kur, kada, kas.

taip susimaišę viskas pastaruoju metu.. naktimis užmigti negaliu, rytais nėra prasmės keltis, sumuštinis pusryčiams per pietus ir vakarienė. skaičiau kad žmonės, kurie maitinasi pusfabrikačiais, turi 50% didesnę tikimybę susirgti depresija. mano hipotezė tokia, kad ne tiek su pusfabrikačiais tai susiję, kiek su pačiu požiūriu į save, maistą, skiriamą jam laiką. ne, man jokia ne depresija. namų pasiilgau, ir tiek.

labai plačia prasme namų. lyg dvi atskiros realybės, ir nepadeda tai, kad šioji man vis dar laikina. aišku geriau jau – prieš savaitę maistą pirkdavau kiekvieną dieną, nes toliau rytojaus nematydavau. dabar perku savaitei, daugmaž. taigi mano realybė dabar slenka savaitės intervalais, ir nežinau kur ji slenka, ir kur ji baigsis. bet jausmas yra, kad ji turi baigtis. ir greitai turi baigtis.

jausmas yra kad reikia grįžti namo, jau vien tam, kad iš šalies galėčiau įvertint kiek laiko praėjo. ką man sako tos dienos čia, ar neegzistuojantys metų laikai, ar eismas kaire puse. nieko man tai nesako. ir žmonės man čia nieko nesako. pasiilgau tų, kurie mane pažįsta. čia nematau pažįstamų veidų, ir dievaži pradedu nesuprasti kurie čia, atseit, draugai kurie pažįstami o kuriuos tik mačiau.

nes net kai savaitės intervalais – labai stipriai bičiuliautis neapsimoka.

daugiau neturiu ką pasakyti. bet ir tai jau buvo nebloga pradžia. nors ir ne pati pirmiausia..

mėnuo. ką daryt su vištiena.

pakalbam vis, pakalbu vis, kad labai gerai pradėjau. tyku čia, ir taip lengva, viskas lengva. parduotuvė arti, universitetas arti, paskaitos dvi, draugai, visai, tikri. nuobodu tik.

nors praėjo tik mėnuo, kai mes vis pakalbam, tai ne – kitais metais atleiskit draugai, kartu negyvensim. ir čia negyvensim. ir nesimokysim čia, nes mokslai čia anekdotas. university of bedfordshire my ass – gyvenimu esu patenkintas kol tėvai pinigų duoda, bet mokslai komiški ir tiesiog laiko gaišimas. VU neakivaizdinės studijos intensyvesnės, o čia juk full time skaitosi. jau išsirinkau sekantį universitetą, laukiu atsakymo kaip čia viską sutvarkius, kad nuo kito rudens turėčiau geresnį pasirinkimą. o tada po pusmečio gal su kokia erasmus programa, kur nors dar. dar.

lutonas labai mažas miestas. ir užmiega jis labai anksti – trys nakties ir jau tik vieną kitą pubą rasi dirbantį. abejoju ar man patiks londonas, bet bent potyriai tikrai nebus bergždi.

vis išgirstu parduotuvėj lietuvį mobiliu kalbantį ir rusiškai keikiantį gyvenimą, vakar kregždę lietuviškais numeriais mačiau, su lipduku “povilas”. čia pabuvęs nepasakytum, kad lietuva tokia jau maža – pilna čia lietuvių, ir latvių pilna taip pat.

kas labiau charakteringa ir bent man pasirodė labai keista, kad universitete štai lietuviai (su keliais persimečiau žodžiu) ar latviai nėra tikri lietuviai ar latviai. dauguma jų tiesiog rusai iš lietuvos ir latvijos. net lietuviškai sunkiai bepašneka, tarpusavy keikia gyvenimą ir žmones rusiškai. jaučiu visai nepagrįstą pranašumą kai einant gatve girdžiu rusiškai ar lietuviškai šnekant, nes jie tai, nežino.

namų jau pasiilgau. kuo arčiau skrydis (lapkričio 10), tuo labiau. negaliu pasakyt ar čia labiau sentimentai kažkokie ar tiesiog labai pavargau nuolat stengtis pasakyti ką galvoju ir nuolat rinkti žodžius, bet noriu namo. ir kotletų noriu, nes nors jau buvau susiruošęs pats juos darytis, čia faršas labai stambus. geras pasiteisinimas, m?

tačiau savarankiškumo prasme aš keliais metais užaugau per šį mėnesį, nes nuolat skalbiuosi, kartą lyginau marškinius, siurbiu kambarį, perku maistą ir net normalų maistą – pvz vištieną. ir žinau ką su ja daryt, kad būtų galima valgyti.

reikalai su pinigais tačiau neužtikrinti visiškai. vis neprisiruošiu ką nors realiai pradėt daryt dėl darbo, net dėl socialinio draudimo numerio dar niekaip nesusitvarkau. dirba čia aplink studentai kas kur, uždirba kas kiek, o aš taip norėčiau ką nors į temą dirbt, kad net ir ne už pinigus. tai ir rašau dabar graudų laišką, kad kas priimtų nemokamai pasitrint pas save, tipo praktiką atlikti ar kažkaip.

