false messiah.

šiaip dabar darbe prie pulto sėdžiu, tačiau kad ir kaip tai rimtai skambėtų – nėra. ypač nedarbo dienomis ir ypač per vėlines kai labiausiai valdo dido white flag, staind it’s been a while, nickelback how you remind me ar limp bizkit behind blue eyes. anyway.

katik su vienu žmogum šnekėjau, kuris apskritai man yra didelis autoritetas, o kai taip nutinka su jais šnekėti (be tėvo ir jo nelabai daug tokių, bet still), visada tai ilgai kramtau ir. niekada be pėdsakų nepraeina. šįkart – apie visokius paralelinius pasaulius ir indigo kartą. apie hipnozę ir tai iš ko susideda žmogus.

damn, kaip gaila, kad aš tokių dalykų nesuvirškinu. ir parinuosi tada, galvodamas kad juk anoks ten normalus gyvenimas, kai kažko nesupranti. ir nebūsiu iš tų, kurie turi įgimtą žinojimą, ir remsiuosi tik tuo, ką pasako kažkas kuo patikėsiu ar nepatikėsiu. knygose hm, tokių dalykų nebūna. liūdna durnu pasijaust, ypač tokiam narcizui kaip aš.

ir apskritai nugyventi galima arba teisingai, visuomeniškai, dirbant/perkant/mirštant, arba su visais tais mantrų/aurų/hipnozių ir sielų bullshit ar kaip. manau taip. arba užsimerki ir gyveni kaip “turi”, arba atsimerki ir kazn. kad ir bomžauji, jei jau daeinant iki sielos ramybės ar kaip.

nors viso dialogo metu ir buvau sukryžiavęs rankas ant krūtinės (jis pastebėjo), tokie dalykai man visada galvą praplauna. gerai kad šiandien ketvirtą baigiu, grįšiu namo ir kazn. nors šiaip aš visada su visais bendraudamas kūno kalba “fuck off” sakau. tikriausiai tokių dalykai vien ypročiais nepavadinsi..

jo, pasaulį užkariauti tikrai ne man, jei jau taip vyniojuosi ir painiojuosi vien savo galvoj.

mike leon grosch – confessional (down tempo very nice).