pushing the button: old habits.

tokiais vakarais, kai parašai ar atsimeni vakar parašęs laišką atsiprašant, kad nesugebi būti toks koks anksčiau, žymiesi vertas dėmesio dainas kurios tavo nuomone turi kažką užkabinti ir galvoji vakaipohoviskasišėjo, kad gelbėji pasaulį lyg, ne taip, kaip kažkada planavai. sako man taip geriau, kaip dabar, sako ir pats taip galvoju, tik neprisipažįstu.

lost’o antrą sezoną visą suvalgiau, tai dabar taip lieviai. aš sopranų nesulaukdavau kitos savaitės, o dabar reikia laukti kol apskritai sezonas visas bus naujas išleistas. nors aišku, per porą dienų užmiršiu kad kažkada kažką panašaus žiūrėjau.

o vienoj iš paskutinių serijų, rodos, paskutinėj, ten buvo stilium, žinau labai sentimentaliai, “to survive you only need one person that trully loves you”. visa kita kas galėtų būti parašyta, šitoj vietoj ir turi išlikti tik nujaučiama, nes nors ir nebėra to apytikslio (kaip skaičiuojant ten kažkelintos eilės determinantus ar advertus ar ten kažkur gi, vienužodžiurodėman) mental_įvaizdžio, taip žemai pulti negalima. net jei vieną kartą per savaitę (o gal ir dar rečiau – jau nebekreipiu į tai dėmesio) anksčiau ir būtų nesiskaitę.

galvoju kaip man patiks darbas ir kaip mėgstu klausytis muzikos, ir dar biškį (žinau, kad truputį) apie tai kaip niekam neįdomu kad aš ten sėdžiu ir klausau muzikos, ir kad anksčiau ar vėliau reikės pradėt gamint tą interaktyvumą, kuris žmones ir užkabina. įsivaizduoju visa tai lyg approaching a gorgeous girl (ir niekaip kitaip, kaip kartais kad, noriu sau primesti sophisticated), kuri yra visiškai ne mano nosiai, bet somehow viskas patampa viena iš tų akimirkų kai tau atrodo, kad viso to kaip kiti į tave žiūri nėra. yra tik tai kaip pats jautiesi, arba, geriausiu atveju, tai kaip tau atrodo ir yra tai, ką visi mato. sudėjus į paprastesnius žodžius būtų per daug visiem suprantama, o aš juk ir priešų turiu, ir randų, ir lyg pavasario sulaukti noriu, nes jei tikrai gausiu pinigų ir tikrai viskas bus gerai su darbu, su darbu bus gerai, tai per žiemą susikaupęs galėsiu padaryti pirmą gerą darbą kuris vainikuos dvidešimt mano gyvenimo metų. not much, bet čia vienas iš tų atvejų kai mokytis niekada ne per vėlu.

reikia manau, nicką keist. kokie, geri šeši metai jau. quite possible kad ir daugiau. arba iš vis jo atsisakyt.