Chester Irving Barnard. Authority.

“Authority is the character of a communication order in a formal organization by virtue of which it is accepted by a contributor to or ”member” of the organization as governing the action he contributes; that is, as governing or determining what he does or is not to do so far as the organization is concerned. If a directive communication is accepted by one to whom it is addressed, its authority for him is confirmed or established. It is admitted as the basis of action. Disobedience of such a communication is a denial of its authority for him.Therefore,under this definition the decision as to whether an order has authority or not lies with the persons to whom it is addressed, and does not reside in “persons of authority” or those who issue these orders” (Barnard,1938,p.163).

Follett, by comparison, depersonalized authority and proposed following the law of the situation. Barnard retained the personal aspects but saw authority as coming from the bottom-up rather than top-down.Barnard realized that his view was contrary to the view widely held among people but he wanted to show that the commonly held belief regarding authority was not universal:

Whether authority is of personal or institutional origin it is created and maintained by public opinion, which in its turn is conditioned by sentiment, affection, reverence or fatalism. Even when authority rests on mere physical coercion it is accepted by those ruled, although the acceptance may be due to fear of force (Barnard,1938,p.164).

Chester Barnard said a person can and will accept a communication order when four conditions simultaneously exist. These are:

1 the communication is understood;

2 it is consistent with the purpose of the organization at the time of his decision;

3 it is consistent with his personal interest as a whole; and

4 the mental and physical ability to comply are present (Barnard,1938,p.165).

Barnard anticipated the question, “How can an organization function if the concept of authority lies with the individual?” He says it is possible because orders personally comply with the four conditions mentioned above; people have a “zone of indifference” within which they will accept orders without questioning their authority, and there is pressure from the informal organization within the formal organization.

John H. Humphreys, Walter O. Einstein. Nothing new under the sun: transformational leadership from a historical perspective (Journal of Management History)

kaip.

jau grįžt nenorėjau, o dabar ir ten skrist nesinori. rytoj.

šiandien paskutinis trečio kurso pirmos sesijos egzaminas buvo, pasaulio literatūros istorija. liūdna ir nyku, kad Dantės pragaro taip ir nepaskaičiau, o burdamas visai nusifantazavau į kosmosą. Užteko 25 minučių mano žinioms į lapą suguldyt, ir tai įskaičiavus penkias kančios minutes žiūrint į apgailėtiną rašliavos tūrį, kuris, atspindėdamas mano nepasiruošimą, tiesiog badė akis. viliuosi kad šalia sėdėję kolegos nematė, būtų labai nesmagu. na bet. viena pirma skola dar nėra itin didelė bėda. apie 300 litų dydžio, kiek įsivaizduoju, nors tiksliai dar neskaičiavau.

per tiek laiko sakytum, turėjau priprast nuolat apie kelis dalykus galvot, bet pradeda užknist. kolegiją ir vu sekėsi derinti geriau, nes buvo aiškūs prioretai – vu. dabar gi, pats nežinau kaip tie prioritetai išsidėsto. ten lyg įdomiau, čia lyg tiek investuota, ir laiko ir pinigų..

skraidymas brangus.

iš alytaus į vilnių porą kartų per savaitę irgi brangu.

kaip viskas vėliau seksis nesiryžtu prognozuoti. dabar bent egzaminų uk nebuvo, ir šiaip ne taip kažką atsiskaitau internetu (nors ir labai negerai dvi savaites praleist), bet kai tempas didės.. nu velnias bus, velnias.

vasario 1 paaiškės, ar pasiseks ten su tokiu projektu nuvykti į kiniją trims savaitėms. spirgu kaip turi būt dėl šito, nors reikės nusipirkt bilietus/draudimas/viza ir rankpinigiai kaštuos normaliai, bet vis tiek žymiai pigiau nei tiesiog nuvykt, plius gausiu veiklos, pasimokyt (kažkas panašaus į mainus), pažiūrėt kaip jie ten.

gyvena..

<atodūsis>

o aš čia gyvenu. iki ryt.

senienos.

kai nelabai turiu ką pasakyti, arba nenoriu to sakyti garsiai, nes mintys apie tai, kad visuomenę į priekį, rodos, varo pačios blogiausios žmonių savybės, gali būti blogai suprastos, pasiknisu senuose įrašuose, kurių anąkart nenorėjau viešinti.

dažnai nustembu, kaip viskas užsimiršta. vietomis pats savęs nesuprantu.

bet tai buvo seniai. 2008 spalio-gruodžio mėnesiais, penki (nauji) įrašai.

old story.

kai paklausiu Šono ar jis buvo olimpinėse žaidynėse Sidnėjuj ir jis atsako, kad jam tada buvo vos dešimt metų, jaučiuosi senas. Grįžtu namo ir jaučiuosi senas. Ir tik tada pradedu suprasti, bet tai toli gražu neprimena jausmo, kad esu suaugęs.

