distiliuoto vandens baseinas. va čia tai bent.

šiame įraše nėra nieko apie baseinus ar distiliuotą vandenį, ir tik miglotai apie maudynes atviruose vandens telkiniuose apskritai.

mano pasauly šiandien karšta. nors ne – greičiau šilta, tvanku. kai karšta net negalvoji apie tokiu dalykus, nes stengiesi to karščio visais būdais išvengti, net ryžtiesi esktremalioms priemonėms viešuose vandens telkiniuose (toji vieta kurioje miglota aliuzija į pavadinimą), ir filosofijomis neužsiimi. tačiau kai va tik taip – labai šilta ir tvanku, kai erzina ir nėra kur dingt, pradedi galvoti, kad tai iš principo yra labai šlykštu.

šiluma yra, o štai šaltis – šilumos nebuvimas. vadinasi šaltis yra sterilus ir teisingas, net neišvengiamas sakyčiau, nes viskas ko yra gali baigtis, išskyrus tai, ko nėra. tai pastovu. šaltis yra pastovus. kosmose šalta.

o šilta pas mane kambary dabar, ir man tai nepatinka.

kai šilta visos tos dalelės trinasi viena į kitą, ir aš į jas trinuosi ir jos į mane, visur tų dalelių pilna, ir nors jų pilna tikriausiai lygiai taip pat kai šalta, tačiau tai mano asmeniškai nekompetencija kambario ergonomikos klausimais. pvz kosmose nieko nėra. o pas mus, ir mano kambary – dalelės. ir šilta. šlykštu.

oras sunkus, tu jį įkvepi ir jauti kaip jis užpildo plaučius, bet ne visus, ir ne gaiviai visai. rodos tai, kiek su visomis pastangomis įkvėpei, tai tik ketvirtadalis to yra tikrai panaudojamas oras. o vėsus kita vertus, panaudojamas visas. aš taip įtariu.

nepatinka man šiandien vasara, apie lietų net neapsiverčia mintis pagalvot.

p.s.
keletą įrašų iš juodraščių į published perkėliau, paskutinis 2008 gruodžio 27 berots. pradėjau vartyt ką anksčiau prirašęs buvau, artimiausiu metu įkelsiu daugiau.

transparent.

pasikėlęs – ne tai, kad pats kažką sakyčiau, bet vis laukiu, kol man kas nors neturės ko pasakyti. lūzeris akivaizdžiai, o man prieš save juk vaidinti nereikia, reitingas užtikrintas kaip JAV – AAA (aš apskritai, ne apie išimtis).

bet taip seniai nieko nerašiau, kad nebesu tikras, ar yra ką pasakyti. sugalvoju kartais, ką reikėtų pasakyti, bet dabar ne viską atsimenu.

lietus šlykštus, nes krenta vandens lašai iš dangaus kurie ten kabojo nežinia kiek laiko, ir krenta visur ir ant skėčių krenta ir varva šonu tada, ir ant arklių krenta ir šunų ir kačių – visus gali aplyti, ir tai yra neiteisybė labiau nei valdovų rūmai.

rūkymas kenkia sveikatai, jei paaštrinus bet tikroviškiau – rūkymas žudo. aš – nerūkau (apskritai, ne apie išimtis), ir tai yra mano sprendimas. kaip kraštutinai liberalus (būtų nesmagu tapti išimtimi, tai geriau visuotinė tolerancija) paniškai sureaguoju kaskart, varžant mano teises. rūkymas vienas tokių dalykų, kur sprendimą rodos, priimi ne tu. aš tai nerūkau, bet jie tai rūko, ir rūko jie tai nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau ar ne, taigi nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau, kvėpuoju vis tiek. aišku galiu bėgti, vengti, bet ir taip kartais sunku socializuotis, o jei pasakysi baik, taigi baisus judas patapsi. nematau čia niekaip win win išeities, ir tai mane erzina.

baigiau kolegiją, gavau diplomą, esu diplomuotas su pagyrimu administratorius.

buvau b2g sušalau valgiau kažkokį keistą maistą ir muzika buvo geriausiu atveju vidutiniškai prasta.

jau tikrai rudenį išvažiuoju, tvarkausi reikalus dėl bendrabučio.

šeštadienį tapsiu krikštatėviu, o žegnotis reikia į tą pusę, ant kurios rankos visi nešioja laikrodžius (apskritai, o ne aš).

ar aš dar turiu ką pasakyti?

triskart per dieną tikrinuosi paštą ir žiūriu, kaip man sekasi “bendrauti”.

matyt nelabai.

http://www.we7.com/track/Rook-To-Queens-Pawn-Six?trackId=1291340&m=0
čia galit pasiklausyt.

pasikėlęs – ne tai, kad pats kažką sakyčiau, bet vis laukiu, kol man kas nors neturės ko pasakyti. lūzeris akivaizdžiai, o man prieš save juk vaidinti nereikia, reitingas užtikrintas kaip JAV – AAA (aš apskritai, ne apie išimtis).

bet taip seniai nieko nerašiau, kad nebesu tikras, ar yra ką pasakyti. sugalvoju kartais, ką reikėtų pasakyti, bet dabar ne viską atsimenu.

lietus šlykštus, nes krenta vandens lašai iš dangaus kurie ten kabojo nežinia kiek laiko, ir krenta visur ir ant skėčių krenta ir varva šonu tada, ir ant arklių krenta ir šunų ir kačių – visus gali aplyti, ir tai yra neiteisybė labiau nei valdovų rūmai.

