8.

ir veikiu juk aš, nieko. ir nesusiradau, ne. toli gražu, pasakyčiau, bet jausmas lyg tai belstų į duris ir. bet. bet ir nors jos neužrakintos (…). nesvarbu (tikrai).

nudegiau čia kada, labai. šlykštoka, kai pagalvoji, kad saulė kaip ir, iškepino odą, sudegino ląsteles, nu. šlykštoka. panašiai kaip kad, kai sugalvojau vandenį krintantį iš dangaus – tiesiog šiaip sau. šiaip sau, ir skauda. kai guliu ir ne. kai neguliu. irgi. tai yra… nes visas. užmigau tąkart, ir dar fakin ausinės aplink ausis nudegė, ir laidas per visa krūtinę nuo jų, tai taip apskritai. laukiu kada susitvarkys ir vėl busiu baltas, o ne purpurinis.

kafką skaičiau. pilį. kažkada ir anksčiau skaičiau, bet tada tik šiaip, o dabar šiaip ir iš neturėjimo ką veikt, tai jau pusė knygos kaip ir. done. keistas jausmas, lyg kafkos raštai būtų kaip kad, pirmykščiai mano mėgiamos ambient stiliaus muzikos variantai. na, jausmas juk toks pat – monotonija, jokių atomazgų, mielių, ir panašių bullshit. tiesiog skaitai ir visas pasineri į va tą tokį. damn, alisa stebuklų šalyje kvadratu, sakyčiau. tik į muziką, aišku, pasinerti žymiai lengviau. nors pasinerti tai čia apskritai ne prie ko, bet nesvarbu (2).

praeitą savaitę susitvarkiau sveikatos popierius, kad galėčiau pradėti vairuoti. be jų, neleidžia. sveikatos apsaugos ministerija, kaip visada, bandė, aišku, visais savo nešvariais fokusais mane sutrypti ir sugniuždyti, bet aš triumfavau. atsilaikiau prieš abejingumą, kraujo iš venos ėmimą, užlindinėjančias fuckin bobas, kurias jau ir praeitais metais eidamas pas tuos pačius daktarus, tik dėl darbo pažymos, buvau sutikęs, ir visokius ten kuo panašūs obuolys ir bananas ir panašiai.

tad dabar tik apie ket ir žurnalistikos stojamuosius tegalvoju. daugmaž (nesvarbu 3). tiksliau, bilekiek ilgai galvojau, ką reikės pasakyt jei manęs netyčiom kasnors paklaus, kokio velnio aš ten stoju. er.. dabar atsakymą, rodos, išgimdžiau, bet panašaus stiliaus lyg per mis pasaulis rinkimus pasakyti kad labiau už viską nori taikos žemėje. anyway, net jei ir praeičiau stojamuosius, tai vien dėl savo pažymių šansų, kaip ir. nu, ne. nėra šansų. dvylika metų kaip ir, bats, šansų – bats, ir nuėjus į darbo rinkos raidos centrą (nors gal ir kitaip vadinasi. ne – tikriausiai, kad kitaip vadinasi, nes rinkos raida makes no sense) man iškart pradėjo sklaidyti kolegijų siūlomas specialybes.

šią savaitę, taip pat, išsimoku visas skolas kurios čia, biškį, prisikaupė, ir galėsiu toliau. na. mano planai juk mažiukai tokie, žmonės paprastai jiems skiria popietes (aš – dienas), bet man ir užsilieka ilgiau. na, tikiu. nežinau bendrai, kas čia gero tame. tipo. gyventi smulkmenomis, vis dar? ir parintis dėl kiekvieno praleisto šanso? o. savaitgalį buvo. praleistas. taaaaaaiiiiiipppp.. nabetnieko, nors nėvelnionenieko, ir kadangi jau seniai aš taip apskritai ne, nebeatsimenu kiek paprastai tai trunka. jei kažkam sunku skaityti, tai galit pasiguost, kad man irgi. sunku skaityti.

ir čia kažkoks baneris didelis kai rašau, yomayo, ir kai pelė netyčia (o ji man po visą ekraną, pastoviai, netyčia), tai taip garsiai per visą kambarį tas yomayo, ir nu nafig šlykštu jau visai visai. braškių net nenoriu, ir sulčių nenoriu, ir ledų nenoriu, čiulpinukų, ****acijų, dešrelių/sparnelių_antlaužo nenoriu, sociologijos studijuot, teises mokintis, miegot iki dvylikos.. todėl aš dabar čia dar šiek tiek pasedėsiu, ir eisiu dabaigt filmą žiūrėt, kuris, aišku, man visiškai nepatinka ir jo aš visiškai nenoriu.