O tada vėl jausmas.

Kad kažkur kitur turiu jau būti. Jau turiu savo vietą turėti. Kažkur kažką susikurti.

Ir čia ne tik apie skalbimąsi kalbu – AŠ JAU TURIU TURĖT SAVO VIETĄ, suprantat?

Ir aš puikiai žinau, kad jau seniai taip rašau. Nuo mokyklos baigimo tikriausiai, bet dabar viskas taip išsikristalizavę.. Prisimenu kai buvau paskutinėj klasėj mokykloj, o tai buvo prieš penketą metų, tėvas man nubrėžė gyvenimo gaires. Mokslai iki 24, o paskui, jau kaip ir, jei ką – vairuotoju galėsiu pas jį dirbti.

Jei rašyčiau scenarijų, tokį tarantino stiliaus, dabar būtų samurajaus charakiri intarpas.

Taigi mano vieta.

Mano draugai.

Mano šeima.

Ar čia tik aš taip susipratęs, kad visa tai turi būti visiškai atskirta nuo to, kas yra dabar? Tiksliau, kas buvo. Nes dabar jau..

Tai gerai, kad bent išvažiavau šiemet. O ką kitaip galėčiau pasakyti apie savo vietą? Nes ir dabar tik tiek, kad kitur. Bent kad kažkas – tai nelabai kas. Grįžau štai, ir bijau, kad ta menama vieta dingsta. Kad per toli. Nėra ten kažkas ypatingo, bet kaip ir viskas, ką dabar turiu.

Kitas bijojimas, kad kai taip įsikibęs laikausi to, kas tikrai nėra rimta, tai tik išgąsdinsiu ir atbaidysiu. Bet kad veikt nelabai yra ką.

Cultural differences.

įkaitas.

kiek anksčiau šiandien, padedant kambariokei prisiminti kaip dalinti kampu (pavyko), dauginti stulpeliu skaičius su daug po kablelio (nevisai), ir peržiūrint 300 susimąsčiau, kad gal velniop ta visa mūsų civilizacija eina? kiek visko daug žinot reikia, kad čia ir taip gyventum. o gal nereikia visai, ir čia tik aš sau stogą raunu? gal vakariečiai teisingiau gyvena, tikrą dėmesį kreipdami į vieną sritį, ir dirbami vieną darbą, su savo gap years ir carrier breaks visa kita trumpai išbandyt? daug žinant įdomiau gyvent, ir kryžiažodžiai lengviau pasiduoda, bet kuo daugiau skaitai, tuo daugiau perskaityti reikia.

tai, aišku, niekaip nieko nekeičia. kaip nieko nekeičia ir tai, kad kai kurių marškinių kaina tesudaro 5% realios jų vertės. neturėtų toks pasaulis būti, o bėda dar ir tame, kad jei pasaulis būtų toks, koks turėtų būti – to ką studijuoju apskritai niekam nereikėtų. tai kaip dabar – ar palikt kaip buvo ir, galbūt, susirast darbą, ar viską sutvarkyt ir likt be jokių tikrai naudingų žinių?

“spręsk pats, tu ten geriau viską matai”. that’s probably what they call ‘being a grown up’.

apima.

matau, kažkas lankosi. ką jie čia randa? ir tikriausiai patys netinkamiausi iš visų.

paskaitau vis karts nuo karto, kaip kiti rašo. ir pats kažkaip gražiau parašyt norėčiau. žinot, tos ambicijos, ir suvokimas, kad nelabai ką jau čia taip ypatingai ir moku nuveikti. mačiau šiandien kickflipus darant, na ir ką. aš su savo rolikais už tūkstantį litų nieko gero, niekada.

pasilikau, kita vertus. vaikams bus?

paskaitau, taip pat, apie ką rašo. mergaites. kaip sekasi.

dažniausiai gerai sekasi.

norėčiau ir aš kaip nors gražiau apie tai parašyti – ne tik, kaip sekasi, bet kad gražiai sekasi taip pat.

nors ne tai, kad visai nesisektų..