šiandien lija ir vakar lijo.

rūkymas kenkia sveikatai, jei paaštrinus bet tikroviškiau – rūkymas žudo. aš – nerūkau (apskritai, ne apie išimtis), ir tai yra mano sprendimas. kaip kraštutinai liberalus (būtų nesmagu tapti išimtimi, tai geriau visuotinė tolerancija) paniškai sureaguoju kaskart, varžant mano teises. rūkymas vienas tokių dalykų, kur sprendimą rodos, priimi ne tu. aš tai nerūkau, bet jie tai rūko, ir rūko jie tai nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau ar ne, taigi nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau, kvėpuoju vis tiek. aišku galiu bėgti, vengti, bet ir taip kartais sunku socializuotis, o jei pasakysi baik, taigi baisus judas patapsi. nematau čia niekaip win win išeities, ir tai mane erzina.

baigiau kolegiją, gavau diplomą, esu diplomuotas su pagyrimu administratorius.

buvau b2g sušalau valgiau kažkokį keistą maistą ir muzika buvo geriausiu atveju vidutiniškai prasta.

jau tikrai rudenį išvažiuoju, tvarkausi reikalus dėl bendrabučio.

šeštadienį tapsiu krikštatėviu, o žegnotis reikia į tą pusę, ant kurios rankos visi nešioja laikrodžius (apskritai, o ne aš).

ar aš dar turiu ką pasakyti?
triskart per dieną tikrinuosi paštą ir žiūriu, kaip man sekasi “bendrauti”.

matyt nelabai.

Neaišku.

lijo šiandien visą dieną. dangus pilkas, beveik vienspalvis pilkas į visas puses, taigi kas dėl manęs – tikriausiai lijo visame pasaulyje, gal net kosmose šiandien visą dieną lijo.

pavakarę išvedžiau šuo trumpam apie namą, kas yra tradicinis vakaro maršrutas. jai jau 8 metai, šiaip nepasakytum. ir aš nepasakyčiau. nors nežinau kiek tam įtakos turi tai, kad ji atseit, jaunai atrodo.

pavakariais išvedus, visuomet sustojam po kaimynų langais priepat laiptinės. apsiuostyt matyt, kas gero per dieną nutikę (tikiu kad šunys iš kvapo viską visada sužino). pasiženklinam, ir judam link namo kampo. vėl pauostom šulinį, kiek nekantrauju nes pučia vėjas timpteliu pavadį.

labai žolė didelė užaugus. jau virš kelių ryškiai – tokia didelė. aplink kitus namus paskusta, pakėlėj paskusta, aplink mūsų ne. kai mažesnis buvau, atrodo viskas kitaip buvo. gyveno toks senis, na kaip tu jį kitaip pavadinsi, net ne mūsų name gyveno, bet jam tikriausiai duodavo dešimt litų kad su dalgiu prasieitų kokį kartą į mėnesį, ar gal rečiau. gerai aš jo neatsimenu, tik kad buvo aukštas, stambus, trumpų žilų plaukų, ir sunkiai vaikščiodavo. jau tada galvodavau, kodėl jam tokius darbus patiki.

taigi šienaudavo jis. o tos kelios dienos iki ir po šienavimo, būdavo pačios smagiausios. prieš – galima žaisti dvylikos pagaliukų (slėpynės), ir žaliai apsirengus gulėti žolėj. nemanau kad pagrindinis motyvas buvo tai, kad tai būtų buvus labai jau gera slėptuvė.

šiaip smagu, žolėj gulėt ir slėptis.

o kai nušienaudavo, galima buvo žaisti futbolą ar mėtytis žole (nors nepavadinčiau to žaidimu).

šunei uostant dar vieną šulinį stovėjau, žiūrėdamas į tankią tamsią žolę ir galvojau, kad va dabar būtų pats geriausias laikas žaisti slėpynių.

labai norėčiau.

A nice place to be.

jaučiuosi senas, neramus, ir nesaugus.

matau save, ir matau visus aplinkui. matau žmones, kurie turi daryti visai ne tai, ką dabar daro. matau kaip viskas turėtų būti žymiai geriau, nei yra. tai nesiderina prie to, ko aš tikiuosi, kuo apskritai tikiu. kol kas dar nenoriu galvoti apie tai, kad ne viskas visada susiklosto, bet.

aš ir pats negaliu daryti to, ką daryti noriu ir ką, man rodos, galiu. turėčiau. kažkokios durnos ribos, kažkokie durni pažymiai, referatai, egzaminai – sukurti kažkokiems durniems žmonėms, trukdo išmokti tai, ką aš noriu. ką galiu. ką turėčiau. galėčiau būti daugiau, nei esu. spaudimas, kurį jaučiu, ir dėl kurio dar negaliu pasirinkti vieno konkretaus kelio, juk iš vidaus ir ateina. noriu visko, ir žinau, kad jei viskas būtų taip, kaip turi būti – aš turėčiau viską. nors imk ir išsuburk kartais, kaip nežinau, kuri ta viena sritis, pati teisingiausia.

man dvidešimt vieneri.