vakar klube draugai iš saudo arabijos pakvietė į vestuves. saudo arabijoj. nasiras veda, nuotakos aišku, matęs nėra, bet sako kad mama negalėjo jam prastos išrinkt. šiaip arabai daug prišneka išgėrę ir nuolat viską pamiršta, bet nejučiom pradėjau galvot kad va čia tai afigenai būtų, nes jau vien čia jie klube tiesiog šiaip sau paima kokius keturis-penkis butelius šampano arba pas save suruošia dviejų patiekalų pietus . tik reikėtų gerai pasistudijuot vietos papročius, nes artimieji rytai nėra ta vieta kur norėtum likti ant ledo.

tai šiaip viskas gerai. gyventi čia yra gerai, ir net geriau, jei jau taip. bet fakto tai nekeičia – namai už 2000km į dešinę.

Savaitė.

Pirminis entuziastingas bendravimas po truputį rimsta, veliasi daugiau buities. Džiaugiuosi kad kažkaip visai neblogai tvarkausi su maistu, bet per neišmanymą jau esu prisidaręs kitų nereikalingų išlaidų, taigi savaitė kaštavo brangiai. Aišku prie finansinės drausmės neprisidėjo vakar vakaras klube, nes kaip reikalas išsitaškiau. Tai buvo pirmas klubas kurį aplankiau čia, iki tol buvo tik pubai. Lyginti nelabai turiu kaip, bet įspūdis geras. Tik žmonės šokt visiškai nemoka.

Vakar Lutone buvo labai neramu. Jau einant į klubą kažkaip nesmagiai – niekas nesikabinėjo, bet visur slampinėja gaujos ir pan. Prie vieno bankomato jų stovėjo gal dešimt, kitoj gatvės pusėj dar panašiai, vienas nuo bankomato jau ruošėsi bėgt smogt kažkam per veidą, bet įsikišo grupės panos išvadindamos jį debilu. Jo, visa kompanija buvo lietuviai – tokia ir buvo mano pirma pažintis su saviškiais iš marijos žemės.

Ryte netoli mūsų barako dar buvo likusios policijos juostos. Kai apie ketvirtą ėjau namo mačiau besiburiuojančius žmones, bet buvau šiek tiek įpiešęs tad nekreipiau dėmesio. Paaiškėjo kad vėliau atvyko tuzinas policijos mašinų – kažkas kažką nudūrė. Bet čia pilna kamerų, tai neabejoju kad veiksmas bus užfiksuotas. Butiokai anglai rimtai bijo vakarais mieste vaikščiot. Nors vakar jau tikrai nebuvo labai smagu, bet matyt kol negausiu į galvą tol įpatingų saugumo priemonių nesiimsiu.

Po savaitės jau pradedu suprast daugiau nei pusę to, ką savo anglų kalba porina šaika iš barbadoso, vietinius irgi jau daugmaž pilnai suprantu, o kiti kalba visai aiškiai. Ypač tokie kaip aš – užsieniečiai – nes nenaudoja daug sudėtingų žodžių ar slengų.

Gyvenam jau penkiese. Lietuvis britė britas bulgarė ir austrė. Sutarimas geras, o apskritai pagrindinis skirtumas – kad dauguma čia studijuojančių yra vyresni, nei studentai Lietuvoj. Pas mus aštuoniolikiniai, o čia apie dvidešimt trijų-keturių.

Rimčiausia bėda kol kas yra santykiai. Tie kur daugiau, nei draugiški. Nežinau kaip tvarkytis, nes lyg nenoriu nieko pradėt, bet čia taip jau išeina.. Kad neišeina. Lygiai taip kaip man reikia laisvės ir nepriklausomybės nuo butiokų – t.y. kai jie, pvz kaip vakar, niekur nenori eiti, kad nebūčiau priverstas nieko neveikt ir aš – taip man reikia laisvės ir santykiuose. Tiksliau – man nereikia jokių santykių. Bet vis atrodo kad jie mane pasigauna, ir purto purto purto.

Londone vakar buvom. visiškai abstulbau miesto dydžio istorijos tradicijų žmonių ir architektūros prisižiūrėjęs. feisbuke kelios nuotraukos.

Šią savaitę didelis pirkinys – reikia mobilaus. Jaučiu kad atsilieku, nes neupdeitinu savo feisbuko statuso kas valandą ar netekstinu kas penkiolika minučių (mano vargšė nokia net nebefotografuoja). Pačiam būtų juokinga, jei neįžvelgčiau akivaizdaus praktinio reikalo – čia esu visiškai vienas, o šie draugai kuriuos jau turiu ir kuriuos artimiausiu metu rasiu, yra mano gyvenimo čia pamatas. Jį reikia stiprinti. Iš Lietuvos apart kelių dešrų neatsivežu nieko – jokio įvaizdžio, jokių draugų, jokių įsipareigojimų. Viskas kuriasi iš naujo, ir yra šansas viską padaryti geriau – nes namie buvo vaikystė ir klaidos, o čia galima pradėti su protu ir racionaliai.

