i didn't know i was looking for.

jei nebūčiau šiandien randomu radęs va-dj-kicks_the_exclusives-k7200cd-promo_cd-2006-bpm, kas yra absoliuti ambientiško ir minimalistinio gėrio viršūnė, tikriausiai diena būtų praėjusi veltui.

nuo praėjusio savaitgalio daug visko pasikeitė, visai be pėdsakų dingo mano frigidiškas pasyvumas, ko pasekoje kelis vakarus iš eilės svajojau apie burtų lazdeles ir negyvenamas salas su niekada neištuštėjančiais šaldytuvais. visai kaip šiandien – visai kitoks jausmas grįžus namo rast TIEK DAUG MAISTO. gaila kad mano skrandžiui visai nepatinka “nieko nieko nieko PER DAUG nieko nieko nieko” stiliaus mityba lately, bet čia jau jo problema, isn’t it?

o grįžtant prie filosofiškų nukliedėjimų, juk negali niekas tiesiog atsirasti. i mean, visa erdvė, mano šizoidiškumu ir imbicilišku supratimu (stengiuosi kuo naglesnius terminus naudot – vdrug koks rimtas žmogus, a? (tas rimtas galėtų ir pasakyt ar imbicilas ar inbicilas)) yra vientisas dalykas, ko pasekoje bet koks iš oro atsirandantis daiktas visa kita šiek tiek patrauktų ir, ir būtų šūdas.

todėl netikėkit kai visokie deivydai bleinai gatvėje dviračius pradangina. ir jei jau net visai einant tolyn į mano retėjančių plaukų išvagotą galvą (dažiausi – jiem labai nepatinka), visai išplaukia kad mintys yra nematerialu, nes jos tai būna tai ne. o jei mintys yra nematerialu, tai ir siela ne. ir vadinasi kad, čia jau visai kita erdvė, minčių ir sielų. nors mintys gal ir yra siela – tai, pro kokią prizmę praleidi aplinkinius reiškinius.

vaikystėje, atsimenu, eidavau žiūrėti kur vaivorykštė prasideda, ir tikrai nueičiau, tokį beviltiškai romantiškos nuotaikos apniauktą vakarą, jei tik kilometrai nebūtų kilometrai, ir praeitį laikyčiau mobiliojo sms archyve.

atsimenu ir, kad kartą tikrai toli nuėjau. gal kokias tris ar keturias valandas klaidžiojau ir atradinėjau naujas teritorijas. kažkada alytus tikrai didelis buvo, ir medžiai aukšti, ir krūmai tankūs. ne, krūmų tankumu aš tikriausiai ir dabar neabejoju, bet visa kita smarkiai pasikeitė, ir tik ketvirtadieniais (vienišiausias vakaras ever, nes po darbo būna beviltiškai tamsu ir dar ne_penktadienis, kad galėčiau neiti namo) važiuodamas namo mikrūške kurios vairuotojo nekenčiu bet neturiu kitos išeities, pastebiu kaip taip gerai atrodo geltoni prožektoriai ir geltoni klevai, ten už kelių šimtų metrų nuo gimnazijos prie kelio.

o žiemą gerai atrodo tas prožektorius prie vieno iš mano kieme esančio darželio kampų. ten neseniai nugriovė visas pavėsines.

daugiau kaip prieš metus, kažkas sakė.