and I still do.

Lėktuvai man visada kažkaip, su laimingais žmonėmis asociavosi. ir still do, aišku. vakar va, einant už krūmo tris mačiau. aišku, visiškai įmanoma kad jų ten nebuvo, bet vistiek asociacijų banga kilo. kiek, na, šimtas, du, tūkstantis, miljonas žmonių skrenda bilekiek kilometrų bilekur, ir ne šiaip sau juk. jie ten turi ką veikt. už milijono kilometrų. gal laukia kažkas. žmogus koks. arba daug žmonių. darbų daug. gal reikia kažką nupirkti ar parduodi, ar susitarti, ar likti gyventi. na tiesiog. visi tie žmonės yra geri, nes nėra prisirišę prie vienos apšiktos vietos.

manau paaiškinimų nereikia.

o va visokie įvykę pokalbiai, dėl kurių įvykimo nesu visiškai tikras, nėra gerai. apskritai jei sapnas bent kiek realesnis, tai maždaug tarp 7-9 valandų ryto jis man virsta šventa tiesa (išskyrus tokius kaip šiandien – kai su seniais iš mitų griovėjų kažkokios parduotuvės saldainių skyriuje daužėmės vežimėliais į sieną. tipo matavo jėgą, bet kažkodėl mano rezultatas 12s. buvo geriausias. ir apskritai, ten tik aš daužiausi. dar sadainį vieną paemiau, miglės (kad gal, skaniausi), o atėjo kažkoks kasininkas ir suskaičiavo, o mitų griovėjai irgi saldainius tada pradėjo ryt, tik ten kažkokius lievus, nu visai lievus, tai aš dar porą miglės pasiėmiau, kuriuos kasininkas vadina magle). (bet tai nėra labai svarbu).

ne, šįryt apskritai nėra nieko svarbaus ar parašomo.