- ar tikrai jis norės trintis su aštuoniolikiniais?

ar tikrai norėsiu trintis su aštuoniolikiniais.

o man kiek?

aš suprantu.

ir visokie pasvaičiojimai apie auskarus, kartais i don’t give a damn, juk čia dirbtinis savęs jauninimas. nors kas iš to, kad ir taip atrodau, kaip šešiolikos. jie žino. visi žino. aš žinau. ir visi visada mato.

neįsivaizduoju keistesnio jausmo, nei vieniša paranoja. gal nebent, kai tavęs ryte iš labai arti paklausia, kodėl tu nesmirdi alkoholiu. tikriausiai niekada to neužmiršiu, juk tokiomis smulkmenomis, paimtomis iš konteksto, ir kuriu savo atsiminimus.

nes kontekste jaučiuosi senas, neramus, ir nesaugus.

neįsivaizduoju didesnės nevilties už tą, kai nesuprasdamas kas esi, spręndi visokius durnus testus feisbuke, ir atsakymų ieškai ten, tad matyt dar nesu kelio pabaigoj.

tai labiau lyg. net atradus, kad kažkur negiliai užkąsti kenksmingi pesticidai, tu nieko dėl to nedarai, nes nu iškasi tipo, kas tada. įsitikinsi, kad tikrai yra, ir kas tada. kur tu juos dėsi. kiek tai kainuos. kas tada. baisu tik, galiausiai bus atrasti, kad be pesticidų – jau tik kevalas.

kas tada.

dvidešimt dveji?

Iš pažiūros nekalto klausimo sudėtinis pjūvis, apžvelgiant svarbiausius aspektus, galimybes, ir kelias svarbias teorijas apie maisto produktų siūlymą ir dovanojimą

Šiandien buvo ilga diena darbe, nes teko daug dirbti, ne taip, kaip paprastai kartais pasitaiko, kai ilga diena darbe reiškia ilgą dieną sėdint prie administratorės ir kalbant apie kokius nors malonius dalykus – kaip savaitgaliai, ar naujausios gaunamos žinios apie, štai kaip šiandien – apie seniausią pasaulio šunį, kuriam sukako 21-ieri. Taksei, vardu Šanel.

Taigi šiandien teko dirbti, bet tai nereiškia, kad nebuvo sėdėta prie administratorės, ką akylesnis skaitytojas jau būtų pastebėjęs iš mano užuominos apie šunį taksą, vardu Šanel. Noriu pasidalinti vienu patyrimu, giliu apmąstymu ir net, visai neperdedant, visa uzurpuojančiu įvykiu, kuris nutiko ten pat – sėdint prie administratorės (anksčiau, nei nutiko kalba apie gimtadienį švenčiantį šunį). taigi aš, štai sėdžiu ten, prisėdęs atsipūsti minutei, visai nenutuokdamas kas manęs laukia, ir kas nutiks visai greitai, kitą akimirką.

Staiga akies krašteliu, vadinasi – periferiniu regėjimu (kai žiūri į kažką kitą, bet matai ir vyksmą aplinkui – tai vertas atskiros temos žmonių gebėjimas), taigi tuo regėjimu matau, kaip administratorė pakelia galvą nuo kompiuterio, išriečia kaklą, pasuka galvą į mane (nes sėdžiu jai iš kairės pusės) tokiu staigiu judesiu atkreipdama mano dėmesį, ir, galbūt net nesuvokdama, kokio svorio jos sakomi žodžiai, ar kokią įtaką jie man gali padaryti, taigi visai apie tai net nepagalvodama, nepamąstydama, kad štai ji vos leptels, ką pati kitą minutę užmirš, o mane paliks psichologiškai paveiktą ir netgi pažeistą, taigi visai apie tai nenutuokdama ji klausia manęs, net ne sako, o iškart vartoja spaudimą – klausiamąją nuosaką – kuri negali būti palikta neatsakyta (o atsakyti juk turiu aš), “Gal nori obuolio?”.

Per mažiausią sekundės dalį pasaulis sustoja, sudreba, ir pasaulis aplink mane tiesiog griūva, ir aš puikiai suprantu tą pasakos herojų, kuris pabaidytas lietaus, bėgo per mišką rėkdamas, kad dangus griūva. Aš puikiai suprantu, ir net galėčiau tapatintis, jei nebūtų fizinių kliūčių (nemoku greitai bėgti), ir net dar labiau praktinių – kad tai tik pasaka. Tas klausimas, ką tik man sukėlęs šoką, buvo greitai atsakytas – tą galiu pripažinti – net nemąstant. Greitai atšoviau iškart nenumatytoms provokacijoms paruoštą neigiamą – iniciatyvas naikinantį atsakymą – bet tai negelbėjo nuo tolimesnių apmąstymų ir, moksliškai kalbant, smūgio bangos sukelto pasąmonės raibuliavimo, kuris tęsiasi iki šiol, kiekvienu raibuliavimu, kad ir silpnesniu, priverčiantis apmąstyti visas klausimo aplinkybes ir tai, kas po ta gudria formuluote slepiasi iš tikrųjų.