Aišku, kaip visada, esu persekiojamas silpnumo akimirkų, kai visas racionalumas kažkur dingsta, ir jau bilekurį kartą lendu į tą pačią kilpą.

Matyt reikėjo dukart patikrinti savo lagaminą, rodės impulsyvumo neplanavau vežtis.

Day two. Liming around.

Nors esu ne vieną užsienietį sutikęs ir puikiai atsimenu kaip jie reikalaudavo pramogų kiekvienam vakarui, tikrai negalvojau, kad viskas iš tiesų taip ir vyksta. Na, kitur. Going out, pasivaikščiojimai pasėdėjimai guršknojimai pažintys – kiekvieną dieną, kone kiauras naktis. Vargina kažkiek, skaudžiai kerta per piniginę, bet pažintys atviros, nuoširdžios, ir labai skirtingos. Šiandien prie mūsų prisijungė Džamalis ir Andre iš Barbadoso ir Abdulas iš Saudo Arabijos. Buvo daugiau, bet jie iki galo neištvėrė, niekas neatsiminė jų vardų. Beje, kas dėl vardų – prisitatau tiesiog Tomu ;-) Nežinau ar tai protingas reikalas, bet užknisa aiškinti kaip tarti mano vardą, tiesiog laiko gaišimas, o kažkaip ypatingai į tai vis tiek nežiūriu.

Šiandien buvo kelios įvadinės paskaitos, labai paprastos – univeras didelis, 20k studentų, 5k iš jų international. Iš jų tikriausiai absoliuti dauguma kinai, tuomet pakistaniečiai/indai ir pan. Šios didžiausios grupės nuolat laikosi išvien, nepastebėjau kad su kuo nors bendrautų, ar apskritai veiktų ką nors ne su savais. Aš, kita vertus, vis labiau džiaugiuosi, kad atvažiavau vienas. Jokių saitų, prisirišimų, priklausomybių ar atsakomybių – susitvarkau pats, arba paprašau pagalbos ir jos sulaukiu. Bent jau asmeniniuose ir buitiniuose reikaluose. Univere viskas labai painu, persipynę ir neaišku. Vis bijau kad praleidžiu kažką kur turiu būt ar pan, nes daugiausiai laiko praleidžiu su buto kaimynais, šiaip ką nors veikiant. Rytoj reikės kaip nors pasigaut kelias latves, kurias iš anksčiau per feisbuką nusižiūrėjau.

Šiaip pavargau, ir šiek tiek gąsdina tokio tempo perspektyva – niekaip nepavyksta susikurti savo asmeninės neliečiamos erdvės tada ir ten, kur man jos reikia. Aišku tai laikina, nes vėliau išaiškės kurios draugystės išsilaikys, ir kaip jos atrodys. Abejoju ar tiek daug laiko praleisiu su šiais žmonėm, kai prasidės mokslai.

Meanwhile – spačiai tobulėja anglų kalbos žinios, vis daugiau suprantu, nors žodynas vis dar skurdokas. Šiandien turėjau ieškoti bibliotekos, bet visai nebuvo kada. Rytoj irgi tikriausiai nebus kada. Gal kokį ketvirtadienį nutaikysiu metą..

luton, london. day one.

viskas geriau, nei kad tikėjausi. kažkokio ypatingo išankstinio nusistatymo, ko labiausiai bijojau, nepastebėjau – visi pakankami draugiški ir elgiasi tiesiog.. normaliai. atrodo patikimi. gyvenu penkių kambarių “bute”, kuriame turim du tualetus su dušais ir bendrą didelę virtuvę su šaldtyvu, skalbimo mašina ir dujine vyrikle. visa kita reikia/reikės pirktis, bet tie du, kurie be manęs jau yra atsikraustę, vietiniai anglai, taigi prisivežė daug puodų lėkščių ir pan., todėl kol kas per daug kažkuo rūpintis nereikia. panelė net vakarienę padarė, kas buvo puiku, nes valgyt daryt nemoku ir labai taupau pinigus ;-) ji padėjo ir apsipirkt su patalynės reikalais – parodė kur pigiau ir pan. nors naudojausi patarimais ir ieškojau kaip pigiau prasisukt, realiai per pirmą dieną (įskaitant nakvynę viešbutyje, kurios negalėjau išvengti) išleidau 50 svarų, tai nėra mažai. o gal pusė velnio. dar nežinau, kiek realiai vienas svaras yra vertas, nes nei vieno pats neuždirbau – sėdžiu tėvam ant sprando.

