nedramatizuok.

ir, aišku, buvo labai gerai. geriau nei tikėjausi ar kas nors tikėjosi, ir dabar tik galvoju, ar čia visada taip ar. nes fuck, čia pirmas ir paskutinis kartas mums, tai taip. <– čia apie dainų dainelę aš, nesprasimušėm iki viršaus šitoj sistemoj, ir visą savaitgalį ten iš mus visaip pudravo ir dalino saldainius.

ir kažkaip taip. kai susitinki milijoną žmonių ir jie visi žino, kad paskui nebus jokių kvailysčių su mobiliais ir panašiai. ir vardų net daugmaž. na, kelis. gal, vieną, bet tik todėl kad aš toks silpnutis, sakyčiau. net ne silpnas.. tik sakė prezidentūroj ten mane stambiu planu ėmė kai buvau labai pažeidžiamas, gavęs ten_tokį_naglą mp3grotuvą.

arba vidurnaktis kažkokioj neaiškoj stotelėj neaiškiam rajone laukiant nebe važiuojančio autobuso, tada sustabdyti farai/autobusas, o jiems juk nebuvo kitos išeities.

nors dūžtančios formos, kai vėl pradedi apie tai galvoti (taip, žinau – 2dienos). apie pirmus įspūdžius, apie fadeing tada dar, ir, aišku,krūvos trumpų akimirkų mobilaus sms juodraščiuose. (placebo, bet ne,taip buvo ir anksčiau, tad – vis dar. Bet (o gal ir?) aš galėčiau daugiau. Fakin vis dar. Wanna be (korn – clown). Ir net nešnekėčiau,vėl vis dar, aišku, jeigu kas leistų. Aišku. – leido). pasauliuj pradėjus reikalauti aukų paprastai dar ir susijaudinu (panašiai kaip”jau šešiolikti”, kai mes – devyniolikti, tik kad tai yra visiškai neapčuopiama ir nesibaigia vat_taip_va).

ir džiaugiuosi savim, kad čia viskas taip. kad tik aš, nors tikriausiai reikėtų liūdėti dėl to, kad grįžtu prie seno. einu nusivalyt pudrą,palįst po karštu dušu (ne vienu per aukštą – pedagogų raidos centro ypatumai) ir atsigriebt už penkias valandas miego (per dvi naktis – not my style).

(ačiū kad kažkam esu įdomus – pagalvojus).