Administratorė, aišku, apie tokius dalykus nepagalvojo. Tai ne jos darbas, už tai pinigai nemokamai, ji vėl įniko į savo kompiuterį, o aš mintyse vėl ir vėl mačiau jos ištemptą, persuktą kaklą, ir tą aštrų klausimą. Juk ar nebūtų buvę žymiai patogiau, tiesiog pasakyti, kad jei aš turėsiąs tokį pageidavimą, tokį, reiškia, norą, kad aš pats galėsiąs paimti obuolį, kurį ji va, matai, turinti stalčiuje tokiame ar tokiame, ten ar ten. Šiuo atveju aš nebūčiau pajautęs tokio spaudimo, tokio žlugdančio spaudimo kurį sukelia klausimas, toks greitas, staigus, visas kitas mintis nutraukiantis ir užgožiantis. Tokį administratorės pasakymą aš gal ir būčiau nulydėjęs tylomis, tačiau juk būčiau įsidėmėjęs pasiūlymą, ir būčiau įvertinęs galimybę, kad štai – kai norėsiu, manęs lauks obuolys, be jokių sąlygų ar išankstinio nusistatymo (nors žinant bendravimo ypatumus, tikriausiai administratorė ir tokiu atveju būtų užmiršusi ar nepagalvojusi pateikti terminą, per kurį pasiūlymu reikia pasinaudoti ar ne. Juk galų gale, maisto produktai irgi turi vartojimo terminus).

Tačiau dabar gi, kandus klausimas ne tik kad pertraukė mano mintis (kurios gal būtent tą kartą ir nebuvo pačios genialiausios, bet juk apie principą kalbame, patį minties nutraukimo, taigi faktišką proto, pasąmonės išprievartavimo, forsavimo faktą), ir privertė mane kaip įmanoma greičiau atsakyti teigiamai, arba neigiamai. Tai tiek gerai, kad toks klausimas buvo užduotas man, o ne kokiam šioje srityje mažiau patyrusiam asmeniui. O jeigu, jeigu tas klausimas būtų buvęs (o kas gali pasakyti, kad dienos bėgyje ir nebuvo? Juk aš nesėdėjau ten visą laiką, o ir negalėčiau, kad ir kaip norėdamas apsaugoti nieko nenutuokiančius kolegas), taigi kas, jeigu būtų (ar buvo) užduotas kitam? Kuris galbūt, tiesiog apmąstymų ir mokslo vardan pabandykime įsivaizduoti tą faktą, būtų, vadinasi, sutikęs?

Rami dienos vaga darbe būtų buvusi visiškai sutrypta, juk administratorė tada būtų pasikėlusi iš darbo vietos (ne tik, kad kaklą sukusi), atidarinėjusi stalčių ir davusi obuolį nelaimingajam. Ši veiksmų seka pastarąjį būtų privertusi (jei tik jis nenorėtų pasirodyti nemokančiu viešumoje elgtis stuobriu) obuolį valgyti čia pat, parodant, kad jo pirminis atsakymas buvo pagrįstas ir išmąstytas, kad jis tikrai obuolio norėjęs, ir štai jį dabar valgysiąs, galbūt, prieš tai, pagirdamas administratorę už pasiūlymą ar, po to, ar proceso metu pasakydamas, koks tas obuolys skanus, gardus, kaip jis puikiai atitinka ar net viršija pastarojo lūkesčius.

Tai, aišku, menka problema, jei menamas veikėjas (kolega darbe) tikrai to obuolio norėtų, tačiau vėl įsivaizduokime galimybę, kad greituminis jo teigiamas atsakymas iš tiesų nebuvo tikras, išjaustas ir išgyventas, galbūt pilietis iš papratimo godus, gal ne taip išgirdo, o gal tik sau mintyse išreikštai minčiai garsiai pritarė? įsivaizduojate? įsivaizduojate, kokioms kančios tas obuolys pasmerktų vargšą firmos tarnautoją, kuris būtų priverstas, visai to nenorėdamas, valgyti obuolį, ir net ne šiaip žiaumoti ir ryti lyg tai būtų grynai fizinis procesas, bet mąstyti socialiai, kaip išreikšti padėką, kaip pagirti obuolį, obelį, administratorę ir apskritai vaidinti gerą nuotaiką, lyg tas obuolys būtų sutvarkęs visus jo dienos darbus. O darbai juk nelaukia, ir niekas kitas nežinotų, kad tos sugaištos dešimt ar penkiolika minučių buvo skirtos socialiniams įsipareigojimams įvykdyti ir obuoliui valgyti, juk tai tik darbuotojo ir administratorės neverbalinis susitarimas, niekas kitas jos nei būtų matęs, nei būtų žinojęs, taigi problema iškyla ir tame, kam skirti aukštesnį prioritetą – gaišti laiką ir, reiškiasi, nevykdyti darbo sutartyje nurodytų įsipareigojimų (kurie parašu buvo patvirtinti), ar pakelti (o greičiau tik išlaikyti) savo socialinį statusą administratorės akyse, valgant josios pasiūlytą obuolį.