daug išlaidų keliauja socializingui. abydna ir nesmagu, bet realiai kitaip nevyksta – draugai gimsta prie alaus arba žalių devynerių, kurių įsigudrinau atsivežt, bokalo/stiklo/whatever. ir tas komunikavimas kol kas labai vykęs. daugiausiai bendrauju su mergina ir vaikinu iš mano “buto”, ir keliais jų draugais – jau seniau anglijoj/usa gyvenančia lenke ir dar vienu vietiniu vaikinu. veiksmas visą dieną mūsų virtuvėj, tik kartą buvom nuėję į kažkokį pubą ir studentų atstovybę (ten beje, irgi pardavinėja alų (yra baras), ir jis (alus) dukart brangesnis nei didžiausiame miesto pube!). manau tai stipriai į naudą – tai, kad jie vietiniai. stiprinu anglų kalbos įgudžius (didelių problemų iki šiol nekilo), susipažįstu su kultūra ir pan. aišku tos kultūros dar daug nemačiau – tik tiek, kad visuose baruose kiaurą parą rodo futbolą, ir visi gurkšnoja silpnus alkoholinius gėrimus. nuolat. atrodo gali gert ir gert, bet pasiūlai ką stipresnio ir iškart lūžta ;-)

daug šnekėjom apie politiką, krizę, kaip viskas supuvę ir kaip reikalinga nauja pasaulio tvarka (new world order). nesu tikras, kas šitą temą užvedė – nes tai mano arkliukas – galiu šnekėt ir šnekėt, tai gal pasirodžiau pasipūtęs ar apsimetantis, kad viską žino.

na aš toks ir esu.

šiaip įspūdžių, aišku, daug. tik galvoju, kiek verta juo dokumentuot visus. ar viskas kitaip čia? gal. ar žmonės kitokie? ginčyčiausi. visi jie vienodi, tiesiog kitaip, kitur užaugo. bet pamatai visur tiepat, tu su žmogum žmogiškai, ir jis su tavim taip pat. bendras žmogiškumas nepriklauso nuo odos spalvos ar religijos (apie kurią, beje, kalbos visi kratosi. atrodo net vengia viso to reikalo. jaunimas tikri ateistai, bet bijo kalbėti apie religiją, kad nieko neįžeist ir t.t., tai atrodo švelniai keista).

tolerancija čia.. na, kaip ir tikėjausi, visai kitame lygyje. tolerantiški visiems, ir taip labai protingai, bent prie alaus bokalo. jie linkę suteikti specialias teises musulmonams ar apskritai tiems kurie labai aktyviai reiškiasi ne todėl, kad taip reikštų toleranciją, bet todėl, kad nenori prasidėt. nenori užgaut jausmų. ir nors tos specialios teisės turi akivaizdžių socialinių minusų, visi linkę manyti, kad tai mažesnė blogybė. tačiau prie alaus (beje taip, pradėjau gert alų, kuris visai pusė velnio – ypač lenkiškas) kalba protingai – kad tikra tolerancija yra tiesiog nekreipti dėmesio, ir stengtis su ypatingą religiją ar gyvenimo būdą išpažystančiais žmonėmis elgtis taip, kaip su kitais. kalba protingai, bet praktinė situacija kitokia. ir jie tai supranta.

na bet, grįžtant prie dokumentavimo tikslo, atrodytų viena vertus – kada nors bus įdomu prisiminti, kaip ten buvo. pirmom dienom, o gal ir paskutinėm dienom, anglijoj. kita vertus, kiek verta tai yra aprašinėti ir gaišti laiką. aprašinėti papročius kultūrą tradicijas aplinką žmones vaizdus ir taip toliau, jei iškalbingiau už šimtą įrašų gali pasirodyti vienas sakinys, parašytas po dviejų savaičių ar mėnesio – “grįžau namo”.

nes ne čia mano namai. aš žinau kur mano namai, aš žinau kas aš esu, tik dar nesu tikras, ar tas laikinumo pojūtis, kuris čia tvyro, prie ko nors gero prives. nors jaučiuosi kaip stovykloj ar tiesiog lyg tai būtų vienas ilgas savaitgalis, realiai bendraujant su naujais draugais ir leidžiant laiką šnekant ar klausantis (nes nevisada viską suprantu) pokalbių, nesijaučiu labai jau svetimas. ar tai jie, ar tai aš, ar vieta tokia – tas jausmas. viskas yra gerai, neįsivaizduoju kodėl galvojau, kad nebus.

kaip niekad suprantu, kad žmonės visur yra tik žmonės. arba NET žmonės, jei jau prisimenant pagamintą vakarienę.

bet grįšiu ;-)

postponed.

