdamas durnu.

alytuje jau dvi savaites saulės nebuvo, žmonės pikti. štai, jeigu visur būtų balta, kitas reikalas. kitoks liūdesys, vienišumas, ketvirtadieninės savižudybės ir valandos eteryje kai absoliučiai neturi ką pasakyti – visai kitokios. kai aplink balta ir sniego iki kelių (bet to niekas netikrina ir tas baltulys lieka nesuterštas žmogiškųjų pėdų atspaudais), tas visas apsisunkinęs socialinis gyvenimas tampa.. bendras. kažkaip ten dingsta individuali izoliacija, apie ką skaičiau wikipedijoj, nes tik iš ten semiuosi ilgų žodžių kurie erzina mikę.

kas eina į svečius rytais tas išmintingai daro!