buvau namie. bet kad namai pasikeitę jau. manęs ten nėra, ir neturi ten manęs jau būti. turiu būti čia tikriausiai, o čia dar toli gražu ne namai. supratau tik tiek, kad nepasiilgau aš namų, kaip vietos. gyvenimo ankstesnio pasiilgau, kai viskas užtikrinta buvo. dabar mažai kuo guostis – dirbt reikia, aplinką tvarkytis (tikro darbo neturiu), o aš tokiam giliam letarge, kad kiekvieną dieną mane reikia motyvuoti keltis iš lovos.

tai nelabai ir apie mergaites galėčiau parašyt. ypač gražiai.

frustracija kažkokia apima – tai aš noriu, tai nenoriu, o dar gi ir mergaičių paisyt reikia, valstybė teisinė, o teisė papročių – tradicinė. susitaikau būna su viskuo, tada susipykstu (su savim, suprantat), vėl nerimstu vėl taikausi ir būna, ignoruoju visokius ten, dalykus.

ką jau ten bekalbėt apie tą gyvenimą, buvusį. pats taip visad norėjau pabėgt ir anonimiškai pasikeist. neveikia taip niekas, aplinka pasikeitusi, o tu kaip smirdėjai taip ir smirdi. mat ryanair lėktuvuose muilo nebūna.

man kažkaip atrodo, kiti geriau gyvena.

Roland Barthes. Intertextual reality.

Generally driven intertextuality is finally constraining and does little to open the text up to the reader: similarly, it does little to advance our understanding of the intertextuality, of the intertextual as the prime site of culture. This is the view proposed by Barthes (1975) who argues that intertextual relations are so pervasive that our culture consists of a complex web of intertextuality, in which all texts refer finally to each other and not to reality. none of the five codes that structure all narratives and our understanding of them refer to “the real” or relate the narrative to it (see chapter 8). For Barthes “the real” is never accessible in its own terms, and is therefore not part of the study of meaning or of narrative. He replaces the notion of real with that of culture’s construction of the real, which can be found only in cultural products (such as texts) and not in reality itself. Every text, in this theory, refers not to reality but to all the other texts in a culture for the sense that it makes, even if this sense is a sense of reality. Codes are for the bridges between texts that enable this constant intertextual interplay to take place.

For Barthes, then, the knowledge of reality, and therefore, for practical purposes, reality itself, is

intertextual: it exists only in the interrelations between all that a culture has written, spoken, visualized about it. In this sense, all texts refer to “what has been written, i.e. to the Book (of culture, of life, of life as culture), it (the code) makes the text into prospectus of this book” (pp.20-1). In this view, television program can only be understood by its relationship to other television programs, not by any relationship to the real. So a representation of a car chase only makes sense in relation to all the others we have seen – after all, we are unlikely to have experienced one in reality, and if we did, we would, according to this model, make sense of it by turning it into another text, which we would also understand intertextually, in terms of what we have seen so often on the screens.

John Fiske, “Television culture” (1987).

kur, kada, kas.

taip susimaišę viskas pastaruoju metu.. naktimis užmigti negaliu, rytais nėra prasmės keltis, sumuštinis pusryčiams per pietus ir vakarienė. skaičiau kad žmonės, kurie maitinasi pusfabrikačiais, turi 50% didesnę tikimybę susirgti depresija. mano hipotezė tokia, kad ne tiek su pusfabrikačiais tai susiję, kiek su pačiu požiūriu į save, maistą, skiriamą jam laiką. ne, man jokia ne depresija. namų pasiilgau, ir tiek.

labai plačia prasme namų. lyg dvi atskiros realybės, ir nepadeda tai, kad šioji man vis dar laikina. aišku geriau jau – prieš savaitę maistą pirkdavau kiekvieną dieną, nes toliau rytojaus nematydavau. dabar perku savaitei, daugmaž. taigi mano realybė dabar slenka savaitės intervalais, ir nežinau kur ji slenka, ir kur ji baigsis. bet jausmas yra, kad ji turi baigtis. ir greitai turi baigtis.

jausmas yra kad reikia grįžti namo, jau vien tam, kad iš šalies galėčiau įvertint kiek laiko praėjo. ką man sako tos dienos čia, ar neegzistuojantys metų laikai, ar eismas kaire puse. nieko man tai nesako. ir žmonės man čia nieko nesako. pasiilgau tų, kurie mane pažįsta. čia nematau pažįstamų veidų, ir dievaži pradedu nesuprasti kurie čia, atseit, draugai kurie pažįstami o kuriuos tik mačiau.