šiandien puikiai apsipirkau. turint minty mano įgūdžius tarp spalvotų įpakavimų, tai mane didžiai džiugina.

paprastai galima išskirti tris atvejus, kai einu prekintis. kai noriu ko nors konkretaus (vadinasi turiu pinigų arba noriu pasilepint. jei turiu pinigų, baigiasi tuo, kad prisiperku daug skanaus šlamšto ir alkoholio (romo arba degtinės). jei neturiu, dažniausiai ir nenoriu lepintis), kai jaučiuosi vienišas ir noriu įrodyt sau, kad kontroliuoju padėtį ir esu pats už save atsakingas (tuomet mane galima pastebėti perkant ūkiškus produktus. pvz muilo nusiperku, sviesto, dantų šepetuką ar negazuoto vandens), arba kai va taip, kaip šiandien, esu prispaustas į kampą – daug pinigų nėra, valgyt norisi, namie nieko vartotino žinau, kad nebuvo jau vakar (todėl ir noriu valgyt).

dažniausiai blogai apsiperku, kai noriu sau įkalt pasitikėjimo savimi. tuomet mane suvilioja pakuotės, įvaizdžiai ir akcijos (pvz neseniai, kai laikinai negalėjau beveik nieko kramtyti, nusipirkau alyvuogių su nuolaida, ir tik namie pastebėjau, kad jos su kauliukais, mineralinis pasirodė gazuotas, o sūris su likusiom dviem dienom iki termino). šiandien apsipirkau labai gerai, nes išleidau vos daugiau nei dešimt litų, o maisto turiu visam vakarui ir dar gal rytui (mišrainės iš principo).

tik pamiršau apie duoną. ją valgau juodą, bočių, jei galima.

tokių mažų darbų, kuriuos ypač mėgsta atlikti depresuoti žmonės (man netaikoma), nes lengva pasiekti save džiuginantį rezultatą, pastaruoju metu man labai trūksta. ir mažų ir didelių. rezultato man trūksta. paklibinu, pakibinu, užkalbinu – ir niekaip nieko nedamušu iki galo. tiesiog labai tingiu ir nematau prasmės.

reikia kursinį rašyti, reikia ruoštis skolą vieną išlaikyti, sesijai in general, nes man būtina susitvarkyti iki išskrendant. jau dabar jaučiu, kad atidėliosiu paskutinei savaitei ir viskas bus blogai. tas jausmas pasireiškia nerviniu tiku, kuris šią savaitę įsimetė į dešinės akies voką. visą liepą raumenys nedurniavo, dabar vėl prasideda.

matyt esu labai jautrus jaunuolis.

norėdamas atitraukti mintis nuo svarbesnių dalykų atseit su pateisinama priežastimi, skaitau bukovskį. neįsivaizduoju kokio velnio prasidėjau su tuo mėšlu, bet graužiu trečią knygą. taip. taip žiauriai noriu atitrūkti nuo realybės, nes tos savaitės IKI, žinant, kad jei dabar pradėsi spėsi bet žinai kad nepradėsi ir vėluosi ir blogai bus bet turi dvi savaites su tokiom mintim kamuotis be vilties iš tikrųjų pradėti ką nors naudingo, yra pačios baisiausios.

o bukovskis tikrai apgailėtinas. anądien bibliotekoje, kur man jo “pašto” ieškojo gal mėnesį, užsimezgė trumpas ir skausmingas pokalbis su bibliotekininke. paklausė apie ką tas bukovskis rašo, ir ar man jis patinka. pradėjau veblenti ir išsigyniau, bet dar dabar gėda. ne tiek dėl keiksmažodžių ar to, kad tose knygose visiškai niekas neaprašyta, bet dėl antros pokalbio dalies, kai ji išreiškė susižavėjimą klasikine literatūra. o aš ką. net nebuvau girdėjęs jos pavardintų autorių, tai šoviau iš FHM’o ‘must read’ dešimtuko – dostojevksis, kafka.. ką daugiau tegalėjau pasakyti?

grąžinęs paskutinę knygą daugiau ten neisiu. jau užmiršau ką reiškia įrodinėti, kad esu protingas. mano ratuose tai kažkaip tapę savaime suprantama. o kas tarp naujų žmonių darysis? dažniausiai atsidūręs naujame kolektyve visaip keistai elgiuosi, nenatūraliai, o gal atvirškčiai – nekrečiu nesąmonių. ilgainiui mano įvaizdis susivienodina, ir visi apie mane galvoja taip pat, tačiau naujam kolektyve, kurį laiką, jis keitaliojasi kaip besivartantys fosforiniai kepsai, kuriuos pridėdavo perkant gumą kioske.

ir tas besivartaliojimas dažniausiai būna geresnis, nei galutinis, tikrasis rezultatas. tai gal ir logiška, nevesti pokalbio iki galo..