O ir iš kur tas obuolys pas administratorę bus atsidūręs, gi pastarasis, ponas TAIP-obuoliui (šmaikštaujant į jį taip būtų galima kreiptis) nežinotų. Kokį kelią tas sumaištį keliantis daiktas yra nukeliavęs, per kiek rankų perėjęs. Juk gal administratorė parduotuvėje jį paėmė atsitiktinai, nuodugniai neapžiūrėjusi visos obuolių paklausos, gal tas obuolys, pirmiau buvo atmestas net kelių potencialių pirkėjų kaip visiškai netinkamas ir neatitinkantis standartų? Jau bene pati mažiausia blogybė būtų, kad tas obuolys kolegą būtų pasiekęs net nenuplautas, kas yra labiausiai realu, nes savo giliu įsitikinimu (praktiškai reiškiančiu žinojimą) galiu paliudyti, kad administratorės stalčiuje obuolio dezinfekavimui ar konservavimui skirtų priemonių nėra. Juk maža kas dar, be vaisiaus, tame stalčiuje gali būti laikoma, o administratorė, štai taip formuluodama klausimą, juk neįspėja apie galimas medicinines problemas, ar neparodo konkrečios vietos, kur tas obuolys buvo, ir nepapasakoja istorijos, iš kur tas obuolys apskritai atsirado. Klausimas kyla ir ar ji galėtų tai padaryti? Veikiausiai, kad ne. Niekas negalėtų. Tad kaip gi gali žmogus, pats iki galo neinformuotas apie obuolio kilmę, pirmykštes laikymo sąlygas, kam nors jį siūlyti? Juk nesusipratusi, o gal, šįkart nepabijokime išankstinių kaltinimų – piktavališkai – nusiteikusi administratorė net nepasako, kokį obuolį siūlo, kokios rūšies, ir nepasiteirauja, ar klausimo adresatas nėra alergiškas kokiai vienai konkrečiai rūšiai, ar apskritai obuoliams. Ar bene nebūtų tai, jei šios nežinios aplinkybės būtų žinomos ir tam, kuriam siūloma, suprastos kaip jo vertimas bandymų triušiu? Manding tu štai, imkis šitą obuolį, ir mes dar pažiūrėsim, ar liksi sveikas/patenkintas juoju. Juk niekas nepaneigs kad ir mažos, bet tikrų tikriausiai realios galimybės, kad tas obuolys gali apskritai būti lenkiškas?

Guvesnio proto kolega gal ir paklaustų tokių, rodos, savaime suprantamų ir paprastų dalykų apie obuolį, bet ir čia jo lauktų tikrų tikriausi, labai išmaniai ir suktai paspęsti spąstai – juk tada vargšelis pasirodytų kaip perdėtai išrankus, nemandagus ir apskritai nemalonus tipas, kuris, priimdamas dovaną, dar klausinėja ir kelia papildomas sąlygas, kad ja pasinaudotų. O jei neišmanėlis dar išdrįstų atsisakyti obuolio, po tam tikro papildomo administratorės papasakojimo? Kokio lygio situaciją tada iššauktų toks netaktiškas elgesys? Viena vertus, iš situacijos kolega išeitų laimėjęs, bet kita vertus – kokia kaina. Juk būtų buvusi panaudota akivaizdžiai neproporcinga jėga ir agresija, į iš pirmo žvilgsnio, nesvarbu, kokiomis tikromis intencijomis, bet iš pradžių, neįsigilinus, pasirodžiusį lengvą, draugišką ir šiltą klausimą, kolegą – juk pirmais žodžiais sutikęs – būtų iškėlęs papildomas sąlygas ir galiausiai pažeminęs pasiūlymo iniciatorę neigiamu atsakymu, mat tas obuolys, matai, nėra tinkamas, neatitinka kažkokių standartų, kuriuos jis kelia obuoliams, kitiems vaisiams ar apskritai gaunamiems dovanai maisto produktams (kad ir kokie tie reikalavimai, kitokioje situacijoje taikomi, būtų logiški ir pateisinami).

Paklausite jūs, kodėl autorius taip giliai sureagavo į tai, ko pats išvengė – juk situacija baigėsi gerai, niekas nenukentėjo, tačiau autorius atsakys tokiam trumparegiui (ne fiziškai, nes juk vis tik skaito parašytą žodį, bet perkeltine prasme) skaitytojui, kad ši situacija labai svarbi ir reikalauja detalaus nagrinėjimo tam, kad ateityje būtų galima jos išvengti, gal kitą kartą paruošti dar geresnį atsakymą, kolegas paprotinti, kaip tokiose situacijose elgtis (nes tai jau bus giliai išmąstyta) o gal, jei protavimo rezultatai bus ypatingai geri, galbūt net pačiai administratorei kaip nors neakivaizdžiai, neįžeidžiant ir užbėgant už akių galimoms provokacijoms (kurias taip pat reikia apmąstyti) leisti suprasti, kad situacija vengtina, ir šitoks pokalbis (jei tokią nedovanotiną ataką į paširdžius galima taip menkai pavadinti) nėra pageidautinas darbo metu, o ir apskritai, kad negalima taip užsipulti žmonių, net jei ir pažįstamų, o juolabiau – jei menkai, ar visai nepažįstamų (koks protu nesuvokiamas netaktas tai būtų!).

raudonas.

