a1.

ir taip išvien. pastoviai. mano pavardė turėtų garantuoti vietą minimum antroj eilės pusėj, o visada pirmas ir dar pirmos eilės. egzaminų centras ten kažką susukę.

lengvas visai, manau. pamokos laiko užteko, taip simboliškai. tada dar tikrinausi bilekiek ar tikrai visas užduotis padariau, o paskui susirinkau visus tris tušinukus ir didžiai minios nuostabai išėjau likus pusei valandos. damn nerds.

aišku,tai tik pradžia dienos buvo; paskui važiavom į vilnių repetuot su šitutuo, lengvosios muzikos orkestru wtf. ten toks dirigentas prikolnas,mosikuoja rankutėm ir taip. na pas jį tik rankutės ir mosikuojasi. tadašlio/ščio/čšio golovaitė niekaip su mūsų dumb ass vadove kalbosnesurado ir reikėjo baisuliniai atsiprašinėt. išvien. visų. kad mes išprovincijos, kad apskritai mus čia prakišo (stopudai dambrauskas, perpažintis).

tadajau link namų, ir tokios mintys ar, draugas tai kai bandai įsigilint įkito jausmus kad ir kokie palevos jie būtų, ar kai pasakai kadnesupranti ir keiti temą. kad ir kaip nevykusiai skambėtų bet variantasdu man kažkaip labiau taip. ir apskritai šiandien labai kamnors darpaaiškinsiu kaip kas kur ir kas jis/ji toks/tokia yra. lyg pabodosakyčiau, metaforom šnekėt.

ir batai šiandien, o taip. batai. pirmi mano batai su kulniuku. sakyčiau,seniai laikas buvo; visi jau seniai nu, o aš vis su pilnapadžiais tentais. nerimtais. bet poryt prezidentūra gi, valdas gi, vdrug dar sakė ir prudnikovas bus (kol jo dar neatstatydino). bet aš ir su paksu prisimenu. bet čia lyg vaikystės trauma ar kaip. na, bauda.

o dabar prieš pasiežerojimą su nevykusiomis dešrelėmis ir vogtomis malkomis – šaltibarščiai. ir, sakyčiau, nors įterpiniu, rodos, neina,mano dieną sušikti nėra jau taip paprasta.