nu galiu aš tau pakelt iš apačios su tokiu, bet labai skaudės.

tai tada gal tiek to, “bus gerai” – ir vos susilaikiau nuo “sueis”, bet jie ir taip ant manęs pyko visi, lyg aš būčiau kaltas kad pirmą kartą susilaužiau nosį ir pirmą kartą apskritai tipo, nu, priimamąjam buvau (ir išties čia pasąmonėje užstrigęs dalykas, visada nešiotis pasą ir moksleivio pažymėjimą). sakyčiau nebloga savaitgalio pradžia, heh? juk aš ir buvau tas, kuris pastoviai apie nuotykius svaigo..

bet šį savaitgalį tuo ir užbaigsiu, kadangi dabar atrodau kaip sudaužyta slyva, rodytis niekam kažkaip. aš ir šiaip kažkaip, o dabar kažkaip x2, sakyčiau. miesto dienos liks nesudalyvautos, nes jei man ir toliau taip seksis, tai kitas nuotykis bus peilis pašonėj. ir ne, į galvą aš lyg negavau, tiesiog “labai nelaimingas atsitikimas”. “kritau”. “ai čia..” – kai jie visaip klausinėjo ir pyko, nors ten AŠ tris valandas laukiau kol mane apžiūrės.

m. pastaruoju metu, lyg. sakyčiau pradedu vytis tuos, kai. dėl mergaičių visokių. visokių mergaitiškų dalykų. vytis, ir jei ne visiška apatija kurią karts nuo karto prasklaido toks paprasčiausios rankos ar nebūti_vienam troškimas, tai tikriausiai visai neblogai sektųsi. nors gal čia ne apatija, o labiau situacija kai kartą paragavęs žalių lays (su svogūnais), kiti tau tiesiog taip. kai geriau briedis girioj, arba iš serijos vaikystės traumos.

- sąmonės nebuvai netekęs? – ai.. ne. ne, nebuvau (greičiau namo greičiau namo greičiau namo kad nebūtų rando kad nebūtų rando kad nebūtų rando namo miegot ką tėvam sakyt stiklas namo tėvam randas stiklas stiklas reikės daug pinigų..) – - (kaip tas nėries eilėraštis, kur tam profesoriui, kur.. nevermind – susirasiu) ir damn, namie nėra juodos duonos ir apskritai mažai ką valgyt.

futbolą žiūrėjau. ir matematikos valstybinį išlaikiau, o taip bijojau. 8%. iš šimto. iš 100%. tai būtų 008% iš 100%. 8/100, 2/25 (yra klaidų?). bet šiaip – gerai. džiaugiuosi. senelis džiaugėsi. jam nesvarbu, kad 8, tas gerai. tėvas juokėsi, mama apkabino, draugai. dokumentus dar pridaviau. nes reikia jau. stojamieji. pamačius ką surašiau, draugė juokėsi, atseit kvaila galvoti tik apie tai, ko nori, o ne tai, ką gali turėti. čia net rišasi su mergaitėmis ir lays, bet panašiai kaip netyčia surimavus.

klimek (pop ambient, 2006), ir jei nebūtų taip karšta (nors neapsirengęs, o kitaip vėsintis neturiu jėgų), tikrai paskęsčiau va čia ir va va. pirmadienį pirma paskaita laikantis teises; kažkoks labai ultra fast kursas, tai po keturias valandas kiekvieną dieną ir. pirmadienį pas lietuvių mokytoją biškį dėl stojamųjų, ir dar į pas kažkokį_tę psichologą, atseit tirtis gabumų (tėvas įkišo), bet kai be šito pavyksta nebegalvoti ir apie tai kaip vos vos sukasi mūsų sveikatos apsaugos sistema (va čia tai stebuklas, išties), pareinančius naujo “ką veiki/kaip sekasi” formato “kaip nosis” sms (/apskritai mergaites) ir tai, iš kur greitai gauti daug pinigų (!= iš tėvų), beveik jaučiu kaip visas kūnas nenatūraliai atsipalaiduoja ir išties, lyg plūduriuotum. kol nesuskausta. gal tikrai susitrenkiau ką nors daugiau nei vien fasadinę galvos pusę. kol nesuskausta.

“ačiū, gerai. o tu ką veiki?” – ir padėjus mobilų į šalį žinutė lange dingsta.