spiderman is allways hungry.

stovint vien su maikute (ir ta be rankovių) ant girgždančio sniego nooooors ir neatrašius/neparašius (vistiek) eilinio laiško, kažkokios beprotiškos minties pagautam beveik trečią valandą nakties išnešti šiukšles ir atsikratyti savaitgalio, kuris buvo vienas lieviausių lately, įkalčių, atšoka visos fantazijos apie tai kuo jau netapai ir kaip viskas šūdina, kol apie tai galvoji. sakinio gale visa esmė ir yra, tame “kol apie tai galvoji”.

nes stand for a moment – ir vien tas girgždantis sniegas – taip. tada medis – taip, pilnatis – taip, sveikas protu suvokiamas ir visai negeliantis šaltis ir cure/lullaby x4 – taip taip taip (trys šauktukai kurių mental nenaudoja lygiai taip, kaip stengiasi ir niekada nesijuokti).

aišku paskui pasibaidai pravažiuojančios mašinos ir tiek. šlykštu būti iškrypusiu skopofilu, yes, indeed it is. o mėgautis tokiais dalykais kažkaip, vienam. nes tas potraukis turėti kažką šalia tai atsiranda tai išnyksta, ir šlykščiausia kai jis po truputį persimeta į fading_away stadiją, o visi aplink juk, ir šiaip niekada nepagauna mano nuotaikų.

o kai į mėnulį žiūrėjau, pro tokią debesų maršką (nekitaip), tai kažkaip vapše kosmosas. visur kosmosas. kosmosas visada kai nedirbi, nesimokai, neini ten kur tau reikia ir apskritai neturi to, ko tau reikėtų. dzin kad nosies pertvara kreivoka ir nors šiaip nieko nesimato, kartais ji sušvilpia ir mane tai užknisa, ar kad kolegijoj bilekokie marazmai ir neatsiskaityti šūdai ir studijų knygelės (OMG? WTF!) su pačia lieviausia mano nuotrauka ever, iš kurios manęs net mama neatpažintų (ir žinau kodėl ji tokia – o gi todėl, kad ją foto ateljė darė ta tokia, kuri prieš kokius 3 metus mane globojo kai pirmą kartą solidžiai nusigėriau palangoj ir tik ryte supratau kaip ji siaubingai not my time ir no_type_at all whatsoever (per filmus taip sako – kaip rašyt nežinau), ir nesisveikinu iki šiol, nors palyginti dažnai matau).

nors ką aš čia.. fuck that.

pasaulis yra gražus, o gyvenimas tai.. tai čia jau kaip kam, i guess.