..išorinė planeta, plika akimi nematomas.

antradieniai kaip visada, patys darbingiausi. bet nemiga šiąnakt, nesusijus su tuo, už ką man moka, ir tik miglotai su tuo, už ką moku aš. kaip mėlynas debesis neptūne, kuris tuoj virsta vandenynu be aiškesnės ribos, tik štai bėda, kai tokią naktį debesis susiformuoja nei šen nei ten. ribos kažkokios, kurių anksčiau nebuvo? nei miegot nei nemiegot. nei dujos nei skystis, ką jau ten kalbėt apie uolienas, kurių paprastos dienos aktualijos dažniausiai nepasiekia.

juk kitaip branduolys į pačią planetą netilptų, jei kaskart bandytum suprast, vogė baukutė ar nevogė.

iškęst, pergalvot, permąstyt – ir dar truputis bukovskio, kurio, savo gėdai, niekaip nepradedu, bet man patinka, kad jis laukia. tačiau kol kas nuostabiai mėgaujuosi knyga apie san mikelę. palyginti nedaug malonumų atrandu pigiomis laisvalaikio valandomis, o be lusine – sustain (2002, delikatessen) knygos, kur veiksmas greitas, veiksmas čia – net visai nemokamas, kol akių neskauda. nelaimė trumpa, ją greitai keičia laimė, o pastaroji net nebūtinai turi būti keliais žodžiais ilgesnė. tik pats faktas.

laikas gali eiti greitai, o gali ir visai sustoti, kai nebaigęs sakinio verti puslapį, tempdamas jį už ausų. metai gali būti sakinys, gali eilutė ar pastraipa. o gali ir visai nebūti metų, anei laimės, ar nelaimės.

žvelgiant pro teleskopą tolyn – visur taip pat, bet pro teleskopą į antradienius niekas nežiūri, nes jie arti. alkoholis, kaip antiteleskopas, aišku veikia, bet tik laikinas ir labai prastas sprendimo variantas.

visada patiko filmai, kuriuose laimingos pabaigos “after 20 years”.

niekada nepatiko realybė, su tais twenty years.

net ką jau ten twenty.. terminai mano tiek nesiekia. dvi dienos, du mėnesiai, pusantrų metų, trys metai – o toliau kas? nieko toliau. pabaiga, for all I care. tad jei norit po trijų metų nueiti į kiną ar papietaut, neptūnas į priešingą pusę suksis bent tris metus ir dar kokią valandą.

do me wrong.

jaučiuosi toli – ir tai nėra kažkoks naujas jausmas, tik va toks, kurį apskritai dabar galėčiau įvardinti tikrai žinodamas, ką turiu minty. na ir čia iš tos serijos, kuria galima dalintis, nes nesu jau toks visai tuščias, kad tik toli. ne, yra ir artimų dalykų, bet jie gal skaudūs? arba tiesiog asmeniški.

mano vasara lėta. mano vasara.. toli? ;-)

nebėr juk jau taip, kad išeini į kiemą, ir kaip diena – taip nuotykis. mano nuotykiai griežtai apriboti išorinių ir vidinių veiksnių, jie tik savaitgaliais, dažnai tik kas antrą, arba dar rečiau. taip, aš žinau kas dėl to kaltas – akylesnis skaitytojas tikrai nustatys priežasties ir pasėkmės ryšį, ir tas akylesnis skaitytojas savo išvadas turėtų pasilikti sau.

sodyboj yra tokia vieta, aplink gandralizdį. išcementuotas toks apvalus latakas sakykim, ten vandens yra, šiltas jis visumoj, nes koks pusmetris, ir pilna pilna buožgalvių. įmerkus kojas apspinta kelios dešimtys, maloniai kutena, kol verčiu vieną puslapį po kito – nes knygos yra mano lėta vasara. labai gerai atsimenu, kai vaikystėje vieną vasarą eidavome prie tokios balos laukuose, netoli mano namų. per gatvę ir ten tiesiai, keliuku, už kalno prie tos sodybos kur šuo ir dabar nuolat loja. apaugusi krūmais ta bala, nedidelė, kelias savaites ten ėjom, nes statėm ar gal radom plaustą ir remontavom? atsimenu reikėjo plastikinių butelių, aš jų gal neturėjau ar kažkaip. apskritai mano nagingumas tokiems reikalams visiems jau tada buvo aiškus, todėl daugiau morališkai palaikiau ir pasakojau apie išgalvotus fizikos dėsnius, kad va taip ir taip čia reikia paveržt prikalt, ne kitaip. neplauks juk. durni vaikai, apie plaustus nieko neišmanot! taigi buvo ten lieptas, ant kurio kartą du kiemo draugai susėdo ir jiems prie pėdo taip pat buožgalviai pradėjo šmirinėt. juokėsi kvatojo, man tuomet tai staičia šlykštu pasirodė, nebūčiau nė piršto į tą vandenį merkęs.

baigėsi tuo, kad plaustu vienas iš mūsų paplaukiojo penkias minutes, pradėjo skęst, šoko į ant liepto ir tiek. jei lankyčiausi pas psichologą, manau ši istorija labai patiktų, vedant paralelę, kad štai po penkiolikos ar kiek ten metų, buožgalvių jau nebebijau. gal net ir plaustą pasistatyčiau! eiktusau.