nes net kai savaitės intervalais – labai stipriai bičiuliautis neapsimoka.

daugiau neturiu ką pasakyti. bet ir tai jau buvo nebloga pradžia. nors ir ne pati pirmiausia..

mėnuo. ką daryt su vištiena.

pakalbam vis, pakalbu vis, kad labai gerai pradėjau. tyku čia, ir taip lengva, viskas lengva. parduotuvė arti, universitetas arti, paskaitos dvi, draugai, visai, tikri. nuobodu tik.

nors praėjo tik mėnuo, kai mes vis pakalbam, tai ne – kitais metais atleiskit draugai, kartu negyvensim. ir čia negyvensim. ir nesimokysim čia, nes mokslai čia anekdotas. university of bedfordshire my ass – gyvenimu esu patenkintas kol tėvai pinigų duoda, bet mokslai komiški ir tiesiog laiko gaišimas. VU neakivaizdinės studijos intensyvesnės, o čia juk full time skaitosi. jau išsirinkau sekantį universitetą, laukiu atsakymo kaip čia viską sutvarkius, kad nuo kito rudens turėčiau geresnį pasirinkimą. o tada po pusmečio gal su kokia erasmus programa, kur nors dar. dar.

lutonas labai mažas miestas. ir užmiega jis labai anksti – trys nakties ir jau tik vieną kitą pubą rasi dirbantį. abejoju ar man patiks londonas, bet bent potyriai tikrai nebus bergždi.

vis išgirstu parduotuvėj lietuvį mobiliu kalbantį ir rusiškai keikiantį gyvenimą, vakar kregždę lietuviškais numeriais mačiau, su lipduku “povilas”. čia pabuvęs nepasakytum, kad lietuva tokia jau maža – pilna čia lietuvių, ir latvių pilna taip pat.

kas labiau charakteringa ir bent man pasirodė labai keista, kad universitete štai lietuviai (su keliais persimečiau žodžiu) ar latviai nėra tikri lietuviai ar latviai. dauguma jų tiesiog rusai iš lietuvos ir latvijos. net lietuviškai sunkiai bepašneka, tarpusavy keikia gyvenimą ir žmones rusiškai. jaučiu visai nepagrįstą pranašumą kai einant gatve girdžiu rusiškai ar lietuviškai šnekant, nes jie tai, nežino.

namų jau pasiilgau. kuo arčiau skrydis (lapkričio 10), tuo labiau. negaliu pasakyt ar čia labiau sentimentai kažkokie ar tiesiog labai pavargau nuolat stengtis pasakyti ką galvoju ir nuolat rinkti žodžius, bet noriu namo. ir kotletų noriu, nes nors jau buvau susiruošęs pats juos darytis, čia faršas labai stambus. geras pasiteisinimas, m?

tačiau savarankiškumo prasme aš keliais metais užaugau per šį mėnesį, nes nuolat skalbiuosi, kartą lyginau marškinius, siurbiu kambarį, perku maistą ir net normalų maistą – pvz vištieną. ir žinau ką su ja daryt, kad būtų galima valgyti.

reikalai su pinigais tačiau neužtikrinti visiškai. vis neprisiruošiu ką nors realiai pradėt daryt dėl darbo, net dėl socialinio draudimo numerio dar niekaip nesusitvarkau. dirba čia aplink studentai kas kur, uždirba kas kiek, o aš taip norėčiau ką nors į temą dirbt, kad net ir ne už pinigus. tai ir rašau dabar graudų laišką, kad kas priimtų nemokamai pasitrint pas save, tipo praktiką atlikti ar kažkaip.

vakar klube draugai iš saudo arabijos pakvietė į vestuves. saudo arabijoj. nasiras veda, nuotakos aišku, matęs nėra, bet sako kad mama negalėjo jam prastos išrinkt. šiaip arabai daug prišneka išgėrę ir nuolat viską pamiršta, bet nejučiom pradėjau galvot kad va čia tai afigenai būtų, nes jau vien čia jie klube tiesiog šiaip sau paima kokius keturis-penkis butelius šampano arba pas save suruošia dviejų patiekalų pietus . tik reikėtų gerai pasistudijuot vietos papročius, nes artimieji rytai nėra ta vieta kur norėtum likti ant ledo.

tai šiaip viskas gerai. gyventi čia yra gerai, ir net geriau, jei jau taip. bet fakto tai nekeičia – namai už 2000km į dešinę.

Savaitė.