kažkas man bandė įrodyti, kad jei dangus saulei leidžiantis raudonas, rytoj bus šalta. ar naktį gal, bus šalta. šiandien jis bene pirmą kartą tikrai toks. nežinau ar šiais metais, ar ketvirtį, ar pavasarį, ar mėnesį; bet mano mąsteliais – pirmą kartą. o rytoj bus rytoj. žiūriu ir jaučiuosi užtikrintas. kažkuria prasme – labai didelis, nors objektyviai – per mažas. didelis todėl, kad štai gamta kokia, ir net jei mes tokie, viskas susitvarkys per kelis tūkstančius metų po to. mažas ta prasme, kad nematau aš tos gamtos visos. kalnų nematau. ir lokių. krokodilų. šimtamečių vėžlių ar australų namuose siaučiančių kengūrų. kažkodėl nemanau, kad elgiantis taip ar kitaip, viskas būtų geriau ar kitaip. galėtume nemiegoti ilgiau, grįžti vėliau, ką ten – negrįžti gal net visą savaitgalį, juk būtų puiku, tiesa?

matau aš tą grožį, kurio net pradėti suvokti negaliu, ir jaučiuosi užtikrintas. net neverta pradėti. viskas buvo gerai, ir bus gerai, vėliau. pabuvom, pagyvenom, kas pamatė, kas nepamatė. vieni su vienokiom vertybėm, o kiti..

vertybėm kitokiom. ir tik kitą dieną atsimena vieną ar kitą kvietimą, kurį priimtų visais kitais devyniasdešimt devyniais atvėjais iš šimto. čia taip gudriai dabar parašyta, kad vos ne visi mano savaitgalį sutikti žmonės manys, kad apie juos. man tik į humoro klubą su tokiu šmaikštumu, pareigytę lazdavot.

ir tik prisiminus degantį baigiamąjį darbą, kurio tik trys lapai parašyti, ar atsigręžus į gyvą priekaištą mano muzikinei klausai, ta gamta kažkur dingsta. ir grožis kažkur dingsta. kaip gera būtų būti vijokliu.

postmaterializmas ir rytdienos pietūs.

šiomis dienomis gyvenu tamsioj, šaltoj, drėgnoj ir niūrioj finansinėj duobėj. gal kas ir parintųsi šioj situacijoj, bet aš – nematau ko. erzina atidėti pirkimai, bet kai pastarosiomis dienomis vis tiek nieko gero neveikiu (neprisiverčiu nueiti į kolegiją), visai prasiblaškau mąstydamas, kaip pigiau papietauti. ką valgysiu vakare. ką valgysiu rytoj per pietus?

juokingiausia, kad nedingo įprotis sėdint prie kompo, žiūrint teliką ar skaitant knygą, periodiškai kartą ar du per valandą nueiti iki šaldytuvo. just checkin’. šmaikštumas tame, kad kaip jame gali kas nors būti, jei visų pirma, tu nieko į jį neįdėjai?

panašiai tikriausiai gyvena didžioji dalis pasauly, bet gausiu atlyginimą, užsisakysiu numatytų plokštelių, ir vėl juos pamiršiu.

has asked us to tell you.

šiandien supratau, o gal ir prisiminiau, kodėl taip gerai jaučiasi pavasaris. aišku, danties skausmas dabar visada stipresnis už dantiems skausmą vakar, bet šiemet, atrodo, pavasaris atėjo dar greičiau. po rudens ir žiemos monotinijos (gamtoj), dabar bats, ir supranti, kad va jau vasara tuoj, ir vėl ruduo, ir jei tikrai – tai tik pavasarį sugalvoju, kad nauji metai.

ir jie kaskart vis greičiau ateina. bet saulei esant va_ten ir šešėlius metant va_taip, dienai ilgėjant iki pusdešimtos valandos ir žvirbliams kilnojant lapus, po kuriais kažkas turi slėptis, mane užplūsta daug ir teigiamos energijos, patiems įvairiausiems dalykams. nors net ir namie sėdint, nieko neveikiant – kažkaip kitaip. kažkaip geriau.

Dear Mr …, Congratulations;

gavau jau atsakymus iš kelių universitetų, kurie geresni, nei kad buvo galima tikėtis. dabar turiu kelis mėnesius apsispręst, bet žinau, kad tuos kelis mėnesius tikrai apie tai negalvosiu. nes jau galvojau penktadienį. on the bright side dėlioju pačius kvailiausius argumentus, norėdamas save padrąsinti, kad viskas ok. pvz blogas – atsigaus, dievaži. dabar rašyti nelabai apie ką, o ir kam. rudeniop, jei išvyksiu, vistiek baisiai neturėsiu ką veikt, ir neturėdamas savo erdvės jausiuosi šiaip sau. bet iš esmės apie blogąją reikalo pusę, be piniginės išraiškos, daug negalvoju.

University of Bedfordshire has asked us to tell you that it is offering you a place for Advertising and Marketing Communications, N560; starting in September 2009 at point of entry 1. Unconditional Offer.

ir dar – išvažiavęs galėsiu jau visai spjaut į anonimiškumą čia.  kuo daugiau vaizduojuosi gyvenimą kažkur_kitur, tuo greičiau noriu išvažiuoti. nepasakyčiau, kad vien dėl to, kad atseit visi jau išvažiavo, o aš likau. jaučiuosi kaip lineage2 mušdamas šviesiai mėlynus mobus. naudos dar dar, bet visiškas mizeris. pereiti prie šviesiai raudonų bus sunku at first, bet nauda neišpasakyta.

tai taip ir gyvenu. pavasarėjant.

atspindžiai.