neseniai skaičiau šnaiderio “miego brolį”. per trumpa, bet knyga kaip pelėsinis sūris DUO (55 proc. riebumo), kurio reikia mėgautis, o ne pilna burna žiaumot. dabar skaitau “knygą apie san mikelę”, ir nors per daug panaši į alchemiką, o aš tokio visata_tau_padės žanro nelabai, bet skaitoma.

dar nuvažiuoju prie ežero. tiesą sakant, važiuoju paprastai kone pusšimtį kilometrų iki jo, paskui grįžtu. paklausau muzikos kelyje, kiek tai įmanoma – neveikia kondicionierius, o kolonėlės per silpnos klausytis garsiai. pasimaudau. paskaitau. jei kaip šiandien – tai dar pavėpsau. juk ir obama taip daro. tik labai erzina, kad net prie mano kranto, kurio akivaizdu, niekas mano krantu kažkodėl nelaiko, nuolat pasitaiko nevykusių vienetų, kurie nuolat bamba ar šnibždasi taip, kad esi priverstas klausytis. kalbėtų garsiai – gal ir sugebėtum ignoruoti. bet kai kalba puse lūpų, nuolat atrodo kad apie valstybines paslaptis, ir negali susikaupt skaitymui ar pušies tyrinėjimui.

darbe šiandien turėjau pokalbį su argentinos lietuviu. jis ir jo tėvai gimė ten, tik seneliai gimė Lietuvoj. privertė susimąstyti apie pilietybę – kaip skirtingai mes ją suprantam. atrodytų kalba yra pilietybė, bet išties nė velnio. kalbėt tai kalba, bet kaip smagu, kad jam ši šalis tokia romantiška atrodo, patriotinius jausmus puoselėja ir klumpakojį šoka, kai man lietuviškos tradicijos dažnai varo vėžį. svarbiausio klausimo nesugalvojau laiku, tai ir nebuvo progos užduot – ar taip mylėdamas Lietuvą būdamas ten, nenusivilia čia atvažiavęs ir pamatęs, kad viskas va_taip? su juo pabendravus nors imk ir atiduok pasą. bet šimtas keturiasdešimt vienai galvai atrodo kitaip, kai reikia sprendimus priimti. nublanko visi mano patriotiniai jausmai, bet kita vertus, mažai jis tos mūsų šalies žino. svajonė svajonėm, realybė realybe.

tai taip ir leidžiu dienas. vargiai ar ką benuveiksiu įdomaus vasarą, nes rudenį išvažiuoju ten, kur žmonės nuo h1n1 miršta. iki to, nors bilietus turiu jau ir sausiui, dar bus labai daug išlaidų, o taupyti aš moku tik pramogų sąskaita. nesuprantu kaip tiksliai, bet anksčiau pinigų buvo daugiau, ar gal kai nebuvo stambesnių poreikių, tos ribos tarp to, ko nori ir ką gali turėti, taip ryškiai nesijautė.

distiliuoto vandens baseinas. va čia tai bent.

šiame įraše nėra nieko apie baseinus ar distiliuotą vandenį, ir tik miglotai apie maudynes atviruose vandens telkiniuose apskritai.

mano pasauly šiandien karšta. nors ne – greičiau šilta, tvanku. kai karšta net negalvoji apie tokiu dalykus, nes stengiesi to karščio visais būdais išvengti, net ryžtiesi esktremalioms priemonėms viešuose vandens telkiniuose (toji vieta kurioje miglota aliuzija į pavadinimą), ir filosofijomis neužsiimi. tačiau kai va tik taip – labai šilta ir tvanku, kai erzina ir nėra kur dingt, pradedi galvoti, kad tai iš principo yra labai šlykštu.

šiluma yra, o štai šaltis – šilumos nebuvimas. vadinasi šaltis yra sterilus ir teisingas, net neišvengiamas sakyčiau, nes viskas ko yra gali baigtis, išskyrus tai, ko nėra. tai pastovu. šaltis yra pastovus. kosmose šalta.

o šilta pas mane kambary dabar, ir man tai nepatinka.

kai šilta visos tos dalelės trinasi viena į kitą, ir aš į jas trinuosi ir jos į mane, visur tų dalelių pilna, ir nors jų pilna tikriausiai lygiai taip pat kai šalta, tačiau tai mano asmeniškai nekompetencija kambario ergonomikos klausimais. pvz kosmose nieko nėra. o pas mus, ir mano kambary – dalelės. ir šilta. šlykštu.

oras sunkus, tu jį įkvepi ir jauti kaip jis užpildo plaučius, bet ne visus, ir ne gaiviai visai. rodos tai, kiek su visomis pastangomis įkvėpei, tai tik ketvirtadalis to yra tikrai panaudojamas oras. o vėsus kita vertus, panaudojamas visas. aš taip įtariu.

nepatinka man šiandien vasara, apie lietų net neapsiverčia mintis pagalvot.

p.s.
keletą įrašų iš juodraščių į published perkėliau, paskutinis 2008 gruodžio 27 berots. pradėjau vartyt ką anksčiau prirašęs buvau, artimiausiu metu įkelsiu daugiau.