Pirminis entuziastingas bendravimas po truputį rimsta, veliasi daugiau buities. Džiaugiuosi kad kažkaip visai neblogai tvarkausi su maistu, bet per neišmanymą jau esu prisidaręs kitų nereikalingų išlaidų, taigi savaitė kaštavo brangiai. Aišku prie finansinės drausmės neprisidėjo vakar vakaras klube, nes kaip reikalas išsitaškiau. Tai buvo pirmas klubas kurį aplankiau čia, iki tol buvo tik pubai. Lyginti nelabai turiu kaip, bet įspūdis geras. Tik žmonės šokt visiškai nemoka.

Vakar Lutone buvo labai neramu. Jau einant į klubą kažkaip nesmagiai – niekas nesikabinėjo, bet visur slampinėja gaujos ir pan. Prie vieno bankomato jų stovėjo gal dešimt, kitoj gatvės pusėj dar panašiai, vienas nuo bankomato jau ruošėsi bėgt smogt kažkam per veidą, bet įsikišo grupės panos išvadindamos jį debilu. Jo, visa kompanija buvo lietuviai – tokia ir buvo mano pirma pažintis su saviškiais iš marijos žemės.

Ryte netoli mūsų barako dar buvo likusios policijos juostos. Kai apie ketvirtą ėjau namo mačiau besiburiuojančius žmones, bet buvau šiek tiek įpiešęs tad nekreipiau dėmesio. Paaiškėjo kad vėliau atvyko tuzinas policijos mašinų – kažkas kažką nudūrė. Bet čia pilna kamerų, tai neabejoju kad veiksmas bus užfiksuotas. Butiokai anglai rimtai bijo vakarais mieste vaikščiot. Nors vakar jau tikrai nebuvo labai smagu, bet matyt kol negausiu į galvą tol įpatingų saugumo priemonių nesiimsiu.

Po savaitės jau pradedu suprast daugiau nei pusę to, ką savo anglų kalba porina šaika iš barbadoso, vietinius irgi jau daugmaž pilnai suprantu, o kiti kalba visai aiškiai. Ypač tokie kaip aš – užsieniečiai – nes nenaudoja daug sudėtingų žodžių ar slengų.

Gyvenam jau penkiese. Lietuvis britė britas bulgarė ir austrė. Sutarimas geras, o apskritai pagrindinis skirtumas – kad dauguma čia studijuojančių yra vyresni, nei studentai Lietuvoj. Pas mus aštuoniolikiniai, o čia apie dvidešimt trijų-keturių.

Rimčiausia bėda kol kas yra santykiai. Tie kur daugiau, nei draugiški. Nežinau kaip tvarkytis, nes lyg nenoriu nieko pradėt, bet čia taip jau išeina.. Kad neišeina. Lygiai taip kaip man reikia laisvės ir nepriklausomybės nuo butiokų – t.y. kai jie, pvz kaip vakar, niekur nenori eiti, kad nebūčiau priverstas nieko neveikt ir aš – taip man reikia laisvės ir santykiuose. Tiksliau – man nereikia jokių santykių. Bet vis atrodo kad jie mane pasigauna, ir purto purto purto.

Londone vakar buvom. visiškai abstulbau miesto dydžio istorijos tradicijų žmonių ir architektūros prisižiūrėjęs. feisbuke kelios nuotraukos.

Šią savaitę didelis pirkinys – reikia mobilaus. Jaučiu kad atsilieku, nes neupdeitinu savo feisbuko statuso kas valandą ar netekstinu kas penkiolika minučių (mano vargšė nokia net nebefotografuoja). Pačiam būtų juokinga, jei neįžvelgčiau akivaizdaus praktinio reikalo – čia esu visiškai vienas, o šie draugai kuriuos jau turiu ir kuriuos artimiausiu metu rasiu, yra mano gyvenimo čia pamatas. Jį reikia stiprinti. Iš Lietuvos apart kelių dešrų neatsivežu nieko – jokio įvaizdžio, jokių draugų, jokių įsipareigojimų. Viskas kuriasi iš naujo, ir yra šansas viską padaryti geriau – nes namie buvo vaikystė ir klaidos, o čia galima pradėti su protu ir racionaliai.

Aišku, kaip visada, esu persekiojamas silpnumo akimirkų, kai visas racionalumas kažkur dingsta, ir jau bilekurį kartą lendu į tą pačią kilpą.

Matyt reikėjo dukart patikrinti savo lagaminą, rodės impulsyvumo neplanavau vežtis.