kaip senais gerais laikais, pradėsim nuo vaikystės. užaugau labai tipiškame daugiabutyje, šalia visų kitų daugiabučių, kurie buvo statomi sparčiai, nes mieste augo pramonė, žmonėms iš kaimų reikėjo vietos. kai pramonė pradėjo buksuoti pirmais nepriklausomybės metais, visi tie kaimiečiai čia ir liko. mieste pagal skaičių, kaime pagal žmones. mano namas beje, buvo viršplaninis, bet ką tai tiksliai reiškia negaliu pasakyt. visi tada norėjo būti pavyzdingais, ko apie šiandieninius statybininkus nepasakysi, tačiau aš ne apie tai.

taigi geltonų plytų namai, kaip didelės degtukų dėžutes. kiemo vidury asfaltuotas takas, pusės apskritimo, ant kurio klasės/kirstukai/triračiai – kone visas pasaulis, kaip tiems laikams. o “mano kiemo” riba buvo ir sekančio namo šonas, didelė geltona siena, prie kurios žaidėm sienelės (dažniausiai dviejų lietimų, su užkrovimais (kai spiri taip, kad kitam jau praktiškai nelieka šansų)). tačiau ta siena ir šiaip buvo ypatinga.

gražiom vasaros popietėm, kai saulė būdavo danguje maždaug virš volungės parduotuvės (dabar vieno ikso maksima), ant tos sienos pasirodydavo neaiškūs hieroglifai. prisimenu kad aiškiai dėmesį į juos atkreipiau tą vasarą, kai į kiemą mane vis dar šaukdavo “drauge” (neištardavo ilgo mano vardo), ir aš, berots, paskutinį kartą apsišlapinau viešoj vietoj (paklausius praktinio patarimo teko visą popietę važinėtis triračiu, ir tikrai – paskui nė žymės nebuvo likę. gerai, kad tuo metu nebuvau itin logiškas vaikėzas, nes būčiau primetęs, kad šviečiant saulei ir turint ką veikt gali myžt į kelnes kiek nori). o gal ir vasarą po tos. bet visos vasaros tais laikais būdavo nuostabios.

taigi kiemo tarybai įteikus notą dėl ant geltonos sienos besidarančios netvarkos ir reikalavimo spręsti šį reikalą skubos tvarka, prasidėjo kelias dienas trukęs stebuklas. nors kalėdų seneliu netikėjau niekada, bet tai nereiškė, kad netikėjau niekuo. tylus ir pabrėžtinai individualūs bandymai iššifruoti lobio lokaciją buvo didžiai nesėkmingi, bet nors atkakliu žmogum manęs pavadinti nebuvo galima, tvirtai žinojau, kad tą lobį rasiu. anksčiau ar vėliau.

maždaug po dviejų dienų, man atseit “šiaip vaikščiojant”, bet išties bendraujant su mankažkąnorinčia pasakyti geltona siena, ausy pasiekė neįtikėtinai piktinantis dalykas. nes vienam vaikui tėvas mat, išaiškino, kad ant sienos tiesiog atsispindi šviesa nuo priešais esančių kito namo balkonų stiklų. buvo siaubingai gėda, kad tokio paprasto dalyko pats nesupratau. teko apsimesti, kad va tu, ot kvailas, tik su tėvo pagalba išsiaiškinai? beviltiškas visai kažkoks. eik toliau nuo manęs ir pamąstyk, koks beviltiškas esi.

jei ne toks akylas skaitytojas pagalvos, kad tądien pasaulis sugriuvo, stipriai apsiriks – tądien pasakotojas suprato, kad lobis tiesiog nėra taip lengvai paslėptas. o ieškoti nenustojau iki dabar. kartais sutrinku, kaip viskas paprasta atrodo, bet labiau už viską neapkenčiu, kai kas nors mane teisina.

šiandien baigiau sesiją, rodos. jau antrą, ir tą, svarbesniąją. baigiau geriau nei bet kada anksčiau, nors mokiausi mažiau, nei aštuntos klasės biologijos kontroliniui (biologijoj visi masiškai nusirašinėdavo). džiaugsmo neišpasakyto, vis tik, nejaučiu. gal net kiek piktina, kad tokie kaip aš, va šitaip va, ir vistiek. negi jie nepagalvoja, ką toks jaunuolis gali imti, ir pagalvoti?

užmigti ant laurų, kurie, faktiškai, patys užaugo?

(…)

šią savaitę pradėjau lankyti parengiamuosius kursus ielts anglų kalbos testui. nebuvo nesmagu, bet taip, keista indeed, kai reikėjo pasakoti apie save, ir garsiai ištarti kiek man metų. keista dėl to, kad jaučiuosi lyg visi tie metai po mokyklos kažkur būtų staiga dingę, aš vėl ten, kur ir turėčiau būti., tik įgavęs milijoną patirties. pasitikintis savim labiau nei bet kada ir matęs milijoną dokumentikų apie kosmosą. atsipaipaliojau greičiau, nei naktį pribudęs pamirštu ką sapnavęs, bet jausmas liko.