transparent.

pasikėlęs – ne tai, kad pats kažką sakyčiau, bet vis laukiu, kol man kas nors neturės ko pasakyti. lūzeris akivaizdžiai, o man prieš save juk vaidinti nereikia, reitingas užtikrintas kaip JAV – AAA (aš apskritai, ne apie išimtis).

bet taip seniai nieko nerašiau, kad nebesu tikras, ar yra ką pasakyti. sugalvoju kartais, ką reikėtų pasakyti, bet dabar ne viską atsimenu.

lietus šlykštus, nes krenta vandens lašai iš dangaus kurie ten kabojo nežinia kiek laiko, ir krenta visur ir ant skėčių krenta ir varva šonu tada, ir ant arklių krenta ir šunų ir kačių – visus gali aplyti, ir tai yra neiteisybė labiau nei valdovų rūmai.

rūkymas kenkia sveikatai, jei paaštrinus bet tikroviškiau – rūkymas žudo. aš – nerūkau (apskritai, ne apie išimtis), ir tai yra mano sprendimas. kaip kraštutinai liberalus (būtų nesmagu tapti išimtimi, tai geriau visuotinė tolerancija) paniškai sureaguoju kaskart, varžant mano teises. rūkymas vienas tokių dalykų, kur sprendimą rodos, priimi ne tu. aš tai nerūkau, bet jie tai rūko, ir rūko jie tai nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau ar ne, taigi nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau, kvėpuoju vis tiek. aišku galiu bėgti, vengti, bet ir taip kartais sunku socializuotis, o jei pasakysi baik, taigi baisus judas patapsi. nematau čia niekaip win win išeities, ir tai mane erzina.

baigiau kolegiją, gavau diplomą, esu diplomuotas su pagyrimu administratorius.

buvau b2g sušalau valgiau kažkokį keistą maistą ir muzika buvo geriausiu atveju vidutiniškai prasta.

jau tikrai rudenį išvažiuoju, tvarkausi reikalus dėl bendrabučio.

šeštadienį tapsiu krikštatėviu, o žegnotis reikia į tą pusę, ant kurios rankos visi nešioja laikrodžius (apskritai, o ne aš).

ar aš dar turiu ką pasakyti?

triskart per dieną tikrinuosi paštą ir žiūriu, kaip man sekasi “bendrauti”.

matyt nelabai.

http://www.we7.com/track/Rook-To-Queens-Pawn-Six?trackId=1291340&m=0
čia galit pasiklausyt.

pasikėlęs – ne tai, kad pats kažką sakyčiau, bet vis laukiu, kol man kas nors neturės ko pasakyti. lūzeris akivaizdžiai, o man prieš save juk vaidinti nereikia, reitingas užtikrintas kaip JAV – AAA (aš apskritai, ne apie išimtis).

bet taip seniai nieko nerašiau, kad nebesu tikras, ar yra ką pasakyti. sugalvoju kartais, ką reikėtų pasakyti, bet dabar ne viską atsimenu.

lietus šlykštus, nes krenta vandens lašai iš dangaus kurie ten kabojo nežinia kiek laiko, ir krenta visur ir ant skėčių krenta ir varva šonu tada, ir ant arklių krenta ir šunų ir kačių – visus gali aplyti, ir tai yra neiteisybė labiau nei valdovų rūmai.

šiandien lija ir vakar lijo.

rūkymas kenkia sveikatai, jei paaštrinus bet tikroviškiau – rūkymas žudo. aš – nerūkau (apskritai, ne apie išimtis), ir tai yra mano sprendimas. kaip kraštutinai liberalus (būtų nesmagu tapti išimtimi, tai geriau visuotinė tolerancija) paniškai sureaguoju kaskart, varžant mano teises. rūkymas vienas tokių dalykų, kur sprendimą rodos, priimi ne tu. aš tai nerūkau, bet jie tai rūko, ir rūko jie tai nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau ar ne, taigi nepriklausomai nuo to, ar aš rūkau, kvėpuoju vis tiek. aišku galiu bėgti, vengti, bet ir taip kartais sunku socializuotis, o jei pasakysi baik, taigi baisus judas patapsi. nematau čia niekaip win win išeities, ir tai mane erzina.

baigiau kolegiją, gavau diplomą, esu diplomuotas su pagyrimu administratorius.

buvau b2g sušalau valgiau kažkokį keistą maistą ir muzika buvo geriausiu atveju vidutiniškai prasta.

jau tikrai rudenį išvažiuoju, tvarkausi reikalus dėl bendrabučio.

šeštadienį tapsiu krikštatėviu, o žegnotis reikia į tą pusę, ant kurios rankos visi nešioja laikrodžius (apskritai, o ne aš).

ar aš dar turiu ką pasakyti?
triskart per dieną tikrinuosi paštą ir žiūriu, kaip man sekasi “bendrauti”.

matyt nelabai.