(verta pastebėt, kad dažnai svajoju apie grįžimą į praeitį – ką tada daryčiau, kaip galėčiau daug užsidirbti, kiek visko nuveikti, kaip tėvams padėti, ar  kurią mergaitę vertėtų pakibinti.)

o dabar jau greitai gausiu atsakymus iš universitetų, kitais metais stoju į uk. sakau šalį, nes universitetų net neatsimenu, ir sakau šalį, nes man ji labai nepatinka (man patinka, kad suomijoj daug suomių, o lietuvoj daug lietuvių – globalizacijai reikia apynasrio, kai visi sėdi londone)  bet kol kas detalių planų nėra. kai tikrai priims, ir kai jau mano žodis bus lemiamas – taip ar ne – tada ir spręsiu, ar tikrai vykti. man patinka mūsų šaly, bet jaučiu, kad man čia niekas nepadeda iššifruoti geltonos sienos. negalvoju apie pinigus ar krentantį svarą, bet su nirvana nustojęs maištauti prieš 5 ar 6 metus ir elgęsis racionaliai, leidžiu sau pabūti bent šiek tiek nekonkretus. noriu daugiau žinoti, ir nors tiksliai negaliu pasakyti ką būtent, bet kai tai žinosiu, suprasiu.

ir grįšiu.

siena juk mano kieme ;-)

atsiprašau, bet.

Jaučiuosi įsiutęs. Įtūžęs. Perfrazuojant vieną dainą – prieš tą jausmą pyktis, tik aidas tolimo griaustinio. Nors didžiumą dienos praleidau šen bei ten, derindamas tą ar aną, nešiodamas senas muzikines juostas iš šen į ten, bet pasiekė atgarsiai ir mane. Darbe trumpai šnektelėjom dar, tuomet pasijutau dar teisesnis. Nors situaciją reiktų aptarti su dar vienu žmogum, kurio nuomone pasitikiu labiausiai. Rytoj.

O kol kas, klaikus siautulys viduj, kad tokie dalykai daleidžiami mūsų šaly. Tuos veik dvidešimt metų, rodos, viskas tik geryn turėjo eiti – o ir pastaraisiais metais tikrai na, geryn juk – bet suklupo vargšai turgaus prekiautojai po penkta kolona.

Ir alytuj panašiai baisu, o gal net dar baisiau, nei vilniuj. Pas mus savos problemos, savi spekuliantai intrigantai – turgaus prekiautojai – pasipiktinimą reiškė savivaldybės administracijos vadovui, nors nei viena žuvies prekiautoja negalėtų paaiškinti, kuo jis čia apskritai turėtų būti dėtas. Ką jis apskritai dirba. Įstatymų savivalda nepriima, bet tai visiem pasirodė ne esminis dalykas. Iki tokio lygio krito, kad veržėsi į mero kabinetą pažiūrėti, ar jo tikrai nėra, nors mero dienotvarkė skelbiama kiekvieną dieną ir buvo aišku, kad jis vilniuj. Meras irgi juk įstatymų nepriiminėja. Bet tikriausiai būtų kalbėję apie autobusų stotį. Užėmę posėdžių salę išsakė pasipiktinimą mokesčiais, ir išsiskirstė. Koktu, liūdna, o jei dar nuoširdžiau – šlykštu. Šlykštu nes tokių žmonių prie savęs nedaleidžiu, o tokiais momentais suprantu, kiek jų daug, po velnių, yra. Ir kad bet kurią akimirką gali taip susiklostyti, kad atsidursi jų apsupty. Kur argumentai dingsta, o vadovaujamasi auksinės žuvelės logika.

Paaiškinsiu, nes pats sugalvojau. Sakoma, auksinė žuvelė atsimena tik 30 sekundžių atgal. Taigi tie veikėjai, mąsto lygiai taip pat. Pakėlė jiems mokestį, ir visai turgininkų nedomina, kam jis, kur tie pinigai eis, ar dar ką. Mokėt – blogai, gert – gerai, degtinė – brangi, valdžia – vagiai.

Kita vertus, gal ir išgyvenčiau turguj šeštadienį priešpiet. Tik labai jau baisu būtų. Nesakau, kad valdžia tik teisingus sprendimus priima. Bet tie žmonės, kurie čia vėjus kelia, net nesupranta kas apskritai vyksta. Ir jiems dzin. Vakar balsavo už Valinską, šiandien jį nori pakart.

O pasižiūrėjus kokios mordos prie seimo susirinkusių.. Girti kaip tapkės statybininkai, suvirintojai, šaltkalviai ir kiti mūsų politologai, sukurstyti keliolikos tikrų specialistų, net nesupranta, ką daro. Minioj rusiški klausimai kas užmokės, už krūmų buteliais geriama degtinė. Ir greičiau, nes vagi Igariokas meta akmenį, tai jei paskubėsi butelį mest, „nebūsi kaltas“.

Viliuosi griežtų veiksmų, bet jų nesitikiu. Suimtų kelis ruskius iš minios, apkaltintų Paleckį, ir būtų aiškus faktas dar girdintiems, kas čia tokiais dalykais suinteresuotas. Riaušės įdomiau, nei kad dujos.

A, o verksminga profsąjungų atstovų kalba irgi nesiskaito. Jie žinojo, kokia įtampa tvyro, žinojo, koks dabar laikmetis – kas pas latvius įvyko, – bet vistiek organizavo. Spjoviau aš ant „laikysimės rimties“. Jei aš organizuojų vakarėlį, ir jo metu kažkas apvemia kilimą, ryte valau kilimą aš.

..o dabar jau tik liūdna. nuotrauka